Per didelis uolumas gali pakenkti
Rudenį daugelis skuba „idealiai“ sutvarkyti sodą prieš šalčius, tačiau būtent šiuo metu dažnai padaroma daugiausia žalos. Netinkamai parinktos trąšos, per ankstyvas dengimas ar per stiprus genėjimas gali susilpninti augalus ir padidinti ligų riziką.
Svarbiausia taisyklė paprasta: rudenį sode verta rinktis saiką ir veiksmus derinti prie oro sąlygų, o ne prie kalendoriaus. Pastaraisiais metais, dažnėjant šiltesniems ir permainingiems rudenims, klaidos ypač greitai „atsigręžia“ prieš patį sodininką.
Ko vengti tręšiant ir genint
Viena didžiausių rudeninių klaidų yra azoto trąšos, skatinančios naujų ūglių augimą. Tokie jauni audiniai iki šalčių nespėja sumedėti ir dažnai nušąla, todėl pavasarį augalas startuoja nusilpęs.
Vietoj to rudenį paprastai pasirenkamos trąšos, kuriose dominuoja kalis ir fosforas, nes jos labiau siejamos su šaknų stiprinimu ir pasiruošimu žiemai. Jei kyla abejonių, saugiausia vadovautis konkretaus augalo rūšies rekomendacijomis ir nepertręšti.
Ne mažiau rizikingas ir drastiškas genėjimas rudenį, ypač kai dar laikosi šiltesni orai. Stipriai nugenėjus rožes, hortenzijas, spygliuočius ar vaismedžius, augalui paliekamos žaizdos, o audiniai gali būti jautresni infekcijoms bei šalčiui.
Dengimas, lapai ir „sterilus“ sodas
Dar viena dažna klaida yra per ankstyvas augalų dengimas, kai temperatūra vis dar teigiama. Po danga kaupiasi drėgmė, blogėja vėdinimas, o tai sudaro palankias sąlygas puviniams ir grybinėms ligoms, be to, augalai gali pradėti nereikalingą antrinę vegetaciją.
Su veja susijusi problema – storas, šlapias lapų sluoksnis, paliktas ant žolės. Jis riboja šviesą ir oro patekimą, o ilgesnį laiką laikantis drėgmei didėja rizika, kad pavasarį veja pasitiks išretėjusi ir pažeista ligų.
Tvarkant lysves ir gėlynus verta nepersistengti su vadinamuoju steriliu švarinimu. Palikti peržydėjusių daugiamečių augalų stiebai, sausos sėklagalvės ar lapų krūvelės po krūmais gali tapti svarbia priedanga žiemojantiems vabzdžiams ir kitiems naudingiems sodo gyventojams.
Galiausiai dažnai pamirštamas laistymas, nors kai kuriems augalams jis kritiškai svarbus iki pat įšalo. Visžaliai augalai, tokie kaip spygliuočiai ar rododendrai, vandenį garina ir vėsiuoju sezonu, todėl sausą rudenį prieš įšąlant dirvai jiems ypač naudinga gilesnė drėgmės atsarga.
Rudeninis sodo paruošimas žiemai labiausiai pasiteisina tada, kai darbai daromi apgalvotai: tręšiama tinkamu metu ir tinkamomis medžiagomis, genėjimas neatliekamas per griežtai, o dengimas atidedamas iki stabilesnių šalčių. Toks požiūris pavasarį dažniausiai atsiperka sveikesniais augalais ir mažesniais nuostoliais.
