Tag: Žmogaus evoliucija

  • Taungo vaiko kaukolės tyrimas: 3 mln. metų fosilija verčia perrašyti žmogaus evoliuciją

    Beveik šimtmetį viena garsiausių Afrikoje rastų fosilijų – vadinamojo Taungo vaiko kaukolė – buvo laikoma svarbiu įrodymu, kad žmonijos ištakų reikia ieškoti Afrikoje. Tačiau naujas tyrimas rodo, kad ši maždaug 3 mln. metų senumo fosilija gali apversti nusistovėjusį pasakojimą apie mūsų ankstyvuosius giminaičius.

    Mokslininkai, apie kurių išvadas skelbia „ZME Science“, iš naujo įvertino Taungo vaiko vietą tarp senųjų homininų ir pateikė amžiaus intervalą – nuo 2,96 iki 3,03 mln. metų. Kartu jie suabejojo ilgamete praktika dešimtis kitų Pietų Afrikos fosilijų priskirti tai pačiai rūšiai – Australopithecus africanus.

    Esminė tyrėjų mintis tokia: daugelis suaugusių individų fosilijų, tradiciškai „sudėtų“ prie Taungo vaiko, neatitinka to, kaip šio vaiko kaukolė ir dantys turėjo augti bei bręsti. Kitaip tariant, vienas aiškus pavyzdys (holotipas) tapo tarsi atskaitos tašku, bet į tą pačią „dėžutę“ galėjo būti sugrūsta per daug skirtingų radinių.

    Tai svarbu ne tik mokslininkams: kuo tiksliau apibrėžiamos rūšys ir jų tarpusavio ryšiai, tuo aiškesnis tampa ir žmogaus evoliucijos „šeimos medis“. Naujoji analizė leidžia manyti, kad Pietų Afrika prieš maždaug 3 mln. metų galėjo būti ne vienos aiškios protėvių linijos kelias, o daug sudėtingesnė, kelias rūšis talpinusi sankryža.

    A. africanus ribos vėl kelia klausimų

    Australopithecus africanus – išnykusi homininų rūšis, gyvenusi Pietų Afrikoje maždaug prieš 3 mln. metų. Taungo vaikas yra šios rūšies holotipas, t. y. etaloninis egzempliorius, pagal kurį apibrėžiama, kas apskritai laikoma A. africanus.

    Problema ta, kad per dešimtmečius prie A. africanus buvo priskirta daug kitų Pietų Afrikos fosilijų, nors jų anatomija neretai skyrėsi. Kai kurie radiniai iš pradžių net turėjo atskirus rūšies pavadinimus, tačiau praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje dalis jų buvo sujungti į vieną rūšį, siekiant supaprastinti klasifikaciją.

    Tyrėjai pabrėžia, kad iki šiol nėra visuotinio sutarimo, kokie konkretūs požymiai patikimai apibrėžia A. africanus. Naujausias darbas šią problemą iškelia dar aštriau – siūloma, kad Taungo vaikas gali būti vienintelis neabejotinas šios rūšies atstovas, o kitiems radiniams reikėtų naujo, kruopštesnio įvertinimo.

    Kaip datuota fosilija ir kas iš to seka

    Vienas kertinių žingsnių buvo tiksliau nustatyti Taungo vaiko amžių. Tai sudėtinga, nes dalis geologinio konteksto buvo sunaikinta kasybos, o Pietų Afrikos radimvietėse dažnai nėra vulkaninių pelenų sluoksnių, kurie Rytų Afrikoje padeda datuoti radinius.

    Tyrime panaudotas urano ir švino datavimo metodas, pritaikytas virš fosilijas turinčio sluoksnio susiformavusiam travertino (flowstone) sluoksniui. Gautas amžius – 2,962 mln. metų su 59 000 metų paklaida. Kadangi šis sluoksnis susidarė vėliau nei fosilijas turintis nuogulų sluoksnis, tai laikoma minimaliu amžiumi: pati kaukolė gali būti ir senesnė.

    Nustačius laiko rėmus, tyrėjai analizavo dantų vystymąsi ir kaukolės dėžės augimą, taip pat tyrė dentino ir emalio sandūrą – struktūrą, kuri formuojasi anksti ir yra palyginti atspari dilimui. Šie duomenys svarbūs, nes leidžia lyginti augimo modelius net tada, kai fosilija yra vaiko, o dauguma kitų priskiriamų pavyzdžių – suaugusių.

    Kai anatomija „nesusideda“

    Kad įvertintų, į ką Taungo vaikas galėjo išaugti, komanda modeliavo kaukolės brendimą, remdamasi šimpanzių ir gorilų smegenų augimo dėsningumais. Modeliavimas leido patikrinti, ar įmanoma nuosekliai „perkelti“ vaiko bruožus į suaugusio individo anatomiją.

    Rezultatas dviprasmis: pagal prognozuojamą galvos formą Taungas galėjo tapti suaugusiu, panašiu į kai kuriuos klasikinius A. africanus radinius (tarp jų – vadinamąją „Mrs. Ples“ kaukolę). Tačiau dalis kitų suaugusių fosilijų, ilgą laiką priskirtų tai pačiai rūšiai, su šiuo augimo scenarijumi jau nesuderėjo.

    Dar daugiau klausimų iškėlė dantų analizė. Taungo pirmojo krūminio danties dentino ir emalio sandūros forma atsidūrė A. africanus priskiriamų dantų grupės pakraštyje, o kai kuriuose matavimuose pateko į ribas, būdingas kitai Pietų Afrikos homininų rūšiai – Paranthropus robustus. Tyrėjų vertinimu, tai sustiprina prielaidą, kad regione tuo metu galėjo gyventi kelios skirtingos rūšys, kurios vėliau buvo klaidingai sugrupuotos.

