CP v2

Tag: Žuvų migracija

  • Masačusetse nugriovė 3 senas užtvankas, keitusias upę 300 metų: kaip per kelerius metus atsigavo ekosistema

    Masačusetso valstijoje, JAV, nuardžius tris senas užtvankas Kunamessetto upėje, gamta pradėjo greitai atkurti per šimtmečius pakeistą upės vagą ir šlapynių ekosistemą. Specialistų teigimu, užtvankos ilgą laiką trikdė natūralią vandens tėkmę ir ribojo žuvų migraciją.

    Pirmoji užtvanka, vadinta Middle Dam, buvo demontuota 2018 metais, vėliau pašalintos dar dvi – Lower Dam ir Upper Dam. Šie statiniai šimtmečiais keitė upės hidrologiją, o ypač trukdė migruojančioms žuvims pasiekti aukščiau esantį Kunamessetto tvenkinį, svarbų nerštui.

    Po užtvankų demontavimo atkurta maždaug 1,6 kilometro vingiuota upės vaga, kad vanduo vėl tekėtų natūraliau ir formuotų įvairias buveines. Vietoje siauro pralaidos vamzdžio po keliu įrengtas platesnis tiltas, kad srovė nebūtų „suspaudžiama“ ir netaptų kliūtimi gyvūnijai.

    Į vagą buvo sugrąžinti nuvirtę medžiai ir šaknų masyvai – tokie elementai natūraliose upėse kuria skirtingo greičio sroves, slėptuves ir gilesnes „poilsio“ zonas migruojančioms žuvims. Tai taip pat padeda formuotis smėlio ir žvyro sąnašoms bei mažina krantų eroziją.

    Projektas palietė ir teritorijas, kur dešimtmečiais buvo auginamos spanguolės – intensyvus ūkininkavimas buvo pakeitęs reljefą, o kai kur natūralios durpinės dirvos buvo užpiltos smėliu. Ekologai išvežė didelius kiekius susikaupusio smėlio, kad atsivertų išlikęs durpių sluoksnis, kuriame buvo ir vietinių augalų sėklų.

    Stebėsena parodė, kad per dvejus metus po pagrindinių darbų pabaigos 2020 metais atkurtoje teritorijoje atsirado arba buvo pasodinta daugiau kaip 200 vietinių augalų rūšių. Ilgainiui jos ėmė stelbti invazines rūšis, kurios dažnai plinta pažeistose, žmogaus smarkiai pakeistose buveinėse.

    Atkurti pelkiniai plotai tapo svarbūs ir vandens kokybei: augalai filtruoja vandenį, suriša dalį maistinių medžiagų pertekliaus, o platesnė užliejama lyguma gali amortizuoti lokalius potvynius audrų metu. Tokie sprendimai vis dažniau minimi kaip gamtinė infrastruktūra, padedanti prisitaikyti prie klimato kaitos.

    Pokyčiai akivaizdūs ir gyvūnijai. Į vėsesnes, labiau užpavėsintas upės atkarpas sugrįžo upėtakiai, o žuvų migracijos skaitikliai upės žiotyse fiksavo ryškų migruojančių silkių pagausėjimą po paskutinės užtvankos pašalinimo.

    Skaičiuojama, kad dabar kiekvieną pavasarį dešimtys tūkstančių migruojančių žuvų gali pasiekti aukščiau esančias buveines ir nerštavietes. Bendra projekto vertė siekė apie 9,2 mln. eurų.

  • Konektikute išbandė žuvų migracijos „vamzdį“: DI fiksuoja kiekvieną praplaukimą ir padeda vertinti užtvanką

    Konektikute išbandė žuvų migracijos „vamzdį“: DI fiksuoja kiekvieną praplaukimą ir padeda vertinti užtvanką

    Hidroelektrinės užtvankos tiekia elektrą, tačiau upėse jos dažnai tampa rimta kliūtimi migruojančioms žuvims. Dėl tokių barjerų kai kurios rūšys sunkiau pasiekia nerštavietes ir kitus svarbius buveinių ruožus, o tai ilgainiui prisideda prie populiacijų mažėjimo.

