Nors žmonių kalbos ir dainos skamba labai skirtingai, naujas tyrimas rodo netikėtą bendrumą: panašūs „paslėpti“ sekų dėsningumai aptinkami ir paukščių giesmėse.
Mokslininkai, kurių darbas šią savaitę publikuotas žurnale „Science“, lygino paukščių giesmių struktūrą su žmonių kalbos ir dainavimo pavyzdžiais, ieškodami universalių akustinių modelių.
Analizėje sugretintos 367 paukščių rūšių giesmės ir 52 žmonių kalbų pavyzdžiai. Tyrėjai siekė suprasti, ar skirtingoms rūšims būdingi panašūs principai gali atsirasti nepaisant milžiniškų biologinių ir kultūrinių skirtumų.
Išvada paprasta, bet intriguojanti: dalis žmogaus kalbai ir dainavimui būdingų dėsningumų pasirodė esantys plačiai paplitę ir paukščių pasaulyje. Tai leidžia manyti, kad kai kuriuos balsų sekų principus gali formuoti ne vien kultūra ar mokymasis, bet ir patys garso kūrimo mechanizmai.
Kaip buvo lyginamos giesmės ir kalba
Tyrimui reikėjo didelio kiekio paukščių įrašų. Tam pasitelkti vieši įrašų archyvai, į kuriuos paukščių garsus kelia gamtos entuziastai iš viso pasaulio.
Tyrėjai rankiniu būdu sužymėjo atskirus „skiemenis“ daugiau nei 360 rūšių giesmėse ir sukaupė per 70 000 paukščių giesmių skiemenų analizę.
Šie duomenys palyginti su žmonių kalbos ir dainavimo duomenų rinkiniais iš įvairių pasaulio kalbų ir kultūrų. Kai kuriais atvejais buvo ypač patogu tai, kad tuose rinkiniuose sužymėti to paties žmogaus ir kalbėjimo, ir dainavimo įrašai.
Ritmas, skiemenų ilgis ir aukščio pokyčiai
Vienas pastebėtų panašumų – ir žmonės, ir paukščiai dažnai užbaigia frazes ilgesniais skiemenimis. Tokia pabaiga gali suteikti struktūros pojūtį ir padėti „uždaryti“ garsinį sakinį.
Taip pat nustatyta tendencija skiemenis dėlioti taip, kad gretimuose skiemenyse būtų mažiau staigių tono (aukščio) šuolių. Kitaip tariant, tiek paukščių giesmėse, tiek žmonių vokalizacijoje dažnai siekiama sklandesnių perėjimų.
Dar viena bendra ypatybė – reguliarus ir nuspėjamas ritmas. Tyrėjai pastebi, kad kai kuriais atvejais paukščių giesmė buvo panašesnė į žmonių dainavimą nei į kalbą, o kitais – priešingai.
Netikėta išvada apie „vokalinį mokymąsi“
Mokslininkai tikrino hipotezę, kad sekų dėsningumus turėtų stipriai veikti gebėjimas mokytis balsų iš kitų – vadinamasis vokalinis mokymasis. Žmonėms jis esminis: kalbos struktūrą perimame iš aplinkos, ypač vaikystėje.
Tarp paukščių taip pat yra rūšių, kurios mokosi giesmės, tačiau yra ir tokių, kurios laikomos nevokaliniais „mokytojais“. Tyrime lygintos dvi vokalinį mokymąsi turinčios paukščių grupės (giesmininkai ir kolibriai) su artimomis grupėmis, kurios paprastai nelaikomos vokaliniais mokiniais (suboskinai ir lakštingaliniai ožiai).
Vis dėlto ryškaus skirtumo, kuris aiškiai sietų dėsningumus su vokaliniu mokymusi, aptikta mažai. Kitaip tariant, skirtingų rūšių variacija, tyrėjų vertinimu, neatrodė tiesiogiai paaiškinama vien tuo, ar paukštis mokosi „dainuoti“ iš kitų.
Kas galėtų lemti panašumus
Tyrėjai pripažįsta, kad norint tiksliai atsakyti, kas sukuria šiuos panašumus, reikės papildomų darbų. Vis dėlto jie siūlo vieną tikėtiną paaiškinimo kryptį.
Hipotezė tokia: panašūs dėsningumai gali rastis dėl bendrų fizinių garso kūrimo apribojimų. Ir žmonėms, ir paukščiams būtina tiksliai suderinti kvėpavimą su balso aparatu – raumenų judesius ir oro srautą iš plaučių.
Jeigu šis paaiškinimas pasitvirtintų, panašių vokalinių sekų principų galėtų būti aptinkama ir kitų gyvūnų skleidžiamuose garsuose. Tačiau kol kas tai – tik kryptis būsimoms studijoms, o ne galutinė išvada.
Ar paukščiai galėjo įkvėpti žmonių dainavimą?
Tyrime taip pat keliamos platesnės idėjos apie kultūrinę įtaką: giesminiai paukščiai evoliuciškai atsirado maždaug prieš 50 milijonų metų – gerokai anksčiau, nei žmonių giminės linija atsiskyrė nuo kitų beždžionių.
Vadinasi, paukščių giesmės lydėjo žmonių protėvius per didžiąją evoliucijos dalį. Tyrėjai primena, kad paukščių garsai įvairiais laikais ir skirtingose kultūrose įkvėpė muziką, todėl neatmetama, jog natūralūs garsovaizdžiai galėjo prisidėti ir prie ankstyvųjų žmonių bandymų kurti muziką.
Ši idėja, kaip pabrėžiama, kol kas išlieka klausimu, į kurį ateities tyrimai galėtų pateikti daugiau atsakymų.