    Klimatas galėjo maišyti ir skaidyti populiacijas

    Tyrime aptariama ir galimai svarbi priežastis, kodėl Pietų Afrikos fosilijose tiek anatominės įvairovės: klimato kaita. Klimato įrašai rodo, kad pietryčių Afrikoje tarp 4 mln. ir 2,5 mln. metų prieš dabartį kritulių svyravimai buvo didesni nei vėlesniu laikotarpiu.

    Norėdami geriau suprasti aplinką aplink Taungą, mokslininkai analizavo netoli radimvietės aptiktas žiedadulkes. Duomenys leido spręsti, kad aplink galėjo būti gėlavandenių pelkių, atviros savanos ir reikšminga sumedėjusi augmenija.

    Vienas įdomesnių radinių – Podocarpus (pocūgės) žiedadulkės. Šiandien šie medžiai dažniau siejami su drėgnesnėmis teritorijomis Pietų Afrikos rytinėje dalyje, maždaug už 400 kilometrų nuo Taungo. Tyrėjai pažymi, kad toks signalas gali reikšti anksčiau plačiau paplitusius miškingus plotus ir kitokias buveines, nei manyta.

    Pagal tyrimo logiką, kintant krituliams tinkamos buveinės galėjo tai plėstis, tai trauktis, todėl populiacijos galėjo izoliuotis ir vėl susitikti. Izoliacija skatintų genetinius pokyčius, o vėlesnis kontaktas – galimą susikryžminimą, kas galėtų prisidėti prie fosilijose matomų anatominių skirtumų.

    Žmogaus „šeimos medis“ vis dar neišnarpliotas

    Nors tyrimas nesiūlo naujos rūšies pavadinimo ir dar neperbraižo žmogaus evoliucijos schemos, jo išvada aiški: dešimčių skirtingų Pietų Afrikos radinių priskyrimas vienai „viską apimančiai“ rūšiai reikalauja rimto peržiūrėjimo.

    Autoriai pabrėžia, kad tolesniam aiškumui reikės tikslesnio fosilijų datavimo, didesnių radinių rinkinių ir geresnio supratimo, kaip vaikų kaulai ir dantys kinta augant. Ne mažiau svarbu – atsižvelgti į tai, kaip klimato pokyčiai realiai galėjo keisti populiacijų geografiją ir tarpusavio ryšius.

    Tyrimas publikuotas žurnale „npj Palaeoecosystems“, o Taungo vaiko kaukolė, panašu, dar ilgai liks vienu svarbiausių raktų į ankstyvąją žmogaus evoliuciją.

  • „Taungo vaikas“ pasirodė gyvenęs prieš 3 mln. metų: kaukolė keičia požiūrį į žmogaus evoliuciją

    „Taungo vaikas“ pasirodė gyvenęs prieš 3 mln. metų: kaukolė keičia požiūrį į žmogaus evoliuciją

    Wygląda na to, że dziecko z Taung żyło około 3 milionów lat temu. To jednak nie koniec niespodzianek. Analiza szczątków wskazuje przy okazji na zaskakująco duże zróżnicowanie panujące wśród naszych przodków. Być może w ogóle nie poznalibyśmy tego typu informacji, gdyby nie odkrycie dokonane w 1924 roku w południowoafrykańskim kamieniołomie Buxton Limeworks, niedaleko miejscowości Taung. 

    Czytaj też:Odnaleźli największy złoty skarb na świecie. Ma ponad 6500 lat i skrywa niezwykłą historię

    To właśnie tam australijski anatom i antropolog Raymond Dart natrafił na niewielką czaszkę młodego osobnika. Rok później opisał ją jako przedstawiciela nowego gatunku: Australopithecus africanus. Odkrycie szybko okazało się przełomowe. Czaszka łączyła cechy przypominające współczesnego człowieka z charakterystycznymi właściwościami małp człekokształtnych. Posiadała stosunkowo niewielkie kły i nietypową budowę twarzoczaszki. Znalezisko dostarczyło ważnych argumentów za tym, iż wczesna ewolucja człowiekowatych przebiegała w Afryce, a nie – jak wcześniej sugerowali niektórzy badacze – w innych częściach świata.

    Mimo upływu ponad wieku czaszka dziecka z Taung pozostaje jedynym okazem, który można bezspornie przypisać do gatunku A. africanus. Inne skamieniałości z południowej Afryki są z nim wiązane, lecz ich klasyfikacja wciąż budzi dyskusje. Nowe badania stanowią owoc wysiłków Gabriele Macho z Vrije Universiteit Brussel i University College London. Badaczka dokładniej niż dotychczas określiła wiek słynnej skamieniałości, co jest przełomowe, jeśli weźmiemy pod uwagę fakt, iż wcześniejsze szacunki obejmowały okres od niespełna miliona do ponad trzech milionów lat.

    Macho i jej współpracownicy wykorzystali między innymi datowanie uranowo-ołowiowe warstwy naciekowej znajdującej się nad osadami zawierającymi skamieniałość. Wyniki sugerują, że dziecko z Taung ma co najmniej 2,962 miliona lat. W połączeniu z wcześniejszymi danymi paleomagnetycznymi pozwoliło to zawęzić przedział jego wieku do około 2,96-3,03 miliona lat. Oznacza to, że osobnik żył znacznie wcześniej, niż ktokolwiek przypuszczał. 

    Jeszcze ciekawsze okazały się rezultaty analiz uzębienia i rozwoju mózgu. Sugerują one, że dziecko z Taung mogło rozwijać się w nieco inny sposób niż inne osobniki przypisywane do gatunku A. africanus. Budowa zębów sugeruje chociażby, że po pojawieniu się pierwszych zębów trzonowych tempo rozwoju mogło ulec spowolnieniu. To potencjalna wskazówka, że u wczesnych homininów zaczynał kształtować się dłuższy etap dzieciństwa, charakterystyczny również dla współczesnych ludzi.