    Tradiciniai sprendimai šiai problemai mažinti paprastai yra žuvitakiai, pakėlimo įrenginiai arba apylankos kanalai. Vis dėlto tokios sistemos ne visada vienodai veiksmingos skirtingoms rūšims, be to, jų įrengimas ir pritaikymas konkrečiai upei gali būti sudėtingas.

    Užtvanka kaip migracijos barjeras

    Konektikute, Prestono miestelyje, prie Tunnel hidroelektrinės stoties pradėtas bandymas, kuriuo ieškoma alternatyvos įprastiems žuvitakiams. Projekte bendradarbiauja „FirstLight“ ir „Fishheart Ltd.“, o diegiama technologija pristatoma kaip pirmasis tokio masto „Fishheart“ hidraulinio žuvitakio sprendimas Šiaurės Amerikoje.

    Sistemos esmė paprasta: žemiau užtvankos įrengiamas plūduriuojantis įrenginys, o per pačią užtvanką nutiesiamas vamzdis, kuriuo žuvys saugiai nukreipiamos į aukštupį. Specialiai suformuota traukos srovė padeda žuvims rasti įėjimą ir patekti į pralaidą.

    Mobilus sprendimas vietoje betono

    Skirtingai nei dauguma stacionarių sprendimų, ši konstrukcija kuriama kaip mobilesnė ir lengviau pritaikoma kintančioms upės sąlygoms. Idėja tokia, kad sistemą būtų galima koreguoti atsižvelgiant į vandens lygį, srovės stiprumą ar tai, kaip konkrečios rūšys reaguoja į srautus ir įėjimo vietą.

    Bandymai orientuojami į migracines rūšis, tarp jų amerikinę silkę ir upines silkes, kurių atkūrimas daugelyje regionų laikomas prioritetu. Jų populiacijos istorijoje smuko, kai užtvankos ir kiti barjerai apribojo patekimą į aukštupio buveines.

    Kai kiekviena žuvis palieka įrašą

    Projektas išsiskiria ir tuo, kad pralaidoje naudojamas DI: jam aptikus įplaukiančią žuvį, sistema realiu laiku fiksuoja nuotrauką ir migracijos duomenis. DI atpažįsta rūšį ir registruoja matavimus, o kameros užfiksuoja momentą, kai žuvis keliauja vamzdžiu į aukštupį.

    Taip kiekvienas praplaukimas tampa atskiru įrašu, o tyrėjai gali analizuoti migraciją praktiškai neimdami žuvų į rankas ir jų netrikdydami. Tokie duomenys leidžia aiškiau matyti sezoninius judėjimo pikus, elgseną prie užtvankos ir tai, ar žuvys iš tiesų randa įėjimą bei sėkmingai pasinaudoja sistema.

    Bandymai planuojami 3 metų laikotarpiui, per kurį bus vertinama, kiek efektyviai žuvys aptinka pralaidą ir kaip dažnai ja naudojasi skirtingos rūšys. Jei rezultatai pasiteisins, technologija galėtų tapti lankstesne alternatyva kitoms panašioms hidroelektrinėms, kur reikia suderinti elektros gamybą ir upių ekosistemų atkūrimą.

  • Potvynių turbinų „tamsioji pusė“: žuvys keičia migraciją ir kuria naujus kelius prie įrenginių

    Potvynių turbinų „tamsioji pusė“: žuvys keičia migraciją ir kuria naujus kelius prie įrenginių

    Atsinaujinanti energetika dažniausiai siejama su saulės ar vėjo elektrinėmis, tačiau vis daugiau dėmesio sulaukia ir potvynių energija. Ją išgaunantys įrenginiai – prie jūros dugno tvirtinamos potvynių turbinos – išnaudoja stiprias sroves pakrantėse ir siauruose sąsiauriuose.

