CP v2

Tag: Žiema

  • Norite į sodą prisivilioti europinį raudonkrūtį? Padėkite tai ant lėkštelės

    Norite į sodą prisivilioti europinį raudonkrūtį? Padėkite tai ant lėkštelės

    Europos raudonkrūtis, dar vadinamas raudonkrūčiu, šaltuoju metų laiku dažnai užklysta į sodus ieškodamas maisto. Kai vabzdžių ir kitų smulkių bestuburių gerokai sumažėja, paukštis gali pasinaudoti žmonių pasiūlytu lesalu. Tačiau svarbu ne tik ką padėsite, bet ir kaip saugiai tai pateiksite.

    Tinka lukštenti saulėgrąžų branduoliai

    Vienas praktiškiausių pasirinkimų raudonkrūčiui yra lukštenti saulėgrąžų branduoliai. Juose gausu riebalų ir baltymų, todėl tai energingas priedas, ypač kai temperatūra krenta, o natūralaus maisto mažėja. Be to, branduolius paukščiui lengviau suimti ir suėsti nei nelukštentas sėklas.

    Lesalą geriausia berti mažomis porcijomis, kad jis būtų greitai suėdamas ir nespėtų sudrėkti ar supelyti. Taip sumažinsite riziką, kad maistas ims gesti ir taps pavojingas paukščiams. Papildomas pliusas yra tai, kad nelieka lukštų sankaupų aplink lesinimo vietą.

    Padėkite maistą žemai, bet saugiai

    Raudonkrūtis maisto dažnai ieško arti žemės, todėl jam patogi žemai padėta lėkštelė ar negili lesyklėlė. Tinkama vieta gali būti terasa ar ramesnė, atviresnė sodo dalis, kur paukštis gali gerai matyti aplinką. Tai padeda laiku pastebėti artėjantį katiną ar kitą grėsmę.

    Netoliese gali būti krūmas ar tankesnė augmenija, kad paukštis turėtų kur greitai pasislėpti. Vis dėlto lesalo nereikėtų dėti pačioje krūmų tankmėje, nes tuomet paukščiui sunkiau stebėti aplinką. Svarbiausia rasti pusiausvyrą tarp priedangos ir matomumo.

    Riebalai tinka ne visi

    Per didesnius šalčius raudonkrūčiui gali praversti ir riebesnis maistas, tačiau čia būtinas atsargumas. Tinka natūralus lajus arba taukai be druskos ir prieskonių, taip pat paukščiams skirtos riebalų granulės ar riebalų rutuliai. Tokie produktai suteikia daug energijos, kuri ypač svarbi, kai paukščiai daugiau jos išeikvoja sušilimui.

    Netinka duona, sūrūs ar saldūs likučiai nuo stalo, taip pat bet koks pagardintas ar termiškai apdorotas maistas su priedais. Verta vengti riebalų rutulių plastikiniuose tinkluose, nes paukščiai juose gali susipainioti ir susižaloti. Saugiausia rinktis specialiai paukščiams pritaikytus sprendimus.

    Švara svarbesnė, nei atrodo

    Lesinant paukščius būtina laikytis higienos, nes drėgmėje užsilikęs maistas greitai genda. Prieš beriant naują porciją verta pašalinti likučius ir nuvalyti lėkštelę ar lesyklėlę. Taip mažinama ligų plitimo rizika, ypač kai toje pačioje vietoje lankosi keli paukščiai.

    Šalia galima padėti ir indą su švariu vandeniu, nes žiemą paukščiams jo dažnai stinga. Paprasta, tvarkinga lesinimo vieta ir tinkamas pašaras leidžia raudonkrūtį privilioti dažniau, kartu nepakenkiant nei jam, nei kitiems sodo sparnuočiams.

  • Vokiečių vairuotojų triukas nuo kiaunių: paprasta tinklelio gudrybė gali išgelbėti laidus

    Vokiečių vairuotojų triukas nuo kiaunių: paprasta tinklelio gudrybė gali išgelbėti laidus

    Atvėsus orams, kiaunės vis dažniau ieško šiltos ir ramios slėptuvės, o ką tik užgesinto automobilio variklio skyrius joms tampa itin patrauklia vieta. Nors gyvūnai aktyvūs visus metus, būtent rudenį ir žiemą padaugėja atvejų, kai jos lenda po variklio dangčiu ir palieka brangiai kainuojančių nuostolių.

