Mokslininkai aprašė naują varlės rūšį Pristimantis milpe, kuri, kaip paaiškėjo, dešimtmečius buvo painiojama su kita artima rūšimi. Tyrimas parodė, kad klaida įsitvirtino literatūroje taip giliai, jog tik dabar ji buvo galutinai ištaisyta.
Naujos rūšies istorija prasidėjo nuo seno muziejinio etalono, vadinamo holotipu, peržiūros. Būtent jis yra oficialus atskaitos taškas, pagal kurį biologai tikslina, ar lauke stebimos populiacijos iš tiesų atitinka rūšies aprašą.
Lūžis įvyko iš naujo ištyrus 1902 metais surinktus egzempliorius, saugomus Londono Gamtos istorijos muziejuje. Palyginus holotipą su šiuolaikinėmis populiacijomis paaiškėjo, kad daug varlių, kurioms ilgai taikytas senasis pavadinimas, iš tikrųjų priklauso kitai, iki šiol neaprašytai rūšiai.
Kas padėjo atskleisti klaidą?
Tyrėjų komanda derino kelis metodus: muziejinių pavyzdžių morfologijos analizę, lauko ekspedicijas ir DNR tyrimus. Tokia kombinacija leidžia atskirti rūšis net tada, kai išoriškai jos atrodo labai panašios ir skiriasi tik subtiliais požymiais.
Pasak tyrėjų, esminė problema buvo ta, kad vėlesniuose darbuose ilgai niekas nebegrįžo prie pirminio etalono. Dėl to ankstesnė identifikavimo klaida buvo kartojama iš publikacijos į publikaciją ir tapo tarsi savaime suprantamu faktu.
„Tai, kad tokia dažna rūšis dešimtmečius liko nepastebėta po neteisingu vardu, primena, kaip svarbu tiksliai susieti mokslinius pavadinimus su realiomis gamtoje gyvenančiomis populiacijomis“, – sakė biologė Jhael Ortega.
Kur gyvena Pristimantis milpe?
Naujoji rūšis paplitusi Ekvadoro atogrąžų miškuose ir pietų Kolumbijoje, ypač Ramiojo vandenyno baseino regione. Mokslininkai pabrėžia, kad ji aptinkama ne tik natūraliose buveinėse, bet ir žmogaus pakeistose teritorijose, pavyzdžiui, bananų plantacijose bei želdynuose.
Rūšis išsiskiria naktiniu aktyvumu ir garsiu, spragsėjimą primenančiu kvietimu. Būtent balsas varliagyvių tyrimuose dažnai tampa vienu patikimiausių signalų, padedančių atskirti panašias rūšis net tada, kai išvaizda klaidina.
Kuo ji skiriasi nuo artimų rūšių?
Patinai ir patelės gana aiškiai skiriasi: patelės turi ryškesnį raštą kirkšnių ir šlaunų srityje, kur matomos oranžinės ar šviesiai melsvos spalvos su juodomis dėmėmis. Patinų spalvinis fonas paprastai vientisesnis, mažiau kontrastingas.
Tai nedidelės varlės: patinų vidutinis ilgis siekia apie 25,8 milimetro, o patelių – apie 33,9 milimetro. Tyrėjai taip pat nurodo, kad rūšies paplitimo arealas siekia maždaug 67 000 kvadratinių kilometrų, todėl tai viena plačiausiai paplitusių savo genties rūšių šiame regione.
Tyrimas publikuotas mokslo žurnale ZooKeys, o autoriai atkreipia dėmesį, kad panašių taksonominių painiavų Pristimantis gentyje gali būti ir daugiau. Šiai genčiai priskiriami šimtai rūšių, todėl senų kolekcijų peržiūra ir šiuolaikiniai genetiniai metodai vis dažniau atveria kelią netikėtiems atradimams.