    Iš pirmo žvilgsnio tai patikimas, prognozuojamas ir švarus elektros gamybos būdas, nes potvyniai kartojasi reguliariai. Vis dėlto mokslininkai vis dažniau vertina ne tik energijos potencialą, bet ir tai, kaip tokia infrastruktūra keičia povandeninių ekosistemų elgseną.

    Kaip veikia potvynių turbinos

    Potvynių turbinos dažnai lyginamos su po vandeniu įrengtomis vėjo jėgainėmis: srovė suka mentes, o generatorius gamina elektrą. Tokie projektai paprastai planuojami vietose, kur srovės itin stiprios, nes būtent ten technologija gali būti ekonomiškai prasminga.

    Nors sprendimas brandinamas dešimtmečius, potvynių energetika vis dar laikoma nišine: ją riboja didelės diegimo ir priežiūros sąnaudos, sudėtinga povandeninė infrastruktūra bei griežti aplinkosauginiai reikalavimai. Dėl to daug kur ji vystoma per bandomuosius parkus ir demonstracinius projektus.

    Kas neramina mokslininkus?

    Pagrindinė rizika siejama ne vien su fiziniu barjeru, o su tuo, kad turbinos įrengiamos pačiose srovių „arterijose“, kur natūraliai juda migruojančios žuvys. Tokiose vietose pakinta vandens srautų struktūra, triukšmo fonas ir erdviniai orientyrai, kuriais gyvūnai remiasi.

    Tyrėjai fiksuoja, kad dalis žuvų ima dažniau judėti per tas pačias, pasikartojančias trajektorijas aplink įrenginius ir pro juos, tarsi susiformuotų nauji migracijos koridoriai. Ši tendencija apibūdinama kaip „supergreitkeliai“ – nuolatiniai keliai, kuriuos žuvys pasirenka vietoje ankstesnių maršrutų.

    „Svarbiausias klausimas – ne tik tai, kad žuvys keičia maršrutus, o kur tie nauji keliai jas nuveda ir kokias pasekmes tai turi visai maisto grandinei“, – sako jūrų ekosistemų tyrėjas.

    Didžiausia problema – neapibrėžtumas: jei nauji judėjimo keliai nukreipia žuvis į mažiau tinkamas buveines, pakeičia neršto vietų pasiekiamumą ar padidina susidūrimų su plėšrūnais tikimybę, poveikis gali būti platesnis nei vien lokali turbinos zona. Papildomai vertinamos ir kitos galimos įtakos, tarp jų – triukšmas, vibracija, mentėmis sukeliama turbulencija bei rizika susidurti su besisukančiomis konstrukcijomis.

    Kur stebimi pokyčiai ir kas toliau

    Aktyviai tiriamos teritorijos, kur potvynių srautai ypač galingi, pavyzdžiui, Kanados Fundžio įlanka, kur vykdyti ir vystomi potvynių energetikos projektai. Tokiose vietose žuvų judėjimas dažnai stebimas žymėjimo siųstuvais ir sekimo sistemomis, kad būtų galima sudaryti migracijos žemėlapius ir įvertinti pokyčius.

    Panašūs procesai analizuojami ir kituose potvynių „karštuosiuose taškuose“, įskaitant Naujosios Zelandijos Kuko sąsiaurį, kur stiprios dvipusės srovės formuoja jūrų gyvūnų judėjimą. Nors sąlygos skiriasi, bendras iššūkis tas pats: suderinti atsinaujinančios energijos plėtrą su kuo mažesniu poveikiu gyvajai gamtai.

    Ekspertai pabrėžia, kad sprendimai dažniausiai slypi ne vien technologijoje, bet ir vietos parinkime, sezoniškumo įvertinime bei nuolatinėje stebėsenoje. Kuo tiksliau bus suprasta, kaip ir kodėl žuvys „perbraižo“ maršrutus, tuo lengviau bus nustatyti taisykles, leidžiančias plėsti potvynių energetiką neprarandant biologinės įvairovės.