    Czytaj też:Tajemnicze rurki sprzed 6000 lat wprawiły archeologów w osłupienie. Wciąż nie wiadomo, do czego służyły

    Wydaje się, iż różnorodność naszych dalekich krewnych mogła łączyć się ze zmianami klimatycznymi. Między 4 a 2,5 miliona lat temu południowo-wschodnia Afryka doświadczała dużych wahań opadów. Naprzemienne okresy wilgotne i suche powodowały przemieszczanie się siedlisk, a wraz z nimi migrowały populacje wczesnych homininów. Na podstawie analiz pyłków roślinnych uczeni zaproponowali, iż okolice Taung były wówczas znacznie bardziej wilgotne i zalesione niż ma to miejsce obecnie. Przemieszczające się populacje mogły ponownie się spotykać, krzyżować i wymieniać materiał genetyczny. W rezultacie ewolucja nie przebiegała według prostego schematu, w którym jeden gatunek stopniowo zastępował drugi. Była raczej skomplikowaną siecią powiązań i migracji.

    Źródło:npj Palaeoecosystems

  • Tyrimas rodo: batų nešiojimas gali pakeisti čiurnos kaulų vidinę struktūrą

    Kasdienis įprotis avėti batus gali būti palikęs pėdsaką ne tik mūsų eisenoje, bet ir pačioje čiurnos kaulų sandaroje. Naujas tyrimas rodo, kad žmonių, kurie įprastai avėdavo batus, ir tų, kurie daugiausia vaikščiojo basi, čiurnos kaulų vidinė struktūra skiriasi.

    Čikagos universiteto mokslininkai, apie kuriuos rašo „ZME Science“, didelės raiškos kompiuterine tomografija ištyrė 56 žmonių čiurnos kaulus. Dėmesys sutelktas į šokikaulį (talus) – kaulą, kuris perduoda kūno svorį tarp blauzdos ir pėdos.

    40 skeletų priklausė šiuolaikiniams JAV rinkinių asmenims, kurie gyvenime dažniausiai avėjo batus. Likę 16 buvo istoriškai basi gyvenusių vietinių bendruomenių atstovai: 13 iš Andamanų salų Indijos vandenyne, du iš pietų Afrikos ir vienas iš Centrinės Afrikos.

    Tyrėjai lygino trabekulinį (kempininį) kaulą – vidinį, tarsi atramų tinklą primenantį kaulo „karkasą“, kuris nuolat persitvarko reaguodamas į kasdienes apkrovas. Būtent šis sluoksnis gali išduoti, kaip ir kur judant dažniausiai keliauja jėgos.

    Kas pasikeitė šokikaulyje

    Tyrimas parodė, kad batus įprastai avėjusių žmonių šokikaulyje daugiau kempininio kaulo koncentravosi užpakalinėje ir vidinėje dalyje. Tuo metu basi gyvenę asmenys didesnę koncentraciją turėjo priekinėje šokikaulio dalyje – galvos ir kaklo srityse.

    Mokslininkai svarsto, kad tokie skirtumai gali atspindėti skirtingą čiurnos apkrovimą kasdien judant – pavyzdžiui, dažniau pritūpiant ar lipant. Kaip viena galimų priežasčių minima ir avalynė su pakeltu kulnu, nes ji gali keisti jėgų pasiskirstymą čiurnoje, tačiau vien kaulų skenai tiksliai neatsako, kokie judesiai ar kokia avalynė tai nulėmė.

    Dar viena netikėta detalė – batų avėtojai turėjo šiek tiek daugiau kempininio kaulo šokikaulyje apskritai, nors tyrėjai iš pradžių tikėjosi priešingo rezultato. Be to, jų vidinės kaulo „atramos“ buvo labiau išsirikiavusios tam tikromis kryptimis, tarsi jėgos čiurnoje dažniau keliautų labiau nuspėjamais keliais.

    Kodėl tai svarbu žmogaus evoliucijos tyrimams

    Tyrimo autoriai pabrėžia svarbią ribą: rezultatai neįrodo, kad skirtumus sukėlė vien batai. Abi grupės skyrėsi ne tik avalyne – galėjo skirtis kūno sudėjimas, kilmė, laikmetis ir gyvenimo būdas, o basų asmenų imtis buvo palyginti maža.

    Vis dėlto išvados kelia klausimą, svarbų paleoantropologams. Mokslininkai dažnai remiasi fosilinių čiurnos kaulų vidine struktūra, bandydami spręsti, kaip judėjo išnykę žmonių giminaičiai – ar daugiau vaikščiojo, ar dažnai laipiojo, ar judėjo kitaip nei šiuolaikiniai žmonės.

    Jeigu avalynė iš esmės keičia, kaip jėgos pasiskirsto čiurnoje, tuomet šiuolaikiniai, visą gyvenimą batus avėję žmonės gali būti ne pats geriausias „etalonas“ lyginant su senovės žmonėmis, kurie batų neturėjo. Tokiu atveju dalis skirtumų, priskiriamų evoliucijai, galėtų būti susiję ir su kasdieniais įpročiais.

    Tyrėjai akcentuoja, kad tai nereiškia, jog ankstesni senovės eisenos atkūrimai yra klaidingi ar kad reikėtų atsisakyti batų. Greičiau tai signalas, kad norint patikimiau interpretuoti fosilijas, reikia platesnių palyginimų, apimančių skirtingus gyvenimo būdus ir judėjimo įpročius.

