Tag: Žinduoliai

  • Brazilijoje aptikti milžiniško kreidos laikų žinduolio pėdsakai: galėjo būti pumos dydžio

    Brazilijoje aptikti milžiniško kreidos laikų žinduolio pėdsakai: galėjo būti pumos dydžio

    Pietų Brazilijoje aptikti paslaptingi fosilizuoti pėdsakai leidžia manyti, kad prieš maždaug 130 mln. metų ten galėjo vaikščioti neįprastai stambus žinduolis – maždaug pumos arba didelio šuns dydžio.

    Įspaudai buvo rasti 2019 metais viename karjere, uolienose iš ankstyvosios kreidos periodo. Kaip rašoma „Journal of South American Earth Sciences“, šie pėdsakai yra kone dvigubai didesni už didžiausius iki šiol iš tų pačių nuogulų žinomus žinduolių pėdsakus.

    Tyrėjai iš pačių įspaudų sprendžia, kad gyvūnas judėjo keturiomis galūnėmis, turėjo palyginti trumpas kojas, kurios baigėsi letenomis. Vis dėlto nustatyti tikslią rūšį kol kas neįmanoma – mokslininkai neturi nei kaulų, nei dantų, todėl dydis ir išvaizda rekonstruojami tik pagal pėdsakų formą bei matmenis.

    Jei interpretacija teisinga, tai galėtų būti vienas didžiausių iki šiol iš kreidos periodo žinomų žinduolių. Tai ypač įdomu todėl, kad dauguma mezozojaus žinduolių, apie kuriuos žinome iš fosilijų, buvo gerokai mažesni – neretai ne didesni už šiuolaikinę naminę katę.

    Užuominos, kad žinduoliai galėjo būti didesni

    Nors ilgą laiką dominavo vaizdas, kad dinozaurų laikais žinduoliai buvo smulkūs ir slapstėsi šešėlyje, pastaraisiais metais daugėja įrodymų, kad jų įvairovė ir dydžių spektras galėjo būti platesnis.

    Tekste primenamas ankstyvosios kreidos plėšrusis žinduolis Repenomamus. 2023 metais aprašytoje fosilijoje aptikta, kad šio gyvūno dantys buvo įsmigę į gerokai didesnio dinozauro šonkaulius, o ankstesni radiniai leido įtarti, jog jis galėjo medžioti ir jaunus dinozaurus.

    Dar vienas, nors ir ne „tikras“ žinduolis, pavyzdys – Lisowicia bojani, gyvenusi maždaug prieš 205 mln. metų. Šis stambus žolėdis, priskiriamas grupei, iš kurios vėliau išsivystė žinduoliai, pasiekdavo daugiau nei 2,5 metro aukštį ties ketera ir svėrė daugiau nei 5 tonas.

    Ką gali reikšti radinys Brazilijoje

    Mokslininkai atkreipia dėmesį į dar vieną aplinkybę: vietovėje, kur rasti pėdsakai, nėra aiškių ženklų, kad tuo metu ten gyveno stambūs plėšrūs dinozaurai. Dėl to neatmetama prielaida, kad kai kuriuose to meto ekosistemose aukščiausią plėšrūnų „pakopą“ galėjo užimti būtent didesni žinduoliai.

    Kadangi radinys kol kas paremtas vien pėdsakais, tolesni atradimai – pavyzdžiui, kaulai ar dantys – būtų lemiami siekiant tiksliau nustatyti, koks gyvūnas paliko šiuos įspaudus ir kiek iš tiesų didelis jis buvo.

    Vis dėlto jau dabar atradimas papildo besikeičiantį vaizdą apie žinduolių vietą dinozaurų laikų pasaulyje: jie galėjo būti ne tik maži naktiniai vabzdžiaėdžiai, bet ir gerokai didesni, aktyvesni ekosistemų dalyviai, nei ilgą laiką manyta.

  • Etiopijoje stebėta neįprasta draugystė: bulius ir patinas asilas poravosi ne tik dėl sekso

    Etiopijos plynaukštėje mokslininkai užfiksavo neįprastą dviejų patinų – buliaus Achille ir asilo Patroclo – ryšį: gyvūnai leido laiką kartu, vienas kitą laižė, trynėsi ir kartotinai turėjo penetracinį seksą.

    Toks elgesys aprašytas žurnale „Current Biology“ paskelbtame tyrime, kurio autoriai kelia klausimą, kodėl dviejų skirtingų rūšių patinai rinkosi vienas kitą net ir tuomet, kai šalia buvo jų rūšies patelių.