  • Amazonės hidroelektrinė veikė įprastai, bet staiga dingo milijonai žuvų: kas nutiko upės tėkmei

    Amazonės hidroelektrinė veikė įprastai, bet staiga dingo milijonai žuvų: kas nutiko upės tėkmei

    Amazonės baseine esanti hidroelektrinė ilgą laiką buvo pristatoma kaip švaresnės energijos ir regiono plėtros simbolis. Tačiau vietos bendruomenės pastebėjo nerimą keliantį pokytį: žuvų laimikiai ėmė sparčiai mažėti, o kai kuriose vietovėse žuvų beveik nebeliko.

    Iš pirmo žvilgsnio elektrinė veikė įprastai, o techniniai rodikliai didesnių sutrikimų nerodė. Vis dėlto upė „nutilo“ biologine prasme, o tai smogė tiek ekosistemai, tiek žmonėms, kurių pragyvenimas priklauso nuo žvejybos.

    Kas pasikeitė upėje?

    Mokslininkų vertinimu, vienas didžiausių hidroelektrinių poveikių yra ne vien fizinė užtvanka, bet ir pakitęs upės režimas. Natūralios Amazonės upių sistemos ritmą lemia sezoniniai potvyniai, srovės stiprumas ir vandens lygio svyravimai, kurie daugeliui rūšių yra gyvybiškai svarbūs.

    Užtvanka šį ritmą „išlygina“: sumažėja potvynių impulsai, keičiasi nuosėdų pernaša, o kai kuriose atkarpose vanduo tampa labiau panašus į stovintį telkinį nei į sraunią upę. Dėl to pakinta ir vandens temperatūra bei ištirpusio deguonies pasiskirstymas, o tai tiesiogiai veikia žuvų išgyvenimą.

    Kodėl dingo migruojančios rūšys?

    Dalis Amazonės žuvų yra migruojančios: jos juda dideliais atstumais tarp maitinimosi ir neršto vietų. Kai upėje atsiranda dirbtinė kliūtis, o tėkmė tampa labiau kontroliuojama, žuvys gali nepasiekti neršto vietų arba prarasti „signalus“, pagal kuriuos orientuojasi.

    Ypač pažeidžiamos vadinamosios srovei priklausomos rūšys, kurioms būtina nuolatinė tėkmė. Kai srovė susilpnėja, jų buveinė iš esmės pasikeičia, todėl žuvys traukiasi į kitas atkarpas, o vietos žuvininkystė ima sparčiai skursti.

    „Žuvims reikia natūralių srovių, kad jos galėtų orientuotis“, – sakė vienas regione žvejojantis vietos gyventojas.

    Švarios energijos paradoksas

    Hidroenergetika dažnai įvardijama kaip mažiau tarši alternatyva iškastiniam kurui, tačiau Amazonėje ji susiduria su kitu masteliu: tai viena svarbiausių planetos biologinės įvairovės teritorijų. Todėl net ir „įprastai“ veikianti elektrinė gali sukelti grandininį efektą, kai inžineriniu požiūriu kontroliuojama upė tampa nebetinkama daliai rūšių.

    Ekspertai pabrėžia, kad tokiais atvejais itin svarbūs ilgalaikiai stebėsenos duomenys, žuvų migracijos kelių apsauga ir sprendimai, leidžiantys bent iš dalies atkurti natūralų upės režimą. Priešingu atveju regionuose, kur žvejyba yra kasdienio gyvenimo pagrindas, ekologiniai pokyčiai labai greitai tampa ir socialine krize.

    Ši istorija išryškina esminį klausimą: kiek „švari“ yra energija, jei jos kaina tampa sutrikdytas didžiausios pasaulyje atogrąžų upių sistemos ritmas. Amazonės atvejis primena, kad energetikos sprendimai turi būti vertinami ne tik pagal pagaminamą elektrą, bet ir pagal poveikį gyvybei upėje bei žmonėms jos pakrantėse.