CP v2

Tag: Žuvų ištekliai

  • Rod Ailando jūrinis vėjo parkas netapo grėsme žuvims: tyrimas atskleidė dirbtinio rifo efektą

    Rod Ailando jūrinis vėjo parkas netapo grėsme žuvims: tyrimas atskleidė dirbtinio rifo efektą

    Pirmasis JAV jūrinio vėjo projektas prie Rod Ailando krantų nuo pat pradžių kėlė įtampą: žvejai ir dalis bendruomenių baiminosi, kad statybos bei povandeniniai kabeliai pakenks žuvų ištekliams ir dugno ekosistemoms. Tačiau ilgalaikiai stebėjimai parodė priešingą vaizdą – aplink turbinas ėmė formuotis gyvybinga buveinė.

    Blok Ailando vėjo parkas, pradėjęs veikti 2016 metais, tapo savotišku bandymų poligonu visam sektoriui. Mokslininkai rinko duomenis dar iki statybų ir kelerius metus po jų, kad įvertintų ne tik trumpalaikį triukšmo poveikį, bet ir ilgalaikius pokyčius žuvų bei bestuburių bendrijose.

    Septynerių metų stebėjimų rezultatai

    Per septynerius metus atliktose reguliariose žvejybos tralais ir dugno tyrimų programose buvo įvertinta didelė imtis – analizuota šimtai tūkstančių žuvų ir bestuburių, fiksuota kelios dešimtys rūšių. Tyrėjai lygino vėjo parko zoną su kontrolinėmis teritorijomis, kad atskirtų natūralius svyravimus nuo infrastruktūros poveikio.

    Gauti rezultatai nerodė ilgalaikio neigiamo efekto: bendras dugninių žuvų gausumas, biomasa ir rūšinė sudėtis išliko panašūs kaip prieš statybas. Tai svarbu, nes didžiausios rizikos dažniausiai siejamos su statybų triukšmu, buveinių trikdymu ir elektromagnetiniais laukais aplink kabelius.

    Kaip turbinos tapo dirbtiniu rifu

    Didžiausia staigmena paaiškėjo vertinant ne vien tai, ko neįvyko, bet ir tai, kas atsirado. Plieniniai turbinų pamatai ir povandeninės konstrukcijos suteikė kietą paviršių organizmams, kurie paprastai ieško uolėtų ar kitų tvirtų substratų, todėl infrastruktūra ėmė veikti kaip dirbtinis rifas.

    Pirmiausia prie konstrukcijų prisitvirtino moliuskai ir dumbliai, o tai pritraukė smulkesnius bestuburius bei žuvis, kurioms toks „apaugęs“ paviršius tampa maisto šaltiniu ir slėptuve. Ilgainiui aplink pamatus susiformavo tankesnė mitybinė grandinė, galinti vilioti ir stambesnius plėšrūnus.

    Stebėjimuose išsiskyrė juodasis jūrinis ešerys, kuris ėmė telktis prie pamatų, o ne klajoti platesnėse akvatorijose. Tyrėjai vertino ir sugautų žuvų mitybą, o skrandžių turinys rodė, kad jų racioną papildė prie konstrukcijų susitelkę moliuskai.

    Ką tai reiškia jūrinio vėjo plėtrai

    Šie duomenys svarbūs platesniame kontekste, nes jūrinio vėjo energetika sparčiai plečiama daugelyje regionų, o visuomenės pasitikėjimas dažnai priklauso nuo realių, ilgalaikių ekologinių įrodymų. Blok Ailando atvejis rodo, kad tinkamai parinkus vietą, taikant aplinkosaugines sąlygas ir vykdant monitoringą, infrastruktūra gali ne tik sumažinti rizikas, bet ir sukurti papildomų buveinių.

    Kartu mokslininkai pabrėžia, kad kiekviena vieta skiriasi: poveikis priklauso nuo dugno tipo, srovių, žuvų migracijos kelių ir statybų technologijų. Todėl ilgalaikiai tyrimai ir kontrolinių teritorijų palyginimai išlieka esminiai sprendžiant, kur ir kaip plėtoti jūrinio vėjo parkus, kad energijos nauda neatsvertų gamtosauginių kaštų.

  • Karo kaina jūroms: kaip Rusijos militarizacija alina Juodąją ir Azovo jūras prie Krymo krantų

    Juodoji ir Azovo jūros prie Krymo krantų patiria spartėjančią ekologinę degradaciją, kurią stiprina karo veiksmai ir ilgalaikė Rusijos vykdoma militarizacija. Ekspertai bei Ukrainos institucijos teigia, kad poveikis apima beveik visas žmogaus veiklos sukeltas grėsmes jūrinei aplinkai – nuo taršos iki tiesioginio fizinio dugno ir pakrančių niokojimo.

