Karosų žūklė pavasarį prasideda anksti, tačiau stabiliausias kibimas dažniausiai ateina tada, kai vanduo pastebimai sušyla. Praktikoje tai sutampa su laikotarpiu nuo balandžio pabaigos iki gegužės vidurio, kai žuvis iš žieminių duobių ima aktyviai maitintis ir dažniau lankosi seklumose.
Karosų aktyvumą labiausiai lemia vandens temperatūra, slėgio svyravimai ir vėjo kryptis. Šiltomis, ramiomis dienomis jie gali pakilti arčiau paviršiaus, o atvėsus ar staigiai pasikeitus orams dažniau laikosi prie dugno ir tampa atsargesni, todėl masalo pateikimas įgauna didesnę reikšmę nei ryškūs kvapai.
Vietos pasirinkimas dažnai nulemia visą rezultatą, ypač gegužę. Mažesniuose tvenkiniuose ir ežerėliuose verta ieškoti seklumų iki maždaug 1 metro, šalia nendrių, viksvų ar povandeninės žolės, kur karosai randa natūralaus maisto ir jaučiasi saugiau.
Patyrusieji žvejai atkreipia dėmesį ir į ribas tarp švaraus dugno bei augalijos, taip pat į užutėkius ir siaurų įlankų išėjimus. Tokiose vietose karosai dažnai juda būriais, o stambesnės žuvys neretai laikosi prie užvirtusių medžių, šakų ar kitų kliuvinių, kur gylis siekia apie 50–100 centimetrų.
Dienos metas gegužę taip pat svarbus: ryte ir vakare karosai būna drąsesni, o vidurdienį, ypač skaidriame vandenyje, gali atsitraukti toliau nuo kranto. Jei matyti judesys ar burbuliavimas prie augalijos, tai dažnai signalas, kad žuvis maitinasi netoliese ir verta žvejoti čia pat, o ne laukti vienoje užšertoje vietoje.
Gegužės taktika dažnai skiriasi nuo vasarinės. Nuolatinis gausus šėrimas viename taške ne visada pasiteisina, nes karosai aktyviai migruoja ieškodami šiltesnio vandens ir natūralaus maisto, todėl efektyviau yra ieškoti žuvies ir greičiau keisti taškus, jei kibimo nėra.
Pašaras pavasarį turėtų būti lengvas, smulkus ir neperkrautas kvapais. Kai vanduo dar vėsokas, per intensyvūs aromatai neretai ne pritraukia, o atbaido, todėl rekomenduojama rinktis neutralesnę bazę, kuri vandenyje greitai išsiskaido ir nesukuria pernelyg sočios dėmės.
Šėrimo kiekį verta derinti prie smulkios žuvies gausos. Jei telkinyje daug mailiaus, per smulkus ir greitai kylantis pašaras gali pradėti rinkti ne karosą, o smulkmę, todėl praktiškas sprendimas yra vienas startinis šėrimas ir kantrus laukimas, stebint, ar žuvis ateina į tašką.
Masalų pasirinkime gegužę dažnai laimi gyvūninės kilmės variantai. Sliekas ar uodo trūklio lerva daugelyje vandens telkinių išlieka patikimiausi, nes pavasarį karosai ieško baltymingesnio maisto, o sušilus vandeniui galima vis dažniau bandyti ir augalinius masalus.
Rezultatas dažniausiai ateina iš detalių: teisingo gylio, tylos prie kranto, saikingo šėrimo ir prisitaikymo prie oro. Žvejojant pagal tokią schemą gegužės karosų žūklė tampa prognozuojamesnė, o net skeptikai greitai pastebi, kad tai ne sėkmė, o logika.
