Tag: Žvaigždžių formavimasis

  • „James Webb“ užfiksavo itin silpną H3+ „draudžiamą“ signalą, kurio nepavyko išmatuoti net laboratorijoje

    „James Webb“ užfiksavo itin silpną H3+ „draudžiamą“ signalą, kurio nepavyko išmatuoti net laboratorijoje

    „James Webb“ kosminis teleskopas (JWST) pirmą kartą užfiksavo itin silpną, vadinamąjį „draudžiamą“ šviesos signalą, kurio iki šiol nebuvo pavykę aptikti nei kosmose, nei laboratorijos sąlygomis.

    Signalas siejamas su tri vandenilio katijonu H3+ – molekule, kuri laikoma vienu svarbiausių tarpžvaigždinės chemijos „variklių“, nes padeda vykti reakcijoms, iš kurių formuojasi vis sudėtingesni junginiai.

    Kaip rašo „ScienceAlert“, šių specifinių H3+ spinduliuotės linijų egzistavimas teoriškai buvo numatytas dar 1986 metais, tačiau praktiškai jas „pamatyti“ buvo pernelyg sunku: signalas turėjo būti neįtikėtinai silpnas.

    Naujas aptikimas svarbus ne vien dėl pačios molekulės – jis gali tapti raktu geriau suprasti milžiniškas smūgines bangas, kurias sukelia besiformuojančios jaunos žvaigždės, ir tai, kas tokiose ekstremaliose sąlygose nutinka tarpžvaigždinei medžiagai.

    Kodėl H3+ signalas laikomas „draudžiamu“

    H3+ sudaro trys vandenilio branduoliai, kuriuos „laiko“ du elektronai. Ši dalelė yra simetriška: branduoliai išsidėstę lygiakraščiame trikampyje.

    Dėl tokios sandaros molekulė neturi pastovaus elektrinio dipolio momento, todėl pagal įprastas taisykles neturėtų skleisti grynojo sukimosi spektro – spinduliuotės, kurią molekulės dažnai skleidžia sukdamasi.

    Vis dėlto 1986 metais astrofizikai Fu-Shih Pan ir Takeshi Oka apskaičiavo, kad egzistuoja „landos“ efektas: sukantis molekulei, išcentrinės jėgos gali labai nežymiai iškreipti jos simetriją ir sukurti menkutį dipolį.

    Toks spinduliavimas vadinamas „draudžiamu“ ne todėl, kad pažeistų fizikos dėsnius, o todėl, kad įprastomis atrankos taisyklėmis jis laikomas beveik neįmanomu – per silpnu, kad būtų lengvai išmatuojamas.

    JWST stebėjo jaunos žvaigždės sukeltą chaosą

    Astronomų komanda, vadovaujama Davido Neufeldo iš Johns Hopkinso universiteto, analizavo JWST stebėjimus objekto Herbig-Haro 168 (HH 168), esančio žvaigždžių formavimosi regione Cepheus A.

    Herbig-Haro objektai susidaro, kai jaunos žvaigždės galingomis, siaurose srovėse išmetama medžiaga trenkiasi į aplinkinį molekulinį debesį. Tokie susidūrimai sukuria smūgines bangas, kurios įkaitina dujas iki tūkstančių laipsnių ir priverčia jas švytėti.

    JWST pranašumas šiuo atveju – jautrumas infraraudonajai spinduliuotei, kuri geriau prasiskverbia pro dulkes. Tai leidžia „pamatyti“ procesus, kurie regimoje šviesoje dažnai lieka paslėpti.

    Būtent šiuose dujų, paveiktų smūgio, spektruose tyrėjai aptiko ypač silpnų linijų rinkinį, kurio bangos ilgių vertės sutapo su prognozuotais H3+ „draudžiamais“ sukimosi perėjimais.

    Rado ne vieną liniją ir bandė paaiškinti jų ryškumą

    Komanda identifikavo 26 atskiras spektrines linijas, kurios buvo aptiktos su didele statistine reikšme. Stipriausios linijos patikimumas siekė 72 sigma – tai praktiškai nepalieka abejonių dėl signalo realumo.

    Įdomu ir tai, kur H3+ spinduliuotė pasirodė: ji glaudžiai sekė įprasto molekulinio vandenilio (H2) spinduliuotės pasiskirstymą, o tai rodo, kad abi molekulės reaguoja į tas pačias smūgio sukeltas sąlygas.

    Tačiau paaiškinti, kodėl H3+ signalas toks ryškus, pasirodė sudėtingiau. Bandant atkartoti stebėjimus smūginių bangų modeliais, vienas modelis gerai atitiko H2 spinduliuotę, bet H3+ signalą „numušė“ maždaug penkis–šešis kartus.

