CP v2

Tag: Žvakūnė

  • Rudens sodo karalienė: šią ilgaamžę daugiametę verta pasodinti rugsėjį – džiugins dešimtmečius

    Rudens sodo karalienė: šią ilgaamžę daugiametę verta pasodinti rugsėjį – džiugins dešimtmečius

    Rugsėjis – vienas palankiausių mėnesių sode sodinti daugiametes gėles, kurios spėja įsišaknyti iki šalčių. Viena įspūdingiausių vėlyvos vasaros ir ankstyvo rudens puošmenų – žvakūnė, dar vadinama cimicifuga arba aktėja.

    Šis augalas išsiskiria ne tik aukštais, lieknai kylančiais žiedynais, bet ir dekoratyviais, giliai karpytais lapais. Priklausomai nuo veislės, lapija gali būti ryškiai žalia, purpurinė ar beveik juoda, todėl žvakūnė tinka ir modernioms, ir natūralistinio stiliaus kompozicijoms.

    Žiedynai, kurie matomi iš tolo

    Žvakūnės žydi antroje sezono pusėje, dažniausiai nuo liepos iki rugsėjo, o vėsesniais metais žydėjimas gali užsitęsti. Šviesūs, balti, kreminiai ar vos rausvi žiedai susitelkia į stačias kekes ir dažnai maloniai kvepia.

    Žiedai skleidžiasi palaipsniui nuo apačios į viršų, todėl žiedynas ilgiau išlieka dekoratyvus. Dėl tokios formos ir įvaizdžio augalas ir pelnė pavadinimą, primenantį degančią žvakę.

    Kada ir kaip sodinti rudenį?

    Rudeniui tinka rugsėjis ir spalis, o alternatyva – pavasaris, dažniausiai balandis ar gegužė. Rudeninis sodinimas patogus tuo, kad dirva dar šilta, o drėgmės paprastai daugiau, todėl įsišaknijimas vyksta sklandžiau.

    Žvakūnei verta iš karto parinkti nuolatinę vietą, nes ji nemėgsta dažnų persodinimų ir vienoje vietoje gali augti daug metų. Sodinant kelis augalus, tarp jų praktiška palikti apie 1 metro atstumą, kad kerai turėtų vietos plėstis.

    Duobę rekomenduojama kasti maždaug dvigubai platesnę už šaknų gumulą, o į dugną įmaišyti komposto. Pasodinus augalą svarbu gerai palaistyti ir mulčiuoti, kad dirva lėčiau išdžiūtų ir būtų stabdomas piktžolių augimas.

    Priežiūra: mažai darbo, bet svarbi drėgmė

    Geriausiai žvakūnė auga pavėsyje arba pusiau pavėsyje, derlingoje, humusingoje ir nuolat šiek tiek drėgnoje dirvoje. Sausra šiam augalui – viena didžiausių problemų: tuomet jis prasčiau auga, o žiedynai gali smulkėti arba visai nesusiformuoti.

    Pirmus 2–3 metus po pasodinimo žvakūnei verta leisti ramiai įsitvirtinti, nejudinant ir neperkasant šaknų. Pavasarį dažnai pakanka pamaitinti subrendusiu kompostu ir atnaujinti mulčio sluoksnį, o dauguma veislių yra atsparios šalčiui ir papildomos žiemos apsaugos paprastai nereikalauja.

    Svarbu įvertinti, kad kai kurios žvakūnės dalys gali būti nuodingos, todėl sodinant reikėtų atsižvelgti į vaikus ir augintinius. Tinkamai parinkus vietą ir užtikrinus drėgmę, šis augalas ilgainiui tampa vienu patikimiausių šešėlingų gėlynų akcentų.

  • Šis augalas rudenį uždega sodą: kvapnios „Brunette“ žvakės ir šokoladiniai lapai

    Vasaros gėlėms pamažu baigiant žydėti, viena daugiametė sodo pažiba tik pradeda savo pasirodymą. Tai paprastoji žvakūnė (Actaea simplex) „Brunette“, išsiskirianti tamsiais, beveik šokoladiniais lapais ir aukštais, saldžiai kvepiančiais žiedynais. Dėl kontrasto ir kvapo ji dažnai pasirenkama pusiau pavėsingoms vietoms, kur norisi ryškaus akcento rudenį.

    Ši veislė vertinama už dekoratyvumą visą sezoną: lapija išlieka tamsi ir sodri nuo pavasario iki šalnų. Žydėjimas dažniausiai prasideda vasaros pabaigoje ir tęsiasi ankstyvą rudenį, kai daugelis kitų daugiamečių jau praranda įspūdį. Žiedynai iškyla virš kerelio ir gali siekti apie 30–40 centimetrų, o pats augalas užauga maždaug iki 150–180 centimetrų.

    Kur geriausia sodinti?

    Žvakūnei labiausiai tinka pusiau pavėsis arba šviesus pavėsis, pavyzdžiui, šalia krūmų, po retesnėmis medžių lajomis ar šiaurinėje pastato pusėje. Giliame pavėsyje lapai gali prasčiau nusidažyti, o atviroje, kaitrioje saulėje augalas dažniau patiria lapų nudegimus ir streso dėl drėgmės trūkumo.

    Dirvai keliami konkretūs reikalavimai: ji turėtų būti derlinga, humusinga, puri ir laidi, bet nuolat vidutiniškai drėgna. Tinka silpnai rūgštus arba neutralus dirvožemis, o sunkesnėse, molingose vietose verta pagerinti struktūrą kompostu ir lapų žeme. Šis augalas jautriai reaguoja į išdžiūvimą, todėl sausromis laistymas tampa lemiamu veiksniu.

    Kas suteikia įspūdį rudenį?

    Didžiausias „Brunette“ privalumas yra lapų ir žiedynų kontrastas: tamsi lapija tampa fonu šviesiems, puriems, į varpas panašiems žiedynams. Šiltomis rudens dienomis žiedai skleidžia ryškų, salstelėjusį kvapą, todėl augalas dažnai sodinamas prie takelių, terasų ar poilsio zonų, kad aromatas būtų juntamas.

    Žydėjimo metu žvakūnė taip pat vilioja vabzdžius apdulkintojus, kai sode sumažėja kitų nektaringų augalų. Dėl šios priežasties ji tinka natūralistiniams želdynams, kuriuose svarbi ne tik estetika, bet ir biologinė įvairovė. Priežiūra paprastai nesudėtinga, nes augalas yra atsparus šalčiui ir daugeliu atvejų papildomo dengimo žiemai nereikalauja.

    Su kuo derinti gėlyne?

    Žvakūnė ypač tinka miško tipo želdynams ir modernioms kompozicijoms, kuriose svarbios faktūros ir spalviniai blokai. Ji gražiai dera su melsvalapėmis ar gelsvai žaliomis funkijomis, paparčiais ir žiemą dekoratyvumą išlaikančiomis heucheromis. Tokios kombinacijos sukuria daugiasluoksnį vaizdą ir paslepia nuplikusią dirvą.

    Norint daugiau lengvumo, šalia galima rinktis pavėsį mėgstančias žemesnes dekoratyvines žoles. Svarbiausia numatyti erdvę, nes subrendęs kerelis būna platus, o aukšti žiedynai geriausiai atrodo, kai jų neužgožia kaimynai. Tinkamai parinktoje vietoje „Brunette“ gali augti daug metų ir kas rudenį tapti viena ryškiausių sodo detalių.