    Tyrėjai pastebi, kad labiau nei pats faktas, jog gyvūnai poravosi, stebina mūsų pačių reakcija: dažnai linkstama manyti, kad seksas gyvūnų pasaulyje visų pirma yra reprodukcijos įrankis, nors praktikoje jis gali turėti ir socialinių funkcijų.

    Stebėjimų metu poravimąsi lydėjo ir akivaizdūs tarpusavio prieraišumo ženklai, todėl daroma prielaida, kad tokios sąveikos galėjo stiprinti jų tarpusavio ryšį, o ne būti atsitiktinis „paklydimas“.

    Atsitiktinis atradimas ir konkretūs skaičiai

    Achille ir Patroclo pora tyrėjų akį patraukė visai kito darbo metu – mokslininkai Etiopijoje stebėjo geladų (gelada beždžionių) elgesį, kai netikėtai pastebėjo buliaus ir asilo sąveiką.

    Vėliau, nusprendę porą stebėti nuosekliau, jie užfiksavo 51 užšokimo bandymą, iš kurių 34 atvejais buvo penetracija. Tyrime pabrėžiama, kad aktyvų vaidmenį demonstravo ir asilas: jis pats pateikdavo užpakalinę kūno dalį ir inicijuodavo kontaktą.

    Tyrėjai taip pat pastebėjo, kad po poravimosi gyvūnai neretai rodydavo „švelnumo“ gestus – trynimąsi, laižymąsi, buvimą greta. Tai sustiprino mintį, kad seksas galėjo būti jų socialinio ryšio dalis.

    Vis dėlto išvados atsargios: detaliai pora stebėta tik keturias dienas, todėl neįmanoma pasakyti, kiek ilgai šis ryšys tęsėsi ir ar jis kartojosi vėliau.

    Ką apie tai sako gyvūnų elgsenos tyrimai

    To paties lyties seksualinis elgesys gyvūnų pasaulyje nėra retenybė: mokslinėje literatūroje minimi pranešimai apie daugiau nei 1 500 rūšių, kuriose fiksuotos tokios sąveikos.

    Straipsnyje primenamas ir 2023 metų tyrimas, kuriame toks elgesys dokumentuotas 261 žinduolių rūšyje, o dažniau jis pasitaikė socialiose rūšyse. Tai siejama su galimu vaidmeniu palaikant tarpusavio ryšius ar mažinant įtampą grupėje.

    Tuo metu tarprūšinis seksualinis elgesys aptinkamas rečiau, bet taip pat žinomas. Pavyzdžiui, minimi atvejai, kai japoninės makakos užšoka ant sikų elnių, nors tokios sąveikos ne visada būna abipusės.

    Achille ir Patroclo atvejis išskirtinis tuo, kad, sprendžiant iš stebėjimų, jų ryšyje atsirado ir akivaizdus tarpusavio „pasirinkimo“ elementas bei po kontakto sekęs prieraišumas.

    Kodėl seksas nebūtinai reiškia reprodukciją

    Evoliucinėje biologijoje dažnai keliamas klausimas, kodėl gyvūnai investuotų laiką ir energiją į seksualinį elgesį, kuris tiesiogiai nesukuria palikuonių. Tokie atvejai neretai aiškinami klaida atpažįstant partnerį, partnerių trūkumu ar „neatrankiu“ poravimusi.

    Tačiau tyrimo autoriai ir su tema siejama mokslinė diskusija pabrėžia: prielaida, kad „numatytasis“ modelis yra tik patinų ir patelių seksas, gali riboti tai, kokius paaiškinimus laikome įmanomais.

    Tekste aptariama ir vadinamoji „queer“ perspektyva moksle, kuri skatina kritiškai įvertinti, kaip žmogiškos nuostatos apie lytį ir seksualumą formuoja klausimus bei kategorijas. Tai nereiškia, kad gyvūnams priskiriamos žmonių tapatybės ar orientacijos.

    Galutinis atsakymas, kodėl būtent Achille ir Patroclo rinkosi vienas kitą, lieka neaiškus. Vis dėlto šis trumpas stebėjimas primena, kad gyvūnų elgsena gali būti įvairesnė, nei įprasta manyti, o socialiniai ryšiai kartais gali būti tokie pat svarbūs kaip ir reprodukcija.

  • Neįprastas žinduolis, aptinkamas Ukrainoje: žiemą jo kūnas gali sumažėti iki 30 proc.

