Pirmieji Pietų Amerikos gyventojai į žemyną atvyko dar gerokai iki europiečių – jų protėviai ledynmečiu migravo iš Azijos pusės ir galiausiai pasiekė Naująjį pasaulį.
Apie tai pasakojama „TheCollector“ publikacijoje, paremtoje plačiai palaikomomis išvadomis, kurias pastaraisiais metais sustiprino senovinės DNR tyrimai ir klimato mokslo duomenys.
Pagal šią versiją, žmonės iš Šiaurės Rytų Azijos į Beringiją – tuomet sausumos tiltu tapusį regioną tarp Sibiro ir Aliaskos – persikėlė maždaug prieš 15 000–20 000 metų.
Vėliau, paskutinio ledynmečio maksimumo laikotarpiu (apie 31 000–16 000 metų prieš dabartį), didžiuliai ledo skydai užtvėrė kelią į pietus, todėl dalis populiacijų Beringijoje ilgam tapo izoliuotos ir pradėjo genetiškai skirtis nuo savo protėvių Rytų Azijoje.
Kelias į pietus atsivėrė tirpstant ledynams
Situacija ėmė keistis maždaug prieš 16 000–15 000 metų, kai ledo skydai pradėjo trauktis ir atsirado galimybių judėti toliau į pietus.
Nors mokslinėje bendruomenėje buvo svarstomos skirtingos migracijos kryptys, reikšminga dalis įrodymų siejama su judėjimu Ramiojo vandenyno pakrante. Ši idėja žinoma kaip pakrantės migracijos teorija.
Į Pietų Ameriką patekę žmonės atsidūrė ypač įvairioje aplinkoje: vienur jų laukė Andų aukštikalnės, kitur – Amazonės baseino drėgmė ir tankūs miškai, dar kitur – vėjuota ir sausa Patagonija.
Tokios sąlygos vertė greitai prisitaikyti: reikėjo išmokti rasti maisto, pasigaminti drabužius, įsirengti pastogę ir suprasti skirtingų regionų sezoninius pokyčius.
Skirtingi regionai suformavo skirtingus gyvenimo būdus
Pakrančių gyventojai, ypač teritorijose nuo dabartinio Ekvadoro iki Čilės, tapo įgudusiais žvejais ir moliuskų rinkėjais. Tai liudija archeologų aptinkamos didžiulės kriauklių ir žuvų kaulų sankaupos – vadinamieji kriauklių sąvartynai.
Publikacijoje pažymima, kad kai kurios tokios sankaupos siekia daugiau nei 5 metrų aukštį ir driekiasi šimtais metrų. Jos galėjo būti naudojamos ne tik atliekų kaupimui, bet ir laidojimui ar net kaip pagrindas gyvenvietėms.
Tuo metu gyvenimas šaltesniuose ar aukštesniuose regionuose reikalavo kitokių sprendimų: šiltesnių drabužių, patikimesnių pastogių ir kitų išgyvenimo strategijų.
Vėlesniais tūkstantmečiais dalis Andų regiono bendruomenių ėmė prijaukinti gyvūnus, tarp jų – lamas ir alpakas, tačiau ankstyviausiems atvykėliams svarbiausia buvo išmokti išgyventi naujose, dar nepažįstamose ekosistemose.
Ką apie migraciją pasako genetika
Genetiniai duomenys, gauti iš senovinių palaikų ir lyginami su šiuolaikinių vietinių bendruomenių genetika, remia idėją, kad Pietų Amerikos gyventojai kilo iš vienos pradinės grupės, susiformavusios Šiaurės Rytų Azijoje.
Genetikų aiškinimu, migraciją lydėjo vadinamieji populiacijos „butelio kaklelio“ etapai, kai mažos grupės tampa izoliuotos, o jų genetiniai požymiai ima ryškėti.
Judant į pietus žmonės, tikėtina, skilo į atskiras grupes ir apsigyveno skirtingose ekologinėse zonose – Anduose, Amazonėje, Patagonijos stepėse. Laikui bėgant tai prisidėjo prie didelės kultūrinės ir kalbinės įvairovės, kurią europiečiai rado atvykę į žemyną XV amžiaus pabaigoje ir XVI amžiaus pradžioje.
