CP v2

Tag: Židiniai

  • Kūrenate krosnį ar židinį? Už atliekas – bauda iki 1 150 eurų, o kraštutiniu atveju ir areštas

    Artėjant šildymo sezonui daugėja patikrinimų ir priminimų: krosnyse bei židiniuose draudžiama deginti atliekas, plastiką, gumą ar kitas netinkamas medžiagas. Už tokį kūrenimą gresia ne tik piniginės baudos, bet ir rimtesnė atsakomybė, jei veiksmai kelia pavojų žmonių sveikatai ar aplinkai.

    Specialistai pabrėžia, kad buitiniai šildymo įrenginiai nėra pritaikyti atliekų „utilizacijai“. Degant netinkamam kurui į orą išsiskiria toksinės medžiagos, o dūmuose susidaro smulkios kietosios dalelės, kurios yra viena pagrindinių prasto oro kokybės ir smogo priežasčių.

    Kas pavojingiausia dūmuose?

    Didžiausią riziką kelia kietosios dalelės, ypač smulkesnės nei 2,5 mikrometro, kurios gali patekti giliai į plaučius. Kartu jos perneša ir kitas degimo metu susidarančias kenksmingas medžiagas, didinančias kvėpavimo takų ir širdies bei kraujagyslių ligų riziką.

    Ne mažiau svarbios ir iki 10 mikrometrų dalelės, kurios dažniau siejamos su kosuliu, astmos paūmėjimais bei ūminiais kvėpavimo takų uždegimais. Dėl šių priežasčių savivaldybės ir aplinkosaugos institucijos vis aktyviau reaguoja į neteisėtą kūrenimą.

    Baudos: nuo 115 iki 1 150 eurų

    Už atliekų deginimą krosnyje ar židinyje pareigūnai gali skirti administracinę baudą iki maždaug 115 eurų. Jei asmuo nesutinka su nuobauda ir reikalas keliauja į teismą, bauda gali išaugti iki maždaug 1 150 eurų, papildomai gali būti priteistos bylinėjimosi išlaidos.

    Kraštutiniais atvejais, kai neteisėtas atliekų tvarkymas ar deginimas daromas taip, kad gali sukelti grėsmę žmonių gyvybei ar sveikatai arba padaryti žalą aplinkai, gali būti taikoma ir baudžiamoji atsakomybė. Tokiose situacijose numatoma ir laisvės atėmimo bausmė, priklausomai nuo žalos bei aplinkybių.

    Kur dėti atliekas?

    Atliekos, kurių negalima deginti, turi būti perduodamos tvarkytojams ir pristatomos į didelių gabaritų bei kitų specifinių atliekų surinkimo aikšteles arba atiduodamos per savivaldybių organizuojamas surinkimo sistemas. Tai ypač aktualu senoms padangoms, plastiko gaminiams, impregnuotai medienai ir mišrioms buitinėms atliekoms.

    Jei kyla abejonių, kuo galima kūrenti, saugiausia vadovautis įrenginio gamintojo instrukcijomis ir naudoti tik tam skirtą kurą. Toks pasirinkimas paprastai reiškia ne tik mažesnę taršą, bet ir mažiau suodžių dūmtraukyje bei mažesnę gaisro riziką.

    „Buitinė krosnis nėra skirta atliekoms deginti – tokie dūmai kenkia ir kaimynams, ir jūsų pačių sveikatai“, – sako aplinkosaugos specialistai.

  • Šis malkos pasirinkimas gali išgelbėti jūsų kaminą: ekspertai įvardijo, kas beveik nedūmija

    Spragsinti židinio ugnis kuria jaukumą, tačiau tiršti dūmai, prastai traukiantis kaminas ir greitai apsinešantis stiklas dažnai reiškia vieną dalyką: kūrenama per drėgna arba netinkama mediena. Specialistai pabrėžia, kad saugiausiai ir švariausiai dega malkos, kurių drėgnumas neviršija 20 proc., nes tuomet didžioji šilumos dalis skiriama patalpoms šildyti, o ne vandeniui išgarinti.