    Ukrainoje aptinkama mažoji kirstukė yra vienas netikėčiausių smulkių žinduolių: šaltuoju metų laiku ji gali laikinai sumažinti kūno apimtis. Mokslininkai šį reiškinį sieja su prisitaikymu taupyti energiją, kai maisto mažiau, o šilumos išlaikymas kainuoja brangiau.

    Žiemą mažosios kirstukės smegenų tūris, kaukolė ir kai kurie vidaus organai gali sumažėti maždaug 15–30 proc., o pavasarį dydis grįžta į įprastą. Toks sezoninis „susitraukimas“ žinomas kaip Dehnelio fenomenas ir laikomas reta, bet gerai dokumentuota strategija kai kurių kirstukų populiacijose.

    Šis gyvūnas išsiskiria itin greita medžiagų apykaita, todėl maisto jam reikia nuolat. Dėl to kirstukė paprastai medžioja beveik be pertraukų ir dažnai turi maitintis maždaug kas porą valandų, ieškodama smulkių vabzdžių, jų lervų bei kitų bestuburių.

    Mažoji kirstukė yra labai smulki: didesni individai su uodega gali siekti iki maždaug 10 centimetrų ilgio, o kūno masė neretai būna kelių gramų. Uodega sudaro reikšmingą bendro ilgio dalį, o aktyvus gyvenimo būdas leidžia greitai reaguoti į grobio judėjimą paklotėje ir žolėje.

    Vienas ryškesnių požymių, pagal kurį kirstukės dažnai atpažįstamos, yra rausvai rudas dantų galiukų atspalvis. Jis siejamas su geležies junginių kaupimu emalyje, kurie gali prisidėti prie dantų tvirtumo ir atsparumo dilimui, kai gyvūnas nuolat gaudo kietesnį grobį.

    Nors rūšis Eurazijoje paprastai nelaikoma nykstančia, atskiros populiacijos gali silpti dėl buveinių nykimo ir fragmentacijos. Neigiamą poveikį daro ir pesticidų naudojimas bei vabzdžių gausos mažėjimas, nes nuo bestuburių tiesiogiai priklauso kirstukių mityba ir išgyvenimas.

    Specialistai pabrėžia, kad smulkių vabzdžiaėdžių žinduolių būklė dažnai atspindi ekosistemos sveikatą. Todėl natūralių pievų, miško paklotės, pakrančių juostų ir kitų buveinių išsaugojimas, taip pat saikingesnis cheminių priemonių naudojimas yra svarbūs ne tik kirstukėms, bet ir platesnei biologinei įvairovei.

  • Kiaušinius dedantis ir UV šviesoje švytintis: kaip ančiasnapis apvertė mokslininkų įsitikinimus

    1799 metais Britų muziejaus gamtos istorijos skyrių pasiekė neįprastas siuntinys iš Australijos: kailis su snapu, kuris atrodė tarsi priklijuotas prie keturkojo gyvūno galvos. To meto gamtininkai rimtai svarstė, kad tai gali būti klastotė, nes ančiasnapio požymių derinys prieštaravo įprastoms gyvūnų klasifikavimo taisyklėms.

    Vėliau paaiškėjo, kad tai ne apgaulė, o ančiasnapis (Ornithorhynchus anatinus) – vienas iš nedaugelio šiandien gyvenančių kloakinių žinduolių. Jis deda kiaušinius, bet jauniklius maitina pienu, yra apaugęs kailiu, tačiau puikiai prisitaikęs gyventi vandenyje, o jo anatomija ilgą laiką kėlė ginčus net ir patyrusiems tyrėjams.

    Ančiasnapis laikomas evoliuciškai išskirtiniu, nes jungia bruožus, būdingus skirtingoms gyvūnų grupėms. Patelės deda apvalius, odinius kiaušinius, o išsiritusius jauniklius maitina pienu, nors neturi spenelių – pienas išsiskiria per liaukas ir jaunikliai jį nulaižo nuo kailio.

    Dar viena detalė, dažnai nustebinanti pirmą kartą apie jį išgirdus: patinai turi nuodingus pentinus ant užpakalinių kojų. Manoma, kad jie daugiausia naudojami tarpusavio kovose per poravimosi sezoną, kai sprendžiami dominavimo ir teritorijos klausimai.

    Ančiasnapis didžiąją dalį grobio susiranda nardydamas upėse ir ežeruose, o medžiojant jam ypač svarbus snapas. Snapo srityje esantys jautrūs receptoriai leidžia aptikti grobį drumstame vandenyje, kai rega mažai padeda.

