Ne vienas keliautojas ir vietos gyventojas skirtingose pasaulio vietose pasakojo matęs keistą šviesą virš vandens, primenančią jūroje stovintį švyturį. Nors stebėtojai būdavo įsitikinę, kad šviesa sklinda nuo objekto virš bangų, realybėje jokio švyturio toje vietoje nėra.
Vienas dažniausiai minimų pavyzdžių siejamas su Lady Elliot Island sala Australijoje, netoli Didžiojo barjerinio rifo. Čia pasakojimai buvo tokie atkaklūs, kad fenomenas ilgainiui pateko ir į kai kuriuos vietinius kelionių aprašymus.
Kas apgauna mūsų regą?
Naujausią paaiškinimą pateikė mokslininkai Simon Cropper iš Melburno universiteto, Charles Kemp ir Weilun Xu iš Lozanos federalinės politechnikos mokyklos. Jų teigimu, esminė priežastis yra tai, kaip žmogaus regos sistema įvertina atstumą ir judėjimo greitį, kai trūksta orientyrų.
Naktį, žvelgiant į atvirą jūrą, beveik nelieka detalių, kurios dieną padeda suprasti mastelį: horizonto linija menkai kontrastuoja, nematyti pastatų ar medžių, sunku įvertinti atstumus. Tokiomis sąlygomis smegenys labiau remiasi patirtimi ir lūkesčiais, o tai padidina klaidos tikimybę.
Kodėl šviesa atrodo esanti ant vandens?
Mokslininkai aiškina, kad šiuolaikiniai švyturiai dažnai yra aukšti, o jų šviesos šaltiniai labai galingi, todėl šviesos pluoštas matomas iš didelio nuotolio. Stebėtojui tolimesnė pluošto dalis gali atrodyti esanti arčiau, nei yra iš tiesų, todėl kinta ir suvokiamas judėjimo greitis.
Dėl šio suvokimo „apvertimo“ tolimesnė, realiai greičiau erdvėje slenkanti šviesos pluošto dalis gali atrodyti judanti lėčiau. Tuo pat metu šviesa, praeinanti arčiau stebėtojo, suvokiama tiksliau, ir šių dviejų įspūdžių derinys sukuria iliuziją, kad šviesa sklinda nuo švyturio, esančio tiesiai virš vandens.
Virtuali realybė padėjo patikrinti hipotezę
Kad įsitikintų, jog tai ne vien teorinis paaiškinimas, tyrėjai pasitelkė virtualios realybės aplinką, kurioje atkūrė stebėjimo sąlygas. Modeliuodami skirtingus atstumus ir švyturio parametrus, jie įvertino, kada iliuzija turėtų pasireikšti dažniausiai.
Skaičiavimai parodė, kad, pavyzdžiui, stebėtojui esant daugiau nei maždaug 67 metrų atstumu nuo apie 30 metrų aukščio švyturio, klaidingas įspūdis tampa labiau tikėtinas. Kuo švyturys aukštesnis, tuo didesnis atstumas paprastai reikalingas, kad rega pradėtų „klijuoti“ neteisingą vaizdą.
Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad panašūs mechanizmai gali prisidėti ir prie kitų gerai žinomų regos apgaulių. Vienas pavyzdžių yra efektas, kai Mėnulis ties horizontu atrodo didesnis nei aukštai danguje, nors jo kampinis dydis beveik nesikeičia.