    Dažniausiai nukenčia automobilio instaliacija ir įvairios guminės detalės: aušinimo sistemos žarnos, laidų izoliacija, uždegimo ar jutiklių kabeliai. Problema ta, kad pažeidimai ne visada matomi iš karto, o pasekmės gali pasireikšti tik po kelių dienų, kai automobilis ima rodyti klaidas arba tiesiog nebeužsiveda.

    Veikia paprasta tinklelio schema

    Vokietijoje vairuotojai vis dažniau taiko vadinamąją tinklelio metodiką, kuri laikoma humanišku būdu atgrasyti kiaunes nuo bandymo lipti į variklio skyrių. Principas paprastas: po automobilio priekine dalimi patiesiama smulkių akučių metalinė tinklelis.

    Tinklelis gali būti tiesiog paguldytas ant žemės ten, kur paprastai stovi automobilio variklio zona, arba pritvirtintas prie nesudėtingo rėmo. Idėja tokia, kad kiaunei užlipus ant nestabilaus paviršiaus, jis pajuda, sukelia nemalonius pojūčius ir garsus, todėl gyvūnas dažnai apsisuka dar nepradėjęs lipti aukščiau.

    Ką dar verta padaryti profilaktiškai

    Vien tinklelio kartais neužtenka, ypač jei kiaunė jau buvo apsilankiusi ir paliko kvapo žymes. Tokiu atveju rekomenduojama kruopščiai išvalyti variklio skyrių, kad neliktų kvapų, galinčių pritraukti kitus gyvūnus ar paskatinti sugrįžti.

    Praktikoje padeda ir papildomos priemonės: laidų bei žarnų apsauginiai gaubtai, taip pat ultragarsiniai atbaidymo įrenginiai, montuojami variklio skyriuje. Vis dėlto dalis vairuotojų jų vengia dėl galimo triukšmo jautresniems žmonėms ar dėl to, kad efektyvumas priklauso nuo montavimo vietos bei konkrečios situacijos.

    Dar viena paprasta taisyklė, kuri dažnai pasiteisina, yra parkavimas gerai apšviestoje vietoje. Kiaunės mėgsta ramybę ir tamsą, todėl ryškesnė aplinka ir didesnis žmonių judėjimas neretai sumažina tikimybę, kad jos rinksis būtent jūsų automobilį.

  • Ne kiekvieną vaismedį kirpkite žiemą: viena klaida gali susilpninti visą lają

    Ne kiekvieną vaismedį kirpkite žiemą: viena klaida gali susilpninti visą lają

    Žiema nereiškia, kad darbai sode baigti: būtent be lapų lengviausia įvertinti vaismedžio lajos formą ir pastebėti bėdas. Tačiau ne visiems medžiams tinka tas pats genėjimo laikas, o netinkamai parinkta diena gali išprovokuoti žievės pažeidimus ir susilpninti augimą. Specialistai pabrėžia, kad prieš imant sekatorių verta įvertinti ir rūšį, ir oro sąlygas.

    Ką parodo medis be lapų

    Be lapijos aiškiai matosi į lajos vidų augantys ūgliai, susikertančios šakos, nudžiūvusios ar vėjo nulaužtos vietos. Toks vaizdas leidžia tiksliau nuspręsti, kur lają reikia retinti, kad pavasarį ji būtų geriau apšviečiama ir vėdinama. Tai svarbu ne tik estetikai, bet ir bendrai medžio sveikatai.

    Per tanki laja pavasarį ir vasarą ilgiau išlaiko drėgmę, todėl sudaromos palankesnės sąlygos grybinėms ligoms plisti. Retinimas padeda sumažinti riziką, o kartu leidžia stipresnėms šakoms gauti daugiau šviesos ir „nebekovoti“ tarpusavyje dėl vietos. Vis dėlto žiemą nereikėtų skubėti pašalinti visko, kas atrodo netvarkinga, nes staigus ir per smarkus genėjimas medį silpnina.

