Kavos tirščiai daugeliui atrodo kaip paprasta ir nemokama trąša, todėl jie neretai beriami beveik po kiekvienu augalu. Tačiau tirščiai nėra universali priemonė: jie gali pakeisti dirvos reakciją, suaktyvinti mikroorganizmų veiklą ir išbalansuoti maisto medžiagų santykį. Dėl to dalis daržovių vietoje gausesnio derliaus ima auginti lapus arba skursta šaknys.
Praktikoje didžiausia rizika kyla tuomet, kai tirščiai naudojami dažnai, pilami storu sluoksniu ir nemaišomi su kompostu ar dirva. Drėgni tirščiai prie stiebų taip pat gali ilgiau laikyti drėgmę, o tai padidina grybelinių ligų tikimybę, ypač lietingu laikotarpiu. Svarbu ir tai, kad skirtinguose ūkiuose dirvos sąlygos skiriasi, todėl rezultatas gali nustebinti ne iš karto.
Pomidorams svarbi pusiausvyra
Pomidorai jautriai reaguoja į perteklinį azotą, o tirščiai, ypač naudojami nuolat, gali prisidėti prie šio disbalanso. Tuomet krūmai sužaliuoja, lapija tankėja, tačiau žiedų ir vaisių susiformuoja mažiau, o derėjimas vėluoja. Iš šalies augalas atrodo stiprus, bet reali grąža lysvėje sumažėja.
Dar viena problema atsiranda, kai tirščiai paliekami paviršiuje prie stiebų: jie gali sukurti nuolat drėgną sluoksnį, kuriame lengviau plinta grybiniai susirgimai. Jei tirščius vis tiek norisi panaudoti, saugesnis kelias yra nedidelį kiekį dėti į kompostą ir tik vėliau paskleisti subrendusį kompostą, o ne šviežius tirščius berti tiesiai po krūmais.
Pupelėms ir žirniams tirščiai gali pakenkti
Pupelės ir žirniai maitinasi kitaip nei dauguma daržovių, nes kartu su gumbelinėmis bakterijomis geba kaupti azotą. Kai dirva papildomai „apkraunama“ tirščiais ir joje keičiasi maisto medžiagų pusiausvyra, šis procesas gali sutrikti. Tuomet augalas gali augti netolygiai ir prasčiau megzti ankštis.
Klaidinantis ženklas tas, kad lapija dažnai vis tiek atrodo gyvybinga, todėl problema išryškėja vėliau, kai ankščių būna mažiau arba jos auga lėčiau. Šiems augalams paprastai geriau tinka lengvesnė, laidi dirva ir saikingas tręšimas, orientuotas ne į azotą, o į bendrą dirvos derlingumo palaikymą.
Morkoms svarbiausia šaknys
Morkoms per daug azoto yra viena dažniausių priežasčių, kodėl vietoje stambių, lygių šakniavaisių užauga vešli lapija. Kai dirva per „riebi“, šaknis gali vystytis prasčiau, o derlius būna mažiau vienodas. Tirščiai, naudojami dažnai, gali prisidėti prie tokio efekto, ypač jei lysvė ir taip tręšta organika.
Be to, morkos jautrios dirvos struktūrai: per daug organinių likučių vienoje vietoje gali paskatinti šaknų deformacijas ar išsišakojimą. Tokios morkos paprastai būna valgomos, tačiau prasčiau laikosi ir atrodo ne taip patraukliai. Dėl to morkų lysvėms dažniau rekomenduojama rinktis lengvą, gerai purią žemę ir tręšti saikingai, geriausia iš anksto paruoštu kompostu.
Norint tirščius naudoti saugiau, verta jų nepaversti kasdieniu įpročiu: leisti jiems išdžiūti, maišyti su kompostu ir vengti pilti storu sluoksniu prie augalų stiebų. Taip sumažėja drėgmės perteklius ir tikimybė išbalansuoti tręšimą. Sodininkystėje, kaip ir su daugeliu natūralių priemonių, geriausiai veikia saikas ir pritaikymas pagal konkrečią dirvą.
