Tag: Žemynų formavimasis

  • Mokslininkai sieja lūžį prieš 2,5 mlrd. metų su plokščių tektonikos „įsijungimu“ Žemėje

    Maždaug prieš 2,5 milijardo metų Žemėje galėjo įvykti esminis lūžis, pakeitęs tai, kaip formuojasi žemynai. Mokslininkai teigia aptikę požymių, kad būtent tuo metu galėjo „įsijungti“ plokščių tektonika – procesas, be kurio planetos paviršius šiandien atrodytų visai kitaip.

    Tokia išvada grindžiama senovinių uolienų chemine „pirštų atspaudo“ analize: tyrėjai peržiūrėjo daugiau kaip 1 200 mėginių iš skirtingų pasaulio regionų ir ieškojo, kada geologiniame įraše atsiranda aiškus pokytis. Apie tai rašo „The Conversation“.

    Plokščių tektonika – tai milžiniškų Žemės plutos plokščių judėjimas, lemiantis kalnų susidarymą, žemės drebėjimus, vandenynų bei žemynų kontūrų kaitą. Ilgainiui ji taip pat siejama su klimato reguliavimu ir kitais procesais, kurie daro planetą tinkamesnę gyvybei.

    Vis dėlto ilgą laiką nebuvo aišku, kada šis mechanizmas prasidėjo: ar jis veikė visą Žemės 4,5 milijardo metų istoriją, ar startavo vėliau. Užduotį apsunkina tai, kad tektonika pati „sunaikina įrodymus“ – senos plutos dalys panyra į mantiją, o iškilę kalnai eroduojami, todėl ankstyvojo laikotarpio pėdsakai išlieka fragmentiškai.

    Cheminis „pirštų atspaudas“ uolienose

    Tyrime dėmesys sutelktas į tai, kaip susidaro nauja žemyninė pluta. Ji ne visada formuojasi vien iš šviežios magmos – neretai ji atsiranda lydantis senesnėms, jau egzistuojančioms uolienoms, o toks procesas palieka ilgai išliekantį cheminį pėdsaką.

    Mokslininkai pabrėžia, kad kai kuriuose mineraluose toks pėdsakas gali išlikti beveik nepakitęs milijardus metų. Būtent dėl to įmanoma lyginti labai senas ir vėlesnes uolienas bei ieškoti lūžio momento.

    Analizuoti mėginiai apėmė beveik keturių milijardų metų laikotarpį ir buvo surinkti iš senųjų žemyninių masyvų Australijoje, Afrikoje, Šiaurės Amerikoje ir Europoje. Dalį uolienų tyrėjai analizavo patys, kitą dalį sudarė ankstesnių mokslinių darbų duomenys.

    Staigus signalas išnyksta prieš 2,5 mlrd. metų

    Ryškiausias rezultatas – aiškus skirtumas tarp labai senų ir „jaunesnių“ uolienų. Uolienos, senesnės nei maždaug 2,5 milijardo metų, turėjo cheminę žymę, rodančią itin seną žemyninės plutos „rezervuarą“, susiformavusį maždaug prieš keturis milijardus metų.

    Tačiau maždaug prieš 2,5 milijardo metų ši žymė, pasak tyrėjų, staiga dingsta. Peržiūrėjus šimtus vėlesnio amžiaus uolienų, tokio paties „pirštų atspaudo“ nebeaptikta.

    Tyrėjų interpretacija – tai galėjo reikšti planetos „persitvarkymą“: iki tol žemyninė pluta galėjo formuotis daugiausia nuolat perlydant tą pačią labai seną medžiagą, o vėliau pradėjo vyrauti mišresnis „senos ir naujos“ kilmės medžiagos derinys.

    Kodėl tai siejama su tektonikos pradžia

    Tokį pokytį autoriai sieja su procesu, primenančiu šiandieninę plokščių tektoniką: plokščių sandūrose mantijos medžiaga kyla į viršų ir sudaro naują plutą, tuo pat metu perdirbama ir senesnė pluta. Jei toks mechanizmas pradėjo veikti, senosios cheminės žymės galėjo „praskiesti“ arba išnykti.

    Mokslininkai pažymi, kad tuo pačiu laikotarpiu geologiniuose įrašuose aptinkama ir daugiau didelių pokyčių: fiksuojami uolienų chemijos skirtumai, galimi plutos storio ir sudėties pokyčiai, o ši era siejama ir su pirmųjų superžemynų formavimosi etapais.

    Vis dėlto, net jei duomenys rodo aiškų lūžio tašką, lieka atviras klausimas, kas tiksliai galėjo „pajudinti“ tektoninį variklį. Tyrėjai pabrėžia, kad jų rezultatai yra dar viena dėlionės dalis, padedanti tikslinti, kada Žemė įgijo šiuolaikinę geodinamiką.

    Nors tai – gili geologinė praeitis, tokie atradimai svarbūs ir šiandien: jie padeda suprasti, kodėl Žemė tapo išskirtinė tarp uolinių planetų ir kokie ilgalaikiai procesai galėjo sudaryti sąlygas sudėtingai gyvybei atsirasti.