    Įdomu tai, kad judėdamas sausumoje jis gali pritraukti plėves nuo letenų, kad geriau išryškėtų nagai ir būtų lengviau kabintis į gruntą. Tokia sandara padeda prisitaikyti prie dviejų skirtingų aplinkų, nors iš pirmo žvilgsnio atrodo tarsi kompromisas.

    Mokslininkai yra aprašę reiškinį, kai ančiasnapio kailis ultravioletinėje šviesoje gali švytėti melsvai žalsvu atspalviu. Vienas iš aiškinimų – tai gali būti susiję su ultravioletinių spindulių sugertimi, kuri potencialiai prisideda prie maskuotės, tačiau tiksli šio efekto funkcija vis dar nėra iki galo aiški.

    Tyrėjai pabrėžia, kad ančiasnapis ir šiandien verčia iš naujo pergalvoti paprastas kategorijas, kuriomis įprastai skirstomi gyvūnai. Genetiniai ir evoliuciniai tyrimai rodo, kad ančiasnapiai kartu su echidnomis yra itin svarbūs norint suprasti ankstyvą žinduolių raidos etapą ir tai, kaip vėliau atsirado dauguma šiandien pažįstamų rūšių.

    „Net ir su naujais tyrimo metodais ančiasnapis vis dar griauna mūsų ribas tarp įprastų kategorijų ir primena, kad evoliucija retai telpa į paprastas taisykles“, – teigia gamtos tyrinėtojai.

  • Kodėl gamtoje nėra tikrai mėlynų žinduolių: zoologė paaiškino, kas už to slypi

    Žinduolių pasaulyje tikrai mėlyna spalva yra kone neįmanoma: nėra nei mėlyno kailio, nei mėlynų plaukų, o net ir „mėlynais“ vadinami gyvūnai dažniausiai tėra pilkšvi ar melsvai pilki. Zoologai pabrėžia, kad tai susiję ne su atsitiktinumu, o su tuo, kaip žinduolių organizme formuojasi spalvos.

    Dalis rūšių pavadinimuose turi žodį „mėlynas“, pavyzdžiui, mėlynasis banginis ar vadinamoji mėlynoji beždžionė, tačiau jų atspalvis dažniausiai yra šiferio pilkumo. Tam tikrame apšvietime, esant šešėliams ar drėgmei, toks koloritas akiai gali pasirodyti mėlynas, bet tai nėra tikras pigmentinis mėlynumas.

    „Žinduoliai yra apriboti savo evoliucinės istorijos: tūkstančius metų jie prisitaikė būti tokie, kokių reikia išgyvenimui“, – sakė Londono zoologijos sodo ZSL vyresnioji prižiūrėtoja Shannon Farrington.

    Pagrindinė priežastis paprasta: dauguma žinduolių spalvų kyla iš melanino, kurio formos daugiausia sukuria juodus, rudus ir gelsvus tonus. Mėlynas atspalvis gamtoje dažnai atsiranda ne iš mėlyno pigmento, o dėl vadinamosios struktūrinės spalvos, kai mikroskopinės paviršiaus struktūros išsklaido ir atspindi šviesą.

    Gerai žinomas pavyzdys yra mandrilai: jų ryškios veido ir užpakalinės kūno dalies spalvos nėra vien tik „nudažytos“ pigmentais. Mėlynumo įspūdį sukuria odos struktūros, kurios šviesą išsklaido taip, kad matomas mėlynas atspalvis, o ryškus kontrastas padeda socialinėje komunikacijoje ir poravimosi signalams.

    Toks šviesos sklaidos principas siejamas su Tyndallo efektu, kuris aiškina ir tai, kodėl žmonių akys gali atrodyti mėlynos, nors jose nėra mėlyno pigmento. Akies audinių mikroskopinė sandara išsklaido šviesą taip, kad labiau „išryškėja“ trumpesnio bangos ilgio, melsva šviesa.

    Dėl tų pačių priežasčių zoologai dažnai pabrėžia ir kitą netikėtą detalę: tikrai žalių žinduolių beveik nėra. Žalia spalva dažniau būdinga augalams ar kai kuriems ropliams ir varliagyviams, o žinduoliams ji paprastai atsiranda tik kaip vizualinė iliuzija, atspindžiai arba išoriniai veiksniai, pavyzdžiui, dumbliai ant kailio drėgnose buveinėse.