    Viso vaizdo įvertinimas išlieka sudėtingas, nes į Krymą ir gretimas akvatorijas nepriklausomi mokslininkai bei tarptautinės misijos patenka ribotai. Dėl to dalis duomenų remiasi nuotoliniais stebėjimais, fragmentiškais tyrimais prie Ukrainos kontroliuojamų pakrančių ir viešai skelbiamais pranešimais.

    Didžiausią spaudimą jūroms kelia intensyvus karinės technikos ir laivyno naudojimas, aviacija, raketiniai smūgiai bei sprogmenų liekanos vandenyje. Pavojingi ne tik tiesioginiai pataikymai ar gaisrai, bet ir ilgalaikis cheminių medžiagų patekimas į ekosistemas, taip pat povandeninis triukšmas, trikdantis žuvų migraciją ir jūrų žinduolių orientaciją.

    Papildomu lūžiu tapo Kachovkos hidroelektrinės užtvankos sunaikinimas 2023 metais, pakeitęs gėlo vandens, nuosėdų ir teršalų pernašą į Juodosios jūros baseiną. Tokie staigūs hidrologiniai pokyčiai gali išbalansuoti pakrančių maistmedžiagių apytaką ir sustiprinti deguonies stoką, dėl kurios didėja žydėjimo ir žuvų dusimo rizika.

    Prie taršos prisideda ir naftos produktai bei nuotekos, apie kurias kalba Ukrainos pusė, minėdama sunkuosius metalus ir toksines medžiagas. Mažėjant deguonies kiekiui, labiau ryškėja eutrofikacija, o tai blogina sąlygas žuvims bei bestuburiams ir skatina vadinamųjų negyvųjų zonų plėtrą.

    Ukrainos mokslininkai viešai įspėja, kad Juodoji jūra patiria beprecedentį ekologinį spaudimą, o didžiausios grėsmės šiandien siejamos su jūrinėmis minomis ir nesprogusiais šaudmenimis. Tai pavojinga ne tik laivybai, bet ir dugno buveinėms, kuriose susitelkia daugelis rūšių nerštaviečių bei maitinimosi vietų.

    Rusijos kontroliuojamose mokslo įstaigose taip pat pripažįstama, kad nyksta vertingų žuvų ištekliai, įskaitant eršketines žuvis. Tačiau karo veiksnio dažnai vengiama, o pokyčiai aiškinami bendresnėmis „žmogaus įtakos“ ar pasaulinėmis jūrų problemomis, neįvardijant konkrečių priežasčių.

    Azovo jūroje papildomu veiksniu įvardijamas sūdrėjimas, galintis paveikti tradicinių rūšių ikrų vystymąsi ir mažinti jų išgyvenamumą. Kartu minimas ir ilgalaikis brakonieriavimas bei nerštaviečių degradacija limanuose ir mažose upėse, kuriuose anksčiau formuodavosi svarbios žuvų populiacijos.

    Rusijos institucijos skelbia apie planus 2026 metais pradėti masinį medūzų išgaudymą Azovo jūroje, o bandomuosius veiksmus kurortuose žadama pradėti vasarą. Teigiama, kad medūzos būtų panaudojamos pramonėje, o dalis – sunaikinama, argumentuojant siekiu „pagerinti ekologinę būklę“.

    Ukrainos ekspertai tokius ketinimus vertina kritiškai, primindami, kad medūzos yra svarbi maisto tinklo dalis ir daro įtaką planktono pusiausvyrai. Staigus jų sumažinimas gali turėti netikėtų pasekmių, įskaitant intensyvesnį vandens žydėjimą ir dar didesnę deguonies stoką, o tai galiausiai smogtų žuvų ištekliams.

    Juodoji jūra yra strategiškai svarbi prekybai, energetikai, maisto tiekimo grandinėms ir regiono saugumui, todėl ekologiniai pokyčiai neturi vien vietinės reikšmės. Tarša ir ekosistemų nykimas gali paveikti žvejybą, turizmą, pakrančių infrastruktūrą, o kai kuriais atvejais – ir kaimyninių valstybių vandenis.

    Ukraina tarptautinėse diskusijose ne kartą akcentavo, kad karo sukeltas poveikis jūrinei aplinkai gali būti vertinamas kaip sisteminis aplinkos niokojimas. Tuo metu Rusija šių kaltinimų viešai išsamiai nekomentuoja, o ilgalaikės jūrų atkūrimo perspektyvos tiesiogiai siejamos su galimybe atlikti visaverčius tyrimus vietoje ir ateities politiniais sprendimais dėl Krymo.