    Genėjimas turi turėti tikslą

    Praktikoje žiemos genėjimas dažniausiai siejamas su lajos formavimu ir struktūros „sutvarkymu“: šalinamos silpnos, pažeistos, į vidų augančios ar viena į kitą besitrinančios šakos. Toks darbas padeda išlaikyti aiškesnę lajos architektūrą ir sumažina nereikalingų ūglių kiekį. Taip medis energiją nukreipia į perspektyvias šakas, svarbias žydėjimui ir derėjimui.

    Patikimiausias kelias yra kasmetė, nuosekli korekcija, o ne vienkartinis radikalus „sutvarkymas“. Prieš pradedant rekomenduojama atsitraukti ir apžiūrėti medį iš toliau, įvertinti lajos simetriją ir tankį. Tuomet lengviau pasirinkti, ką šalinti pirmiausia, ir išvengti situacijos, kai netyčia išpjaunamos vertingos, vaisinės šakos.

    Kada geriau palaukti

    Vien kalendoriaus neužtenka: genėjimo dieną turi lemti ir orai. Esant stipriems šalčiams genėti nerekomenduojama, nes audiniai tampa trapesni, o pjūvio vietos gali nukentėti nuo šalčio. Dėl to dažnai akcentuojama, kad tradicinis laikotarpis tarp sausio pabaigos ir vasario pradžios nėra „kieta taisyklė“.

    Skirtingos vaismedžių rūšys ir veislės gali skirtis jautrumu šalčiui ir genėjimo laikui, todėl saugiausia sprendimą grįsti konkretaus medžio būkle. Jei kyla abejonių, verta rinktis švelnesnę korekciją ir atidėti didesnius pjūvius iki tinkamesnių sąlygų. Taip sumažinama rizika susilpninti lają ir prarasti dalį būsimo derliaus.

  • Voverių žiemos sandėliai stebina: kodėl jos maistą slepia šimtuose vietų ir net džiovina grybus

    Voverių žiemos sandėliai stebina: kodėl jos maistą slepia šimtuose vietų ir net džiovina grybus

    Ne viena slėptuvė, o visas tinklas

    Voverės rudenį retai krauna atsargas į vieną didelę slėptuvę. Vietoj to jos taiko strategiją, kuri mokslinėje literatūroje vadinama išsklaidytu kaupimu: maistas paslepiamas dešimtyse ar net šimtuose mažų vietų.

    Tokia taktika sumažina riziką, kad vienas grobuonis ar vagis ras visą „sandėlį“ ir paliks voverę be maisto. Net jei aptinkama viena slėptuvė, kitos dažnai išlieka saugios, todėl atsargos tarsi paskirstomos kaip draudimas.

    Kaip jos prisimena, kur paslėpė?

    Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tiek slėptuvių neišvengiamai baigiasi chaosu, tačiau voverės turi gerai išvystytą erdvinę atmintį. Tyrimai rodo, kad jos orientuojasi pagal aplinkos „ženklus“: medžių kamienus, kelmų vietą, krūmų linijas ar reljefo ypatumus.

    Vis dėlto dalies paslėpto maisto voverės taip ir nebesuranda. Gamtoje tai nėra vien nuostolis: pamiršti gilės ar riešutai gali sudygti, o voverės netiesiogiai prisideda prie miško atsinaujinimo ir sėklų platinimo.

    Vagys stebi, o voverės apsimeta

    Maisto slėptuves stebi ne tik kitos voverės, bet ir paukščiai, pavyzdžiui, kėkštai, kurie patys kaupia atsargas ir moka pasinaudoti proga. Pastebėjusios, kad yra sekamos, voverės kartais elgiasi apgaulingai ir suvaidina slėpimą, o tikrąjį grobį perkelia kitur.

    Tokį elgesį mokslininkai sieja su gebėjimu vertinti riziką ir prisitaikyti prie konkurencijos. Tai rodo, kad atsargų kaupimas nėra vien instinktyvus bėgiojimas, o lanksti strategija, kuri kinta priklausomai nuo aplinkos ir „žiūrovų“.