    Jei malkos šlapios, degimas tampa neefektyvus, išsiskiria daugiau dūmų, o dūmtraukyje sparčiau kaupiasi degios nuosėdos. Būtent jos didina kamino gaisro riziką ir trumpina šildymo įrenginio eksploatacijos laiką. Dėl to vien tik „geros“ malkos nepakanka, svarbu ir tinkamas jų paruošimas bei laikymas.

    Kas židinyje dūmija mažiausiai?

    Mažiausiai dūmų paprastai sukelia kietmedžiai lapuočiai, nes jų struktūra tankesnė, o dervų kiekis mažesnis nei spygliuočių. Tokios malkos dega tolygiau, rečiau „šaudo“, palieka mažiau pelenų ir lėčiau užteršia dūmtraukį, jei kūrenama sausai ir pakankamoje temperatūroje.

    Prie dažniausiai rekomenduojamų pasirinkimų priskiriamas skroblas, bukas, uosis, beržas ir ąžuolas. Skroblas vertinamas dėl itin didelio kaitrumo ir ilgo degimo, bukas dėl stabilios liepsnos, o uosis neretai laikomas praktišku kompromisu, kai norisi kaitros, bet kartu ir greitesnio išdžiūvimo.

    Beržas populiarus todėl, kad lengviau įsidega, dega gražiai ir dažnai nedūmija, jei yra gerai išdžiovintas. Vis dėlto jis paprastai sudega greičiau nei skroblas ar bukas, todėl jo gali prireikti daugiau. Ąžuolas laikomas labai kaloringu, tačiau jam dažnai reikia ilgesnio džiovinimo, o geriausiai jis dega jau gerai įkaitusioje pakuroje.

    Spygliuočiai ir šlapia mediena: kada rizika didžiausia?

    Kūrenant spygliuočių malkomis, tokiomis kaip pušis ar eglė, problemų dažniau kyla dėl dervų: jos gali didinti dūmingumą, labiau tepti stiklą ir spartinti suodžių susidarymą. Spygliuočiai neretai naudojami įkūrimui, tačiau nuolatiniam kūrenimui židiniuose dažniau rekomenduojami kieti lapuočiai.

    Dar didesnė bėda yra šviežiai skaldyta, nesezonuota mediena, kurioje gali būti labai daug vandens. Tokiu atveju dalis degimo energijos sunaudojama drėgmei išgarinti, todėl krenta pakūros temperatūra ir didėja nevisiško degimo produktų kiekis. Praktikoje tai reiškia daugiau dūmų, prastesnę trauką ir greičiau „užaugantį“ dūmtraukį.

    Kaip pasiekti švaresnį degimą?

    Švaresnį degimą lemia ne tik malkų rūšis, bet ir tinkamas kūrenimas: pakankamas oro padavimas, geras įkūrimas ir aukštesnė pakūros temperatūra sumažina matomų dūmų tikimybę. Kai degimas vyksta karštai ir tolygiai, dalis medienos dujų sudega efektyviau, todėl iš kamino dažniau kyla beveik skaidrus, karštas oras, o ne tiršti dūmai.

    Praktiškai patariama malkas sezonuoti po stogu, gerai vėdinamoje vietoje, pakeltas nuo žemės, o į patalpą įsinešti tik tiek, kiek sunaudosite per trumpą laiką. Jei dūmai, prastas kvapas ar greitai juoduojantis stiklas kartojasi, verta įvertinti ne tik malkas, bet ir trauką, dūmtraukio švarą bei židinio eksploatavimo režimą.

