Senovės Egipte katės buvo laikomos šventomis, siejamos su galingomis dievybėmis, ypač deive Bastete. Tačiau naujas kačių mumijų tyrimas rodo, kad dalies jų gyvenimas galėjo būti gerokai žiauresnis, nei įprasta įsivaizduoti.
Tyrėjai išnagrinėjo 131 gerai išsilaikiusią kačių kaukolę, kilusią iš Beni Hasano – senovinio religinio laidojimo komplekso Egipto viduryje. Kaulai buvo išimti iš mumijų dar XIX amžiuje ir išsaugoti moksliniams tyrimams, o dabar pateikė netikėtų užuominų apie gyvūnų patirtas traumas ir ligas.
Kaukolėse aptikti sugiję ir nesugiję sužalojimai, dantų bei kaulų pakitimai, infekcijų pėdsakai. Tyrėjai teigia, kad tai dera su aplinka, kurioje buvo ankšta, daug gyvūnų, o konfliktai ir ligos galėjo plisti lengviau.
Svarbu ir tai, kad šie gyvūnai ne visada buvo mylimi naminiai augintiniai: jų palaikai siejami su praktika gyvūnus mumifikuoti kaip šventas aukas. Tokia paklausa, sprendžiant iš istorinių liudijimų ir radinių, galėjo sukurti ištisą „aukojimui“ skirtų kačių auginimo pramonę.
Milžiniška mumifikuotų kačių paklausa
Senovės Egipto požiūris į kates buvo nevienareikšmis. Vienos galėjo būti laikomos namuose ir globojamos, tačiau kitos – renkamos ar auginamos būtent tam, kad būtų paverstos religinėmis aukomis.
Beni Hasane archeologai aptiko didžiules mumifikuotų kačių sankaupas. Ankstyvieji aprašymai mini duobes su tankiai sukrautais gyvūnų sluoksniais, kai kur – net dešimtimis vienas ant kito.
XIX amžiaus pabaigoje dalis šių radinių patyrė dar vieną likimo posūkį: tyrime primenama, kad vien 1890-aisiais maždaug 180 000 mumifikuotų kačių buvo išsiųstos į Liverpulį ir parduotos aukcione kaip žemės ūkio trąšos.
Vis dėlto išliko ir kolekcijų, kurios pateko į muziejus bei buvo išsaugotos mokslui. Būtent tokia, ilgą laiką mažai tyrinėta kolekcija Vienos Gamtos istorijos muziejuje tapo šio darbo pagrindu.
Ką parodė 131 kaukolės analizė
Tyrėjų komanda, vadovaujama zooarcheologo Wimo Van Neerio iš Belgijos karališkojo gamtos mokslų instituto, vertino gyvūnų amžių, rūšis, ligų bei traumų požymius. Taip pat buvo taikyta radioaktyviosios anglies analizė ir kaulų cheminiai tyrimai, padėję geriau suprasti, kada ir kokiomis sąlygomis šios katės gyveno.
Iš 131 kaukolės 81 – tai yra beveik 62 proc. – turėjo bent vieną patologinį pakitimą. Tarp jų – periodontito požymiai (uždegiminė liga, pažeidžianti dantį laikančius audinius) bei trūkstami dantys, nors dalis jų galėjo būti įgimta ypatybė.
Be to, dalyje kaukolių fiksuoti kaulo paviršiaus pakitimai: duobėtumas, smulkios perforacijos akiduobių srityje. Tokie požymiai gali sietis su infekcijomis ar medžiagų apykaitos sutrikimais, taip pat – su mitybos stoka, tačiau vien pagal kaukoles tikslios diagnozės ne visada įmanomos.
Tyrėjai pabrėžė ir ribotumą: išlikus tik kaukolėms, neįmanoma įvertinti, kiek ligų ar traumų požymių buvo likusioje kūno dalyje.
Traumos, kurios gali rodyti ir žmogaus smurtą
Ryškiausią įspūdį paliko sužalojimai. Iš 131 kaukolės 14 turėjo trauminių pažeidimų – lūžių, įdubimų ar pradūrimų, kurie, sprendžiant pagal formą, galėjo atsirasti tiek per gyvūnų konfliktus, tiek dėl žmogaus veiksmų.
Dalis sužeidimų buvo sugiję – tai reiškia, kad katės po patirtų traumų dar kurį laiką išgyveno. Kiti pažeidimai gijimo požymių neturėjo, todėl galėjo įvykti prieš pat mirtį, tapti mirties priežastimi arba atsirasti jau po jos.
Kai kurie pradūrimai panašėjo į įkandimus. Vienu atveju sugijusios žymės mažesnės katės kaukolėje buvo lyginamos su džiungline kate (Felis chaus) – didesniu laukiniu katinu – ir atitiko jo ilčių padėtį.
Vis dėlto keli radiniai labiau siejami su žmogaus smurtu: vienoje kaukolėje aptikti lygiagrečiai įrėžimai, atitinkantys smūgius aštriu metaliniu įrankiu, o kitur – bukos jėgos sukelti lūžiai ir įdubimai. Tyrėjų vertinimu, dalis kačių galėjo būti tyčia užmuštos ruošiant jas mumifikacijai, nors sugijusios traumos verčia svarstyti ir apie bausmes ar bandymus nutraukti gyvūnų peštynes.
Tyrimo išvada atsargi: kaukolės gana aiškiai rodo, kas įvyko, tačiau ne visada leidžia tiksliai atsakyti, kodėl. Vis dėlto bendra ligų, įkandimų ir žmogaus sukeltų traumų visuma piešia ne idealizuotą šventų gyvūnų globos, o rizikingos ir kartais žiaurios kasdienybės paveikslą.
Tyrimas publikuotas „Journal of Archaeological Science“.