Tag: Žuvų gaminimas

  • Ši dažna gėlavandenė žuvis turi daug baltymų ir mažai riebalų, bet lietuviai jos vis dar vengia

    Ši dažna gėlavandenė žuvis turi daug baltymų ir mažai riebalų, bet lietuviai jos vis dar vengia

    Karašas yra viena dažniausių gėlavandenių žuvų ežeruose, tvenkiniuose ir lėtai tekančiuose vandenyse, tačiau virtuvėje dažnai nusileidžia karpiui ar upėtakiui. Nors tai liesa ir baltyminga žuvis, ją nuo pirkinių krepšelio neretai atbaido praktinės smulkmenos.

    Didžiausias minusas – gausybė plonų ašakų raumenyse. Jas kruopščiai išrinkti sunku, todėl dalis žmonių šios žuvies atsisako dar prieš bandydami ją gaminti namuose.

    Dar viena priežastis, kodėl karašas turi prastesnę reputaciją, yra vadinamasis žemiškas, kartais dumblą primenantis kvapas ar skonis. Specialistai aiškina, kad tai dažniausiai susiję ne su žuvies mityba, o su vandenyje esančių mikroorganizmų išskiriamomis medžiagomis, kurios per žiaunas gali kauptis audiniuose.

    Mitybos požiūriu karašas vertas dėmesio: tyrimuose nurodoma, kad šios genties žuvų mėsoje paprastai būna apie 18–19 proc. baltymų, o riebalų kiekis mažas ir dažnai siekia apie 1,4–2,6 proc. Tai reiškia, kad karašas gali būti patogus pasirinkimas ieškantiems lengvesnio baltymų šaltinio kasdienėje mityboje.

    Žuvis taip pat suteikia B grupės vitaminų ir mineralų, pavyzdžiui, fosforo, kalio bei magnio. Vis dėlto karašas nepakeičia riebių jūrinių žuvų, kurios vertinamos dėl didesnio vitamino D ir omega-3 riebalų rūgščių kiekio, todėl mitybos specialistai dažniausiai pataria kaitalioti skirtingas žuvų rūšis.

    Kadangi karašas nėra didelis plėšrūnas maisto grandinės viršuje, teoriškai jo audiniuose turėtų kauptis mažiau gyvsidabrio nei ilgai gyvenančių plėšrių žuvų rūšyse. Tačiau taršos lygis vis tiek priklauso nuo konkretaus telkinio būklės, todėl ypač atsargiai reikėtų vertinti savarankiškai sugautą žuvį iš galimai užterštų vietų.

    Europos Sąjungoje legaliai prekyboje esančiai žuviai taikomi reikalavimai ir ribos įvairiems teršalams, įskaitant sunkiuosius metalus. Dėl to pirkėjams svarbu rinktis patikimus pardavėjus, o žvejojantiems patiems pasidomėti vietos rekomendacijomis ir įspėjimais dėl vandens telkinių.

    Ašakų problemą galima sumažinti tinkamu paruošimu: prieš kepant ar kepant orkaitėje žuvies šonus verta labai tankiai įpjauti kas maždaug 3–5 milimetrus. Peilis turi perpjauti mėsą ir smulkias ašakas, bet ne stuburą, tuomet kaitra lengviau pasiekia gilesnius sluoksnius, o ašakos tampa mažiau juntamos.

    Paruoštą karašą galima lengvai pasūdyti, apvolioti nedideliame miltų kiekyje ir kepti gerai įkaitintame aliejuje, taip pat rinktis lengvesnį variantą ir kepti orkaitėje su žolelėmis bei citrina. Vis dėlto valgant reikėtų išlikti atidiems, nes net ir įpjovimai negarantuoja, kad visos ašakos taps visiškai nejuntamos.