    Kitas modelis H3+ atitiko geriau, bet rėmėsi sąlygomis, kurios viršijo ribas, kurioms modelis buvo patikrintas. Tyrėjai daro išvadą, kad reikia papildomų darbų, tačiau panaši spinduliuotė aptikta ir kituose JWST archyviniuose duomenyse – Herbig-Haro objekte HH 211.

    Tyrimas priimtas publikuoti žurnale „The Astrophysical Journal Letters“, o jo išankstinė versija paskelbta „arXiv“.

  • Mokslininkai sako radę Paukščių Tako ribą: nustebino, kur baigiasi žvaigždžių gimimas

    Mokslininkai sako radę Paukščių Tako ribą: nustebino, kur baigiasi žvaigždžių gimimas

    Astronomams vis dar nelengva atsakyti į klausimą, kur tiksliai baigiasi Paukščių Takas, nes Saulės sistema yra pačios galaktikos viduje. Vis dėlto naujas tyrimas siūlo aiškesnį apibrėžimą: galaktikos riba gali būti siejama ne su žvaigždžių „pabaiga“, o su vieta, kur praktiškai nustoja formuotis naujos žvaigždės.

    Publikacijoje žurnale Astronomy & Astrophysics mokslininkai teigia, kad žvaigždžių formavimosi diskas baigiasi maždaug 11,28–12,15 kiloparseko nuo galaktikos centro. Tai atitinka apie 37 000–40 000 šviesmečių atstumą, todėl vadinamąją aktyviąją Paukščių Tako zoną galima apibrėžti daug tiksliau nei vien pagal neryškiai retėjantį žvaigždžių tankį.

    Kaip aptikta galaktikos „riba“?

    Tyrėjai analizavo daugiau nei 100 000 milžinių tipo žvaigždžių amžių ir jų padėtį, pasitelkdami kelių didelių stebėjimų programų duomenis. Buvo naudoti APOGEE-DR17, LAMOST-DR3 ir „Gaia“ katalogai, leidžiantys lyginti cheminę sudėtį, judėjimą ir atstumus su žvaigždžių evoliucijos modeliais.

    Duomenyse išryškėjo U formos ryšys tarp žvaigždžių amžiaus ir atstumo nuo galaktikos centro. Arčiau centro žvaigždės dažniau yra senesnės, tolstant jos jaunėja iki tam tikro taško, o dar toliau vėl dominuoja senesnės žvaigždės.

    „Tas lūžis U formos kreivėje rodo vietą, kur baigiasi intensyvus žvaigždžių formavimasis, todėl tai galime vadinti galaktikos žvaigždėdaros kraštu“, – teigiama tyrimo išvadų interpretacijoje.

    Kodėl už ribos dar yra žvaigždžių?

    Jei už žvaigždžių formavimosi ribos naujų žvaigždžių beveik nebeatsiranda, kyla natūralus klausimas, kodėl ten vis tiek matomos žvaigždės. Tyrėjai aiškina, kad didelė dalis tolimųjų Paukščių Tako disko žvaigždžių galėjo migruoti iš vidinių regionų per milijardus metų.

    Ši migracija siejama su galaktikos spiralinių vijų gravitaciniu poveikiu ir centrine juosta, galinčia keisti žvaigždžių orbitas bei „išstumti“ jas į išorę. Todėl pakraščiuose gali vyrauti senesnės žvaigždės, nors dujų ir dulkių, reikalingų naujų žvaigždžių gimimui, ten jau per mažai.

    Kodėl žvaigždėdarai atsiranda aiškus „nukirtimas“?

    Tyrime aptariamos kelios priežastys, kodėl maždaug ties 40 000 šviesmečių riba žvaigždėdara pastebimai slopsta. Viena jų siejama su vadinamąja išorine Lindblado rezonanso sritimi, kurią gali sukelti galaktikos centrinė juosta ir kuri trukdo dujoms laisvai tekėti į išorę.

    Kita galimybė yra galaktikos disko išlinkimas, kuris gali išsklaidyti dujas didesniame tūryje ir sumažinti jų tankį. Trečias veiksnys paprastesnis: išorėje dujos gali būti per retos, kad efektyviai atauštų ir susitelktų į tankius žvaigždėdaros debesis.

    Tyrėjai taip pat pažymi, kad toks profilis dera su vadinamųjų II tipo diskinių galaktikų požymiais, kai šviesis ir medžiagos pasiskirstymas išorėje krinta sparčiau. Šis rezultatas svarbus ne tik Paukščių Tako sandarai, bet ir bendresniam galaktikų evoliucijos supratimui, lyginant su panašiomis galaktikomis vietinėje Visatos aplinkoje.