Nuėmus pomidorų, agurkų ar cukinijų derlių lysvė dažnai lieka nualinta ir suslėgta, o atvira dirva per rudenį ir žiemą greitai praranda struktūrą. Vietoj to, kad žemė iki pavasario stovėtų plika, ją verta apsėti žaliąja trąša. Vienas praktiškų pasirinkimų – žieminis rapsukas, per žiemą sukaupiantis daug žaliosios masės.
Daržovės, ypač gausiai derančios ir reikalaujančios maisto medžiagų, sezonui baigiantis palieka dirvožemį skurdesnį ir sausesnį. Be augalinės dangos dirva lengviau išplaunama lietaus, labiau nukenčia nuo vėjo, o ankstyvą pavasarį greičiau sušoka į kietą plutą. Žalioji danga padeda šių problemų išvengti ir kartu stabdo piktžolių dygimą.
Kas yra žalia trąša?
Žalioji trąša – tai augalai, sėjami ne derliui, o dirvai pagerinti. Jie formuoja šaknų tinklą, kuris purena viršutinį sluoksnį, o antžeminė masė vėliau įterpiama į dirvą kaip organinė medžiaga. Tai viena paprasčiausių priemonių gerinti dirvos gyvybingumą ir struktūrą be sudėtingų sprendimų.
Žieminis rapsukas vertinamas dėl greito augimo rudenį ir atsparumo šalčiui. Jis sudygsta ir iki šalčių spėja suformuoti lapų skrotelę, o per žiemą lysvė išlieka apaugusi. Pavasarį, kai žemė pradžiūsta, žaliąją masę galima įterpti į dirvą, taip papildant ją organika.
Kada ir kaip sėti?
Žieminį rapsuką dažniausiai sėja nuo rugsėjo iki lapkričio, tačiau patikimiausias metas – rugsėjis. Esant šiltam ir pakankamai drėgnam orui, sėją galima perkelti ir į spalio pradžią. Svarbiausia, kad iki pirmųjų stipresnių šalčių augalai spėtų įsišaknyti ir suformuoti nedidelę lapų rozetę.
Prieš sėją verta pašalinti piktžoles ir augalų likučius, o dirvą lengvai supurenti. Sėklos sėjamos tiesiai į lysvę, be daiginimo ar daigų auginimo, o užbėrus plonu žemės sluoksniu paviršių naudinga švelniai prispausti. Jei ruduo sausas, po sėjos dirvą reikėtų palaistyti, kad sudygimas būtų tolygesnis.
Ką daryti pavasarį?
Žiemą žieminis rapsukas paprastai papildomos priežiūros nereikalauja, nes yra pakankamai atsparus šalčiui. Pavasarį, kai augalai paauga iki keliolikos centimetrų, žaliąją masę galima įterpti į dirvą perkasant arba įmaišant į viršutinį sluoksnį. Tai padeda atkurti dirvos purumą ir palengvina lysvės paruošimą naujiems sėjiniams.
Planuojant pavasario darbus verta iš anksto numatyti, kada žalioji masė bus įterpiama, kad dirva spėtų pradėti irti ir nusistovėti. Toks paprastas rudeninis žingsnis dažnai atsiperka pavasarį: žemė būna mažiau sušokusi, lengviau įdirbama, o lysvė greičiau paruošiama naujam sezonui.