    Tyrimas publikuotas moksliniame žurnale „Journal of Anatomy“.

  • Paslaptinga Harbino kaukolė keičia žmogaus evoliuciją: ar „Drakono žmogus“ buvo denisovas?

    Paslaptinga Harbino kaukolė keičia žmogaus evoliuciją: ar „Drakono žmogus“ buvo denisovas?

    Ilgą laiką žmogaus evoliucija buvo vaizduojama kaip gana tiesi linija, vedanti iki šiuolaikinio Homo sapiens. Tačiau per pastaruosius dešimtmečius rastos fosilijos ir genetiniai tyrimai vis aiškiau rodo, kad realybė buvo gerokai sudėtingesnė, o skirtingos žmonių rūšys tūkstančius metų gyveno greta ir net kryžminosi.

    Vienu svarbiausių pastarųjų metų radinių laikoma Harbine, Kinijoje, aptikta žmogaus kaukolė, dar vadinama Drakono žmogaus kaukole. Ji išsiskiria masyviais antakių lankais, didele smegenine ir plačiu veidu, kuris kai kuo primena šiuolaikinį žmogų, tačiau kartu aiškiai skiriasi nuo neandertaliečių ir Homo erectus.

    Kaip kaukolė atsidūrė mokslininkų rankose

    Dažniausiai minima istorija siekia 1933 metus, kai, statant geležinkelio tiltą per Songhua upę, darbininkai aptiko kaukolę. Pasakojama, kad vienas jų ją paslėpė nenaudojamame šulinyje, o apie radinį šeima prabilo tik praėjus daugeliui dešimtmečių, kai fosilija galiausiai pasiekė Kinijos mokslo institucijas.

    Šios įvykių grandinės iki galo patikrinti nepavyko, tačiau pati kaukolė laikoma autentiška ir yra neįprastai gerai išsilaikiusi. Dėl to ji tapo viena iš tų fosilijų, kurios gali iš esmės pakoreguoti supratimą apie žmonių giminės raidą Rytų Azijoje.

    Homo longi ir denisovų mįslė

    2021 metais dalis Kinijos tyrėjų pasiūlė kaukolę priskirti naujai rūšiai ir suteikė pavadinimą Homo longi, susietą su Heilongjiang regiono pavadinimu. Tokia interpretacija iš karto sukėlė diskusijas, nes dalis antropologų teigė, kad iš vienos kaukolės išskirti naują rūšį rizikinga, o pati fosilija gali priklausyti jau žinomai, bet prastai apibrėžtai žmonių grupei.

    Didžiausia intriga ta, kad Harbino kaukolė gali būti raktas į denisovų išvaizdos klausimą. Denisovai ilgą laiką buvo žinomi pirmiausia iš genetinių duomenų, nes aiškių jų fosilijų rasta nedaug, todėl jų vieta žmonių evoliucijos medyje ir anatomija iki šiol kelia daug neatsakytų klausimų.

    Kai kurie Harbino kaukolės požymiai, įskaitant stambius krūminius dantis ir kitus žandikaulio bruožus, primena Azijoje rastus fragmentiškus palaikus, kuriuos tyrėjai sieja su denisovais. Vis dėlto vien anatominiai panašumai dar nėra galutinis įrodymas, nes patikimiausiems ryšiams nustatyti dažnai reikia DNR arba baltymų analizės, o toks medžiagos išlikimas ne visada įmanomas.

    Ką tai keičia mūsų istorijoje

    Harbino radinys primena, kad dar palyginti neseniai, evoliuciniu masteliu, Žemėje vienu metu galėjo egzistuoti kelios žmonių linijos. Maždaug prieš 100 000 metų situacija buvo visai kitokia nei dabar: be Homo sapiens, Eurazijoje gyveno neandertaliečiai ir denisovai, o kai kuriose teritorijose galėjo būti ir daugiau regioninių populiacijų.

    Kodėl galiausiai išliko tik Homo sapiens, mokslas iki šiol aiškina atsargiai. Dažniausiai minimi veiksniai apima klimato ir aplinkos pokyčius, konkurenciją dėl išteklių, demografinius pranašumus, technologijų raidą ir tarpusavio maišymąsi, tačiau vieno universalaus atsakymo nėra.

    Šiandien Harbino kaukolė vertinama kaip viena svarbiausių fosilijų, galinčių sujungti anatominius ir genetinius duomenis apie senovės žmones Rytų Azijoje. Kuo daugiau bus palyginamųjų radinių ir kuo tiksliau pavyks pritaikyti DNR ar baltymų tyrimus, tuo aiškiau paaiškės, ar Drakono žmogus iš tiesų buvo denisovas, ar vis dėlto atskira žmonių rūšis.

  • Senovinis virusas galėjo pakeisti evoliuciją: dėl šio DNR įrašo šimpanzės netapo panašios į mus

    Senovinis virusas galėjo pakeisti evoliuciją: dėl šio DNR įrašo šimpanzės netapo panašios į mus

    Žmones ir šimpanzes skiria stebėtinai nedaug genetinių skirtumų, tačiau smegenų raida ir gebėjimai – akivaizdžiai nevienodi. Naujas tyrimas rodo, kad vienas prieš milijonus metų į šimpanzių genomą įsiterpęs retrovirusas galėjo prisidėti prie šio atotrūkio.

    Mokslininkai primena, kad žmonių ir šimpanzių protėviai išsiskyrė maždaug prieš 5–6 mln. metų, o DNR skirtumas siekia apie 1,2 proc. Vis dėlto smegenų vystymąsi lemia ne tik baltymus koduojantys genai, bet ir reguliacinės sekos, įskaitant senų virusų palikimą.

