Ukrainoje tebevykstant grybų sezonui, socialiniuose tinkluose vis dažniau dalijamasi ne tik įprastais laimikiais, bet ir retesniais radiniais. Tarp jų minimas žvynuotasis ežiukas, dar vadinamas marguoju ežiuku, mokslinis pavadinimas Sarcodon imbricatus.
Šis grybas vertinamas pirmiausia dėl sodraus, stipraus aromato, kuris, grybautojų teigimu, gali pranokti baravykų kvapą. Vis dėlto specialistai pabrėžia, kad tai nėra universalus grybas keptuvei, o labiau prieskoniams tinkanti miško gėrybė.
Kaip atpažinti žvynuotąjį ežiuką?
Žvynuotasis ežiukas išsiskiria mėsinga rusvai ruda kepurėle, kurios paviršiuje matyti tamsesni žvyneliai, primenantys čerpes. Kotas dažniausiai trumpas ir storas, o jauni egzemplioriai būna šviesesni, senstant grybas tamsėja.
Svarbiausias atpažinimo bruožas yra kepurėlės apačia: vietoje lakštelių ar vamzdelių čia yra smulkūs dygliukai. Būtent ši struktūra ir davė ežiukams pavadinimą, tačiau dėl panašumų su kitomis rūšimis patariama visada įsitikinti identifikacija.
Kur jo ieškoti ir kuo jis ypatingas?
Dažniausiai žvynuotasis ežiukas aptinkamas spygliuočių miškuose, ypač ten, kur vyrauja eglės, su kuriomis grybas sudaro mikorizę. Pranešimuose apie radavietes Ukrainoje jis siejamas su Polesės regionu ir Vakarų miškingomis teritorijomis.
Šio grybo vertė siejama su intensyviu kvapu ir skonį stiprinančiomis savybėmis. Grybautojai pastebi, kad džiovintas ir sumaltas jis gali suteikti patiekalams ryškesnį aromatą ir vadinamąjį umami pojūtį.
Kodėl jo geriau ne kepti?
Nors žvynuotasis ežiukas laikomas valgomu, jis ne visada tinka įprastam kepimui ar marinavimui. Minkštimas gali būti kietokas, o skonis kartais įgauna kartumo, ypač senesnių grybų.
Dėl to dažniau rekomenduojama rinktis jaunesnius egzempliorius ir juos panaudoti prieskoniui. Praktikoje tai reiškia nuvalyti, supjaustyti plonais gabalėliais, džiovinti maždaug 50–60 laipsnių temperatūroje, o visiškai išdžiūvus sumalti iki miltelių.
Tokį grybų prieskonį galima berti į sriubas, troškinius, mėsos patiekalus, padažus ar įdarus. Vis dėlto grybautojams primenama laikytis pagrindinės taisyklės: jei kyla bent menkiausia abejonė dėl rūšies, grybo geriau nerinkti ir nevartoti.