CP v2

Tag: Žvirbliniai

  • Kodėl paukščiai nenukrenta nuo šakų miegodami: mokslininkai paaiškina mechanizmą

    Paukščiai, priešingai nei žmonės, miegodami retai praranda pusiausvyrą ir gali valandų valandas ramiai tūnoti ant šakos. Tai įmanoma dėl jų kojų sandaros ir vadinamojo automatinio suėmimo mechanizmo, kuris veikia net tada, kai raumenys atsipalaiduoja.

    Dauguma ant šakų tupinčių smulkių paukščių priklauso žvirbliniams, kuriems būdingas patogus pirštų išsidėstymas: trys pirštai nukreipti į priekį, o vienas atgal. Toks „žnyplinis“ suėmimas leidžia šaką apimti iš kelių pusių ir stabiliai išlaikyti kūno svorį.

    Svarbiausia dalis prasideda paukščiui nutūpus: sulenkiant koją įsitempia sausgyslės, susijusios su pėda ir pirštais, o pirštai automatiškai tvirčiau susiveržia aplink šaką. Tai reiškia, kad paukščiui nereikia sąmoningai „laikyti“ šakos ar nuolat įtempti raumenų, kad nenukristų.

    Ornitologijos tyrimuose šis reiškinys dažnai apibūdinamas kaip pasyvus fiksavimas: svoris, tenkantis kojai, padeda suaktyvinti sausgyslių darbą, o suėmimas išlieka stabilus net miego metu. Dėl to paukščio poilsis ant šakos tampa energetiškai taupesnis, nes mažiau eikvojama raumenų darbo.

    Kai kurioms rūšims vien suėmimo nepakanka, todėl svarbus ir balansas bei kūno sandara. Paukščių kojų anatominė „logika“ skiriasi nuo žmogaus: tai, kas iš šono atrodo kaip atgal sulenktas kelis, dažniausiai yra čiurna, o tikrasis kelis yra aukščiau ir neretai paslėptas po plunksnomis.

    Tokia kaulų ir sąnarių padėtis padeda kūno masei išlikti virš atramos taško, todėl išlaikoma pusiausvyra net ilsintis. Kai kurių paukščių sausgyslės ir sąnarių konstrukcija dar labiau sumažina pastangas, reikalingas stabiliai laikysenai ant laktos ar šakos.

    Įdomu ir tai, kad dalis paukščių ilsisi stovėdami ant vienos kojos, pavyzdžiui, flamingai ar garniai. Toks poilsis siejamas ne tik su stabilumu, bet ir su šilumos taupymu, nes sumažėja per kojas ir pėdas prarandamos šilumos kiekis, ypač vėsesnėmis sąlygomis.

    Apibendrinant, paukščiai nenukrenta nuo šakų miegodami todėl, kad jų pėdos, pirštai, sausgyslės ir pusiausvyros sistema yra evoliuciškai pritaikyti tupėjimui. Vieniems svarbiausias automatinis pirštų suėmimas, kitiems papildomai padeda laikysena ir subtili raumenų kontrolė.

    Kaip tai susiję su paukščių elgsena?

    Toks mechanizmas paaiškina, kodėl paukščiai gali saugiai miegoti aukštai medžiuose, kur mažiau plėšrūnų. Be to, gebėjimas stabiliai ilsėtis ant šakos leidžia taupyti energiją, kuri būtina skrydžiui, termoreguliacijai ir maisto paieškai.

    Praktikoje tai reiškia, kad daugelis rūšių gali rinktis nakvynės vietas net ir vėjuotose, nepatogiose medžių vietose, o rizika nukristi išlieka maža. Vis dėlto stipri audra, staigus išgąstis ar prasta sveikata gali sutrikdyti pusiausvyrą, todėl visiška „garantija“ gamtoje neegzistuoja.

  • Mokslininkai išskaidė paukščių giesmes: 3 160 rūšių dainos sudėliotos iš 8 pagrindinių motyvų

    Mokslininkai paskelbė vieną plačiausių iki šiol paukščių giesmių tyrimų: išanalizavę apie 116 000 įrašų iš 3 160 rūšių jie nustatė, kad giesmės dažniausiai sudarytos iš aštuonių bazinių akustinių motyvų.

    Tarp šių motyvų minimi, pavyzdžiui, trelės, švilpesiai ir harmoningos natos. Tyrėjų teigimu, būtent šių pasikartojančių struktūrų deriniai sukuria tūkstančių rūšių atpažįstamą ir dažnai labai sudėtingą „muziką“.

    Didžiausias dėmesys tyrime skirtas žvirbliniams, kurie sudaro beveik 60 proc. visų paukščių ir apima daugiau nei 6 500 rūšių. Šių paukščių giesmės dažniausiai naudojamos porai pritraukti arba varžovams atbaidyti, o jų forma gali svyruoti nuo trumpų pasikartojančių natų iki ilgesnių melodinių frazių.

    Tyrėjai pabrėžia, kad iki šiol buvo neaišku, kaip skirtingose buveinėse gyvenančios rūšys suformuoja taip smarkiai besiskiriančius giedojimo raštus. Naujoji analizė leidžia kalbėti apie bendrą „konstruktorių“: motyvai, panašu, atsirado ankstyvame giesmės evoliucijos etape ir vėliau ne kartą prisitaikė prie vietinių sąlygų.

    Skirtingai nei daugelyje ankstesnių darbų, kurie dažnai apsiriboja tokiais parametrais kaip garso aukštis ar dažnis, šiame tyrime nagrinėta smulki giesmės struktūra laike ir dažnių srityje. Tai suteikė galimybę palyginti įrašus didžiuliu mastu ir atsekti pasikartojančias formas net ir tarp tolimai giminingų rūšių.

    Pasak autorių, kiekviena rūšis paprastai naudoja maždaug penkis iš aštuonių motyvų. Dauguma rūšių remiasi vienu vyraujančiu motyvu, tačiau kitos pasitelkia labiau subalansuotą derinį, priklausantį nuo to, kokio aiškumo ir kokiu atstumu reikia komunikacijai konkrečioje aplinkoje.

    Tyrime akcentuojami ir ryškūs buveinių skirtumai. Vienodo, tolygaus švilpesio tipo motyvai dažniau siejami su tropiniais miškais, kur tanki augmenija slopina garso sklidimą, o itin greitos trelės dažnesnės vidutinio klimato juostose, kur svarbi artimo nuotolio komunikacija ir intensyvus sezoninis poravimasis.

    Nepriklausomi ekspertai pažymi, kad toks požiūris gali praplėsti supratimą ne tik apie paukščių komunikaciją, bet ir apie sudėtingų akustinių sistemų evoliuciją apskritai. Metodika, pagrįsta struktūrų palyginimu dideliuose duomenų rinkiniuose, ateityje gali būti pritaikoma ir kitoms gyvūnų grupėms, kur garsas atlieka svarbų vaidmenį.