    Viruso pėdsakas šimpanzių DNR

    Tyrime nagrinėtas endogeninis retrovirusas PTERV1, aptinkamas šimpanzių ir kitų Afrikos didžiųjų beždžionių genome, bet nerandamas žmonėse. Manoma, kad jis užkrėtė šių rūšių protėvius maždaug prieš 4 mln. metų ir paliko aktyvių DNR įterpų.

    Tyrėjai daugiausia dėmesio skyrė žmogaus smegenų vystymuisi svarbiam genetiniam elementui LINC00662. Šis ilgosios nekoduojančios RNR regionas ankstyvoje raidoje siejamas su nervinių ląstelių brendimu ir jų ataugų formavimusi.

    Organoidai parodė galimą efektą

    Eksperimentuodami su žmogaus smegenų organoidais, mokslininkai išjungė LINC00662 aktyvumą ir pastebėjo, kad neuronai brendo prasčiau, o jų ataugos augo ne taip intensyviai. Tai leidžia įtarti, kad šis reguliacinis mechanizmas gali būti svarbus ankstyviems smegenų „laidams“ susiformuoti.

    Šimpanzėse situacija kitokia: PTERV1 įsiterpimas, anot tyrimo, slopina LINC00662 aktyvumą. Tai nereiškia, kad vienas pokytis sukuria visą skirtumą tarp rūšių, bet jis gali būti vienas iš veiksnių, keičiančių smegenų raidos trajektoriją.

    Ką tai reiškia evoliucijai?

    Autoriai pabrėžia, kad iš šių rezultatų negalima daryti išvados, jog pašalinus viruso įterpą šimpanzių smegenys „taptų žmogiškos“. Smegenų skirtumus lemia daugybė genų, aplinkos ir vystymosi procesų, o pokyčiai embrioninėje raidoje vėliau paprastai nebeatkuriami.

    Vis dėlto darbas sustiprina seniai žinomą idėją: retrovirusų įterpos gali veikti kaip genetiniai jungikliai, pakeičiantys šalia esančių genų aktyvumą. Tokie pokyčiai, per ilgą laiką atrenkami evoliucijos, gali daryti didelę įtaką rūšių skirtumams, net jei pati DNR seka skiriasi nedaug.

    Tyrėjai taip pat mini, kad lieka atviras klausimas, kodėl žmonių protėviai, panašu, išvengė PTERV1. Tarp galimų paaiškinimų minimi skirtingi protėvių gyvenamieji arealai tuo metu ir skirtingas atsparumas virusams, susijęs su įgimto imuniteto baltymais.

    Rezultatai publikuoti mokslo žurnale Science Advances, o tolesni tyrimai turėtų padėti tiksliau suprasti, kaip senos virusų įterpos formavo žmogaus ir kitų primatų smegenų raidos „programas“.

  • Kinijoje rastos 200 tūkst. metų fosilijos atskleidė: denisoviečiai galėjo atrodyti visai kitaip

    Kinijoje rastos 200 tūkst. metų fosilijos atskleidė: denisoviečiai galėjo atrodyti visai kitaip

    Kinijos Hebėjaus provincijoje esančioje Xujiayao vietovėje aptiktos žmonių fosilijos iš naujo perbraižo denisoviečių istoriją. Mokslininkai skelbia, kad 138–199 tūkst. metų senumo kaulai ir dantys greičiausiai priklausė būtent šiai paslaptingai archainių žmonių linijai.

    Radinių istorija siekia 1976–1979 metus, kai archeologai Xujiayao surinko apie 20 fosilijų: kaukolių fragmentų, apatinio žandikaulio dalių ir dantų. Medžiaga atspindi mažiausiai 16 skirtingo amžiaus individų, tačiau dešimtmečius nebuvo sutariama, kuriai grupei juos priskirti.

    Proveržį atnešė baltymų analizė

    Naują aiškumą suteikė Kinijos mokslininkų komanda, vadovaujama Fu Qiaomei ir Xing Song, dirbanti Kinijos mokslų akademijoje. Jie sujungė detalią anatominių požymių analizę su paleoproteomika, tai yra fosilijose išlikusių baltymų tyrimais.

    Toks metodas ypač vertingas, kai senose fosilijose nebeišlieka tinkamos kokybės genetinė medžiaga. Tyrėjai teigia, kad baltymų signalai kartu su kaulų ir dantų morfologija labiausiai dera su denisoviečių linija, o rezultatai paskelbti žurnale „Nature“.

    Kokie bruožai išskyrė Xujiayao žmones?

    Tyrime aprašomas požymių rinkinys, galintis padėti atpažinti denisoviečius net ir be DNR. Tarp jų minimi žema ir plati smegeninė, storos kaukolės kaulų sienelės, trumpi speniniai ataugai ties kaukolės pamatu.

    Taip pat išskiriama supaprastinta kai kurių prieškrūminių dantų kramtomųjų paviršių sandara. Mokslininkai pabrėžia, kad šių individų anatomija jungia ankstyvesniems Homo atstovams, įskaitant Homo erectus, būdingus bruožus su vėlesnėms populiacijoms artimomis savybėmis.

    Kodėl tai svarbu žmogaus evoliucijai?

    Denisoviečiai kaip atskira archainių žmonių grupė išryškėjo 2010 metais, kai Sibire, Denisovo oloje, iš kaulo fragmento pavyko išgauti DNR. Vėlesni tyrimai parodė, kad jų paplitimas galėjo būti itin platus, apimantis dideles Azijos teritorijas nuo šiaurės rytų iki Tibeto plynaukštės ir Pietryčių Azijos regionų.

    Vis dėlto denisoviečių išvaizda ilgai išliko miglota, nes patikimai priskiriamų skeletų buvo mažai, o dalis radinių identifikuoti pavykdavo tik molekuliniais metodais. Xujiayao fosilijos padeda sukurti anatominį atpažinimo raktą ir tikslinti, kaip skirtingos archainių žmonių grupės persidengė erdvėje bei laike.