    Investicija į sausą, kietą lapuočių medieną dažniausiai atsiperka paprastai: mažiau dūmų, mažiau suodžių, švaresnis stiklas ir stabilesnė šiluma. O svarbiausia, tai sumažina riziką, kad dūmtraukis taps silpnąja vieta, kai šildymo sezono metu židinys dirba intensyviausiai.

  • Šias malkas verta įsigyti dar prieš žiemą: dega ilgai, tolygiai ir taupo jūsų laiką

    Šias malkas verta įsigyti dar prieš žiemą: dega ilgai, tolygiai ir taupo jūsų laiką

    Ruošiantis šildymo sezonui, vien tik židinio dizainas ar trauka negarantuoja patogaus kūrenimo. Tai, kaip greitai įsikurs ugnis, kiek stabiliai laikysis liepsna ir kiek teks dažnai papildyti pakurą, labiausiai priklauso nuo malkų rūšies ir jų drėgnumo.

    Praktikoje dauguma židiniams ir krosnelėms renkasi lapuočių malkas, nes jos paprastai dega tolygiau, skleidžia daugiau šilumos ir palieka stabilesnę žariją. Dažniausiai minimos trys rūšys: bukas, ąžuolas ir beržas, tačiau jų paskirtis skiriasi.

    Bukas: rami ir stabili liepsna

    Buko malkos dažnai laikomos vienu universaliausių pasirinkimų kasdieniam kūrenimui. Jos paprastai dega tolygiai, mažiau linkusios kibirkščiuoti ir leidžia palaikyti pastovesnę šilumą, kai tikslas yra ne vien jaukus vaizdas, o realus patalpų šildymas.

    Jei malkos tinkamai paruoštos, buko pliauskas patogu kūrenti ilgesnį vakarą, nes ugnis išlieka stabili ir nereikia kas kelias minutes vis papildyti pakurą. Dėl to bukas dažnai pasirenkamas kaip pagrindinis „darbinis“ kuras židiniui.

    Ąžuolas: ilgai laikanti žarija

    Ąžuolo stiprybė yra lėtas degimas ir ilgam išliekanti žarija, todėl jis ypač tinka, kai norisi, kad šiluma laikytųsi kuo ilgiau. Tai patogu vėlyvą rudenį ar žiemą, kai židinys ar krosnelė kūrenami kelias valandas iš eilės.

    Vis dėlto ąžuolas kelia daugiau reikalavimų paruošimui: jis turi būti gerai išdžiovintas. Jei malkos drėgnos, didelė dalis energijos bus iššvaistyta vandeniui išgarinti, ugnis bus vangesnė, o dūmtraukyje greičiau kauptis suodžiai ir dervos.

    Beržas: greitam įkūrimui

    Beržo malkos dažnai vertinamos dėl to, kad ugnį „pagauna“ lengviau ir greičiau. Dėl to jos patogios pradiniam įkūrimui, kai svarbiausia greitai sukurti stipresnę liepsną ir sušildyti pakurą.

    Beržas paprastai laikomas lengvesniu kuru nei ąžuolas, todėl vien iš beržo kūrenant gali tekti dažniau papildyti pakurą. Tačiau jis ypač gerai veikia kaip derinio dalis: pradžiai beržas, o vėliau, kai židinys jau „įsivažiavęs“, įdedama buko ar ąžuolo.

    Kas svarbiausia renkantis malkas

    Vienos „geriausios“ malkų rūšies visiems atvejams nėra, todėl praktiškiausia turėti kelių rūšių atsargą. Taip galima prisitaikyti prie situacijos: greitam įkūrimui rinktis beržą, stabiliai šilumai palaikyti buką, o ilgam žarijos laikymui ąžuolą.

    Ne mažiau svarbus ir malkų drėgnumas, nes jis tiesiogiai veikia šilumos kiekį, dūmingumą ir židinio efektyvumą. Gerai išdžiovintos malkos paprastai užsidega lengviau, dega švariau ir padeda sumažinti suodžių kaupimąsi dūmtraukyje.