    Į voverių rudeninį meniu patenka ne tik riešutai, gilės ar sėklos, bet ir grybai. Kai kurios voverės grybus ne suėda iš karto, o palieka džiūti ant šakų ar medžių išsišakojimuose, kad vėliau turėtų ilgiau išsilaikantį maistą.

    Skirtingos rūšys renkasi nevienodą taktiką: vienos labiau remiasi daugeliu mažų slėptuvių, kitos gali kaupti didesnes atsargas vienoje vietoje, o dar kitos išlieka aktyvios žiemą ir maisto ieško kasdien. Tai reiškia, kad vieno universalaus recepto, kaip išgyventi šaltąjį sezoną, voverių pasaulyje nėra.

  • Pīlādži lūst nuo uogų: ar tai reiškia atšiaurią žiemą? Mokslas atsako ir griauna mitą

    Kiekvieną vasaros pabaigą socialiniuose tinkluose vėl atgyja senas posakis: jei šermukšnis (pīlādzis) pilnas uogų, žiema būsianti atšiauri. Ryškiai raudonais kekėmis nusagstyti medžiai išties atrodo įspūdingai, tačiau mokslininkai pabrėžia, kad tai nėra patikimas būdas prognozuoti artėjančios žiemos orus.

    Ekologų ir fenologijos tyrimai rodo, kad uogų gausą daug labiau lemia praėjusių ir einamųjų metų sąlygos, o ne ateities šalčiai. Svarbiausi veiksniai yra sėkmingas žydėjimas, pakankamai saulės, drėgmės balansas, apdulkinimo sąlygos ir tai, kiek energijos medis sukaupė vegetacijos metu.

    Šermukšniai negali „nuspėti“, kokie orai bus po kelių mėnesių, nes augalai reaguoja į jau įvykusius pokyčius, o ne į būsimus atmosferos procesus. Be to, gausaus derėjimo metai daugeliui medžių ir krūmų būdingi bangomis, kai po dosnesnio sezono dažnai seka ramesnis.

    Kaip gimė šis tikėjimas?

    Šio įsitikinimo šaknys greičiausiai yra praktinės. Šermukšnio uogos yra svarbus maisto šaltinis daugeliui paukščių, ypač vėlyvą rudenį ir žiemą, todėl žmonės seniau pastebėdavo: kai uogų daug, paukščiai jų lesa ilgiau ir dažniau laikosi arčiau sodybų.

    Iš to natūraliai gimė mintis, kad gamta esą iš anksto „ruošiasi“ sunkiai žiemai. Vis dėlto toks ryšys nėra priežastinis: uogų gausa nerodo, kad bus daugiau šalčių ar sniego, ji rodo, kad augalui palankiai susiklostė augimo ir derėjimo sąlygos.

    Įdomu tai, kad skirtinguose regionuose egzistuoja ir visiškai priešingos interpretacijos. Pavyzdžiui, dalyje Šiaurės Europos tradicijų pasitaiko aiškinimas, jog gausus šermukšnių derlius kaip tik reiškia švelnesnę ar mažiau sniegingą žiemą, o tai tik dar labiau parodo, kad tai labiau kultūrinė tradicija nei patikima prognozė.

    Ką uogų gausa vis dėlto pasako?

    Nors šermukšnių uogos nėra žiemos „barometras“, jos gali daug pasakyti apie ekosistemą. Gausus derlius yra reikšmingas maisto resursas, galintis keisti paukščių mitybos pasirinkimus ir net migracijos elgseną, nes dalis rūšių ilgiau užsibūna ten, kur maisto netrūksta.

    Meteorologai pabrėžia, kad ilgalaikės žiemos prognozės remiasi atmosferos cirkuliacijos, vandenynų ir kitų klimato veiksnių analize, o ne pavieniais gamtos ženklais. Liaudiški stebėjimai išlieka įdomi kultūros dalis, tačiau kasdieniams sprendimams patikimiau sekti profesionalias prognozes ir sezonines apžvalgas.

    Todėl jei šiemet šermukšniai tiesiog raudonuoja nuo uogų, tai pirmiausia ženklas, kad medžiams buvo palankūs metai. O ar žiema bus atšiauri, lemia visai kiti procesai, kurių uogų kekėse neperskaitysi.