    „Šis radinys rodo, kad žmogaus evoliucija nebuvo tiesi, vienakryptė grandinė: skirtingos populiacijos turėjo persipinančių bruožų ir sudėtingą istoriją“, – sakė tyrėjai.

    Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad Xujiayao rinkinyje trūksta veido kaulų, todėl dalis išvaizdos rekonstrukcijų remiasi palyginimais su kitais denisoviečiams siejamais radiniais. Vis dėlto naujai išskirti požymiai turėtų palengvinti būsimą denisoviečių pėdsakų paiešką Azijoje, ypač ten, kur DNR jau nebeišlieka.

  • Iš jūros dugno ištraukti kaulai atskleidė denisoviečių paslaptį: jie galėjo būti tikri milžinai

    Iš jūros dugno ištraukti kaulai atskleidė denisoviečių paslaptį: jie galėjo būti tikri milžinai

    Netikėtas radinys prie Taivano

    Prie Taivano aptikti du senoviniai kojų kaulai padėjo iš naujo įvertinti denisoviečių išvaizdą ir kūno sudėjimą. Iki šiol ši paslaptinga žmonių giminės atšaka buvo geriausiai pažįstama ne iš skeletų, o iš genetinių pėdsakų.

    Kaulai, pažymėti kaip Penghu 2 ir Penghu 3, rasti jūros dugne sąsiauryje, skiriančiame Taivaną ir žemyninę Kiniją. Juos iškėlė žvejai, o vėliau radiniai pateko į Taivano Nacionalinio gamtos mokslų muziejaus rinkinius.

    Ką parodė nauji tyrimai

    Mokslininkai nustatė, kad tai dviejų skirtingų individų šlaunikaulio fragmentas ir blauzdikaulis. Šių palaikų amžius siekia maždaug 43–45 tūkstančius metų, o morfologiniai požymiai leidžia spėti, kad abu individai greičiausiai buvo vyrai.

    Pagal rekonstrukcijas Penghu 2 galėjo siekti apie 180 centimetrų ūgio ir sverti apie 83 kilogramus. Penghu 3, tyrėjų vertinimu, galėjo būti dar stambesnis: daugiau nei 190 centimetrų ūgio ir sverti apie 91 kilogramą.

    Jei šie skaičiavimai pasitvirtins, tai būtų vienas aiškiausių įrodymų, kad vėlyvieji denisoviečiai kai kuriuose Azijos regionuose galėjo gerokai pranokti tuo metu gyvenusias žmonių populiacijas. Didesnis kūnas paprastai reiškia daugiau jėgos ir ištvermės, o tai galėjo būti svarbu medžiojant stambius gyvūnus ir keliaujant dideliais atstumais ieškant maisto.

    Kodėl denisoviečiai vis dar mįslė

    Denisoviečių egzistavimas patikimai patvirtintas 2010 metais, kai iš nedidelio piršto kaulo, rasto Denisovo urve Sibire, buvo išgauta DNR ir nustatyta iki tol nežinoma homininų linija. Nuo tada archeologinių palaikų rasta nedaug, todėl daug kas apie denisoviečius žinoma iš genetikos, o ne iš išsamių anatominių duomenų.

    Šiuo požiūriu Penghu radiniai yra ypač svarbūs, nes jie siejami su vėlyvuoju denisoviečių buvimo Azijoje laikotarpiu. Jie taip pat padeda užpildyti spragą apie pakrančių regionus ir salas, kur iki šiol duomenų buvo itin mažai.

    Kauluose įžvelgiami ir bruožai, primenantys šiuolaikinių žmonių anatomiją, pavyzdžiui, ryškesnis vertikalus grėblys šlaunikaulyje, galėjęs sustiprinti koją intensyviai judant. Tyrėjai neatmeta, kad tokie panašumai galėjo atsirasti dėl bendro paveldėto pagrindo arba dėl kontaktų, nes žinoma, kad denisoviečiai ir Homo sapiens ne kartą kryžminosi.

    Būtent todėl denisoviečių genetinis palikimas iki šiol aptinkamas dalies šiuolaikinių žmonių genomuose, ypač kai kuriose Azijos ir Okeanijos populiacijose. Nauji kaulų duomenys leidžia šį genetinį vaizdą papildyti konkretesnėmis išvadomis apie ūgį, svorį ir fizines galimybes.

    Tyrimų rezultatai paskelbti kaip išankstinis mokslinis darbas ir dar gali būti tikslinami, tačiau jau dabar jie keičia diskusiją apie denisoviečių biologiją. Kuo daugiau tokių radinių bus atrandama, tuo aiškiau bus galima suprasti, kaip skyrėsi skirtingos denisoviečių grupės ir kaip jos prisitaikė prie įvairių Azijos aplinkų.

  • Mokslininkai aptiko nežinomų žmonių linijų pėdsakus: jų DNR iki šiol slypi mūsų genome

    Mokslininkai aptiko nežinomų žmonių linijų pėdsakus: jų DNR iki šiol slypi mūsų genome

    Mūsų DNR saugo daug senesnę ir painesnę žmonijos istoriją, nei ilgą laiką rodė vadovėliai. Tarptautinė mokslininkų grupė, išanalizavusi šiuolaikinius genomus nauju metodu, aptiko bent dviejų iki šiol neidentifikuotų archajiškų Homo linijų genetinius pėdsakus.

    Dar svarbiau tai, kad šiems signalams aptikti nereikėjo turėti kaulų ar pilnų išnykusių populiacijų genomų. Tyrėjai rėmėsi vien šiuolaikinių žmonių genetine informacija ir iš jos atkūrė, kurios genomo atkarpos galėjo būti paveldėtos iš nežinomų protėvių.

