Naujas didelės apimties tyrimas rodo netikėtą tendenciją: daugelyje Šiaurės Amerikos paukščių rūšių patelės kasmet išgyvena rečiau nei patinai, todėl jų gyvenimo trukmė, tikėtina, trumpesnė.
Išanalizavus daugiau nei pusės milijono sužieduotų suaugusių paukščių duomenis, mokslininkai nustatė, kad 82 iš 92 tirtų rūšių patelių metinis išgyvenamumas buvo mažesnis nei patinų, o 35 rūšyse skirtumas buvo statistiškai reikšmingas.
Ryškiausi skirtumai fiksuoti tarp tolimus atstumus migruojančių rūšių. Tyrėjai svarsto, kad lemti tai gali didžiulės migracijos „kainos“ organizmui ir nevienodos galimybės pasiekti maisto ar tinkamas buveines.
Kartu keliama ir platesnė gamtosaugos dilema: dalis paukščių ekologijos gali būti suprasta ne iki galo, nes istoriniuose tyrimuose dažnai daugiau dėmesio teko patinams, o ne patelėms.
Pusė milijono įrašų iš JAV ir Kanados
Tyrimą atliko Joannos Wu (Kalifornijos universiteto Los Andžele, UCLA) vadovaujama komanda, pasitelkusi Monitoring Avian Productivity and Survivorship (MAPS) programos medžiagą. Duomenys rinkti 1992–2018 metais 1 229 stotyse JAV ir Kanadoje.
Analizei panaudoti 563 414 individualiai sužieduotų suaugusių paukščių įrašai. Gaudydami paukščius specialiais tinklais tyrėjai fiksavo jų lytį, amžių, svorį ir kitus rodiklius, o vėliau pagal žiedo numerį atpažindavo, jei paukštis sugrįždavo.
Didžioji dalis paukščių daugiau nebebuvo sugauti, tačiau 22 415 individų fiksuoti bent du kartus su didesne nei šešių dienų pertrauka tais pačiais žiedavimo metais. Tai leido atskirti vietinius paukščius nuo galimai tik „praeinančių“.
Bendras vaizdas išliko aiškus: patelių vidutinis metinis „akivaizdus išgyvenamumas“ siekė 47,9 proc., kai patinų – 53,8 proc. Santykinis skirtumas sudarė 12,4 proc.
Kodėl pavojingiausia – migracija
Tyrėjai pažymi, kad didžiausia atskirtis tarp lyčių pasirodė tarp tolimų migrančių: tokiose rūšyse patinai buvo gerokai labiau linkę „išlikti“ nuo vienų metų iki kitų nei patelės. Tuo metu sėslių, visus metus vienoje vietoje gyvenančių paukščių grupėje skirtumas buvo mažesnis.
Viena galimų priežasčių – kai kuriose migruojančiose rūšyse patelės žiemoti traukia toliau į pietus nei patinai. Tai reiškia ilgesnį kelią ir didesnę riziką kelionėje, kuri ir taip reikalauja daug energijos.
Užuominų suteikė ir sparnų forma: rūšyse, kurių sparnai apvalesni, mažiau „smailūs“ ir paprastai siejami su prastesniu ilgo nuotolio judėjimu, išgyvenamumo skirtumai buvo didesni.
Dar vienas signalas – riebalų atsargos. Ten, kur patinai turėjo didesnes riebalų atsargas nei patelės, skirtumas taip pat ryškėjo, o tai gali sietis su konkurencija dėl geresnių maitinimosi teritorijų.
Kas dar gali slypėti už skaičių
Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad vien migracija visko nepaaiškina: net ir nemigruojančiose rūšyse patelės dažnai atrodė „pralaiminčios“ pagal išgyvenamumo rodiklius. Be to, šiame darbe nebuvo tiesiogiai matuojama, kiek konkrečiai keliavo atskiri individai.
Svarbi detalė – tai vadinamasis „akivaizdus išgyvenamumas“: duomenys ne visuomet leidžia tiksliai atskirti, ar paukštis žuvo, ar tiesiog visam laikui persikėlė kitur ir nebepateko į stebimųjų imtį.
Aptariama ir genetinė hipotezė. Paukščių patinai turi dvi Z chromosomas, o patelės – ZW, todėl sutampančios chromosomos, teoriškai, galėtų suteikti daugiau „apsaugos“ nuo žalingų mutacijų, tačiau šio mechanizmo tyrėjai tiesiogiai patikrinti negalėjo.
Vis dėlto darbo autoriai pabrėžia, kad gauti rezultatai turi praktinę reikšmę: jei patelės kai kuriose rūšyse patiria didesnę riziką dar iki sėkmingo dauginimosi, gamtosauginės priemonės ir buveinių apsauga gali būti nukreiptos ne ten, kur labiausiai reikia.
Tyrimas paskelbtas mokslo žurnale „Proceedings of the Royal Society B“.