    TRACE metodas keičia paieškas

    Tyrime panaudotas metodas TRACE leidžia sekti archajišką įnašą per genealoginius ryšius, atkuriant genomo fragmentų kilmę. Vietoje tiesioginio palyginimo su iškastine DNR, modeliuojama, kaip per laiką galėjo išsišakoti ir susipinti skirtingų populiacijų genetinės linijos.

    Tokia prieiga ypač svarbi regionams ir laikotarpiams, kur fosilijų beveik nėra arba jų DNR neišliko. Dėl to įmanoma aptikti labai senus genetinius „šešėlius“, net jei patys jų nešiotojai mokslui dar nežinomi.

    Dvi paslaptingos linijos mūsų DNR

    Analizuojant daugiau nei 500 šiuolaikinių genomų, išryškėjo dvi atskiros archajiškos linijos. Pirmoji, mokslininkų vertinimu, sudaro apie 0,5–1 proc. visų šiandien gyvenančių žmonių genomo.

    Toks paplitimas rodo, kad kryžminimasis greičiausiai vyko dar prieš Homo sapiens didžiąją migraciją už Afrikos ribų. Dėl to šios linijos pėdsakų galima rasti praktiškai visų šiuolaikinių žmonių genetinėje mozaikoje.

    Tyrėjai kelia hipotezę, kad ši nežinoma linija nuo bendro protėvio su neandertaliečiais ir denisoviečiais galėjo atsiskirti maždaug prieš 800 000 metų. Tarp galimų kandidatų minimas Homo heidelbergensis, tačiau tiesioginių įrodymų kol kas nėra.

    Antroji linija pasirodė dar mįslingesnė: jos ištakos gali siekti net apie 1,8 milijono metų. Tai reikštų, kad ji būtų gerokai senesnė už neandertaliečius ir denisoviečius, o teoriškai galėtų sietis su ankstyvaisiais Homo atstovais, pavyzdžiui, Homo erectus.

    Šios itin senos kilmės DNR pėdsakai ryškiausiai matomi denisoviečių genetikoje, o į šiuolaikinių žmonių genomą, kaip manoma, pateko per vėlesnius kryžminimosi epizodus. Didžiausias šių fragmentų signalas aptinkamas Okeanijos regiono gyventojų genomuose, nors jis sudaro tik nedidelę jų DNR dalį.

    Kodėl tai svarbu šiandien

    Rezultatai dar kartą sustiprina vis dažniau moksle akcentuojamą vaizdą: žmogaus evoliucija nebuvo tiesus medis su aiškiomis šakomis. Greičiau tai buvo tinklas, kuriame skirtingos populiacijos ne kartą susitikdavo, kryžmindavosi ir keisdavosi genetine medžiaga.

    Tyrėjai taip pat pažymi, kad dalis paveldėtų archajiškų genomo atkarpų galėjo turėti praktinę reikšmę prisitaikymui. Pirminės analizės leidžia įtarti sąsajas su imuninės sistemos veikla ar medžiagų apykaita, tačiau tikslus šių variantų poveikis dar bus tikslinamas tolesniuose tyrimuose.

    Tokie darbai padeda geriau suprasti, kaip senoviniai kontaktai tarp skirtingų žmonių grupių galėjo formuoti šiuolaikines biologines savybes ir populiacijų skirtumus. Kuo daugiau atrandama „nematomų“ protėvių, tuo aiškiau, kad mūsų genomas yra daugelio seniai išnykusių istorijų rinkinys.

  • Mokslininkai nustėro: 6 mėnesių neandertaliečiai augo kaip 12–14 mėnesių kūdikiai

    Mokslininkai nustėro: 6 mėnesių neandertaliečiai augo kaip 12–14 mėnesių kūdikiai

    Nauja vieno geriausiai išlikusių neandertaliečių kūdikio skeletų analizė atskleidė netikėtą faktą: maždaug 6 mėnesių amžiaus kūdikio kūno dydis galėjo atitikti šiuolaikinį 12–14 mėnesių vaiką. Tokios išvados leidžia naujai pažvelgti į neandertaliečių augimo tempą ir jų prisitaikymą prie atšiaurių ledynmečio sąlygų.

    Tyrimas paremtas Amud 7 palaikais, rasta Amudo urve dabartinio Izraelio teritorijoje. Tai vienas iš išsamiausių iki šiol aptiktų neandertaliečių kūdikio skeletų, todėl jis laikomas itin svarbiu lyginant ankstyvą neandertaliečių ir Homo sapiens raidą.

    Mokslininkai kūdikio amžių nustatė pagal dantų vystymąsi ir padarė išvadą, kad mirties metu jam buvo apie pusmetį. Tačiau galūnių kaulų, kaukolės ir kitų skeleto dalių analizė parodė gerokai labiau pažengusią organizmo brandą ir stambesnį kūno sudėjimą nei būtų tikėtasi pagal dantų „biologinį laikrodį“.

    Kas galėjo lemti tokį šuolį?

    Autoriai kelia prielaidą, kad neandertaliečiai ankstyvaisiais mėnesiais galėjo patirti ypač intensyvų augimo etapą. Toks tempas reikštų didesnes energijos sąnaudas kūno masei ir raumenynui auginti, tačiau galėjo suteikti pranašumą išgyvenant šaltame pleistoceno klimate.

    Didesnis kūnas ir greičiau tvirtėjantis skeletas ankstyvoje vaikystėje galėjo padėti geriau išlaikyti šilumą ir greičiau prisitaikyti prie fiziškai reiklaus gyvenimo būdo. Vis dėlto tai nereiškia, kad visa raida buvo „paspartinta“ vienodai: dantys, panašu, vystėsi panašiu tempu kaip ir šiuolaikinių žmonių.

    Skirtingi organizmo „laikrodžiai“

    Viena įdomiausių tyrimo užuominų yra tai, kad skirtingos organizmo sistemos galėjo bręsti nevienodu tempu. Jei dantų vystymasis išliko artimas Homo sapiens, o kaulai ir kūno masė augo greičiau, tai rodo sudėtingesnę biologinę strategiją, nei manyta anksčiau.

    Iki šiol dalis tyrimų pabrėždavo neandertaliečių ir šiuolaikinių žmonių panašumus, ypač vaikystės raidos etapuose. Nauji duomenys leidžia svarstyti, kad bent ankstyvajame periode skirtumai galėjo būti ryškesni, o neandertaliečių kūdikystė galėjo kainuoti daugiau energijos tiek pačiam organizmui, tiek jį prižiūrinčiai bendruomenei.

    Ką tai sako apie neandertaliečių gyvenimą?

    Toks intensyvus augimas būtų sunkiai įmanomas be patikimo maisto tiekimo ir veiksmingos kūdikių priežiūros. Tai netiesiogiai stiprina hipotezę, kad neandertaliečių grupės galėjo būti gerai organizuotos ir gebėti užtikrinti išteklius silpniausiems nariams, net gyvenant atšiaurioje aplinkoje.

    Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad išvados remiasi vienu išskirtinai gerai išlikusiu skeletu. Norint patikrinti, ar toks augimo modelis buvo būdingas platesnei neandertaliečių populiacijai, reikės daugiau panašaus amžiaus radinių ir nuoseklių palyginamųjų analizių.

    Šie rezultatai publikuoti mokslo žurnale Current Biology ir jau dabar kelia naujų klausimų apie tai, kaip skirtingos žmogaus rūšys paskirstė energiją augimui, kaip vystėsi jų vaikystė ir kokias prisitaikymo strategijas pasirinko ledynmečio realybėje.

  • Mokslininkai perrašė ugnies istoriją: žmogus ją valdė 700 tūkst. metų anksčiau?

    Mokslininkai perrašė ugnies istoriją: žmogus ją valdė 700 tūkst. metų anksčiau?

    Mokslininkai pateikė naujų įrodymų, kad ugnį žmogaus protėviai galėjo naudoti gerokai anksčiau, nei manyta iki šiol. Tyrimas rodo, kad tai galėjo vykti maždaug prieš 1,8 mln. metų, o ne prieš maždaug 1 mln. metų, kaip ilgą laiką buvo laikoma patikimiausiu datavimu.

    Naujausi duomenys gauti Pietų Afrikoje esančiame Wonderwerk urve, kuris laikomas viena svarbiausių vietų, padedančių suprasti ankstyvąją žmonių evoliuciją. Ten archeologai aptiko kaulų, kuriuose užfiksuoti kaitros pėdsakai, susiję su itin senais nuosėdų sluoksniais.

    Kas rasta Wonderwerk urve

    Tyrėjai praneša identifikavę degimo pėdsakus dviejuose labai senuose archeologiniuose lygiuose. Pabrėžiama, kad šie sluoksniai gali siekti apie 1,8 mln. metų, o tai reikštų maždaug 700 tūkst. metų ankstesnį ugnies naudojimą, nei rodė iki šiol aptarti tvirtesni įrodymai.

    Wonderwerk urvas jau anksčiau minėtas kaip vieta, kurioje aptikti vieni seniausių patikimai interpretuojamų ugnies pėdsakų. 2012 metais publikuotuose tyrimuose iš šio urvo buvo pateikti duomenys apie augalų pelenus ir degintus kaulus, siekiančius maždaug 1 mln. metų.

    Kodėl šis tyrimas svarbus

    Naujajame darbe pritaikytas metodas, leidžiantis aptikti aukštos temperatūros poveikį kaului net tada, kai tradiciniai požymiai nėra akivaizdūs. Rezultatai buvo sutikrinti su spektroskopiniais tyrimais, kurie padeda nustatyti cheminius pakitimus, atsirandančius dėl kaitros.

    Vienas iš argumentų, kodėl degimo pėdsakai gali būti susiję su homininų veikla, yra radinių vieta. Tyrėjai nurodo, kad požymiai aptikti giliai urvo viduje, maždaug 30 metrų nuo įėjimo, todėl mažiau tikėtina, kad ugnis ten pateko atsitiktinai iš išorinių gamtinių gaisrų.

    Ar tai reiškia, kad ugnis buvo įžiebiama?

    Autoriai akcentuoja, kad ankstyvas ugnies naudojimas nebūtinai reiškia gebėjimą ją įžiebti. Labiau tikėtina, kad tuometinės populiacijos galėjo pasinaudoti natūraliai atsiradusia ugnimi, pavyzdžiui, po žaibo sukeltų gaisrų, ir ją kurį laiką išlaikyti.

    Jei tokį ankstyvą datavimą patvirtins ir kiti tyrimai, tai pakeistų diskusiją apie tai, kada ugnis tapo reguliaria žmonių gyvenimo dalimi. Ugnies kontrolė siejama su maisto terminiu apdorojimu, didesniu gaunamos energijos kiekiu ir galimais pokyčiais žmogaus biologinėje raidoje, įskaitant smegenų evoliuciją.

    Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad išvadas dar reikės tikrinti papildomais duomenimis ir nepriklausomais datavimo bei analizės metodais. Tokiuose ankstyvuose laikotarpiuose net ir nedidelė interpretacijos klaida gali reikšmingai pakeisti bendrą evoliucijos chronologiją.