Dideli saulės parkai, įrengti buvusiuose kukurūzų ar sojų laukuose, iš tolo dažnai atrodo kaip pramoninė, gyvybės neturinti teritorija. Tačiau vis dažniau po moduliais vietoj žvyro ar nuolat pjaunamos vejos atsiranda žydinčios pievos, kurios keičia ir pačių parkų reputaciją, ir jų poveikį aplinkai.
Pirmoji stambių saulės elektrinių banga daug kur buvo įrengiama siekiant kuo paprastesnės priežiūros: pliki plotai, žvyras, trumpa veja, minimalus augalų kiekis. Toks sprendimas mažino apželdinimo kaštus, bet kartu didino dirvos kaitimą, dulkėtumą ir neskatino biologinės įvairovės, todėl kaimynystėje gyvenantiems ūkininkams šalia esantis parkas neretai atrodė kaip prarasta žemė.
Kas keičiasi po moduliais?
Dalies vystytojų požiūris pastaraisiais metais keičiasi: po moduliais ir tarp eilių sėjami vietiniai žoliniai augalai bei laukinės gėlės. Tokie mišiniai dažnai parenkami taip, kad žydėjimas tęstųsi nuo ankstyvo pavasario iki pirmųjų šalnų, o augalai atliktų ne tik estetinę, bet ir aiškią ekologinę funkciją.
Žydinčios pievos padeda stabilizuoti dirvožemį, mažina eroziją ir geriau sulaiko kritulių vandenį, todėl sumažėja paviršinis nuotėkis. Augalų šaknys gerina dirvos struktūrą, o modulių metamas šešėlis kai kuriose vietose palaiko drėgmę per sausras ir mažina dirvos perkaitimą vasarą.
Nauda dirvai ir vandeniui
Tyrimuose, kuriuose vertinta, kaip keičiasi vandens kokybė aplink tokius apželdintus saulės parkus, fiksuojamas mažesnis maistmedžiagių nuplovimas į vandens telkinius. Kai kuriuose projektuose nurodoma, kad giliomis šaknimis pasižymintys augalai gali reikšmingai sumažinti fosforo nuotėkį, o tai ypač aktualu teritorijose, kuriose eutrofikacija kelia grėsmę upeliams ir ežerams.
Praktinis efektas juntamas ir eksploatacijoje: tankesnė augalija mažina dulkių pakilimą, gali slopinti invazinių piktžolių plitimą, o vietoj nuolatinio pjovimo dažniau pasirenkama tikslingesnė priežiūra. Tokia danga tampa ne „tuščia“ saulės parko zona, o funkcinė ekosistemos dalis.
Netikėtas laimėtojas – apdulkintojai
Ryškiausias pokytis – apdulkintojų sugrįžimas. Žydinčios pievos po moduliais pritraukia vietines bites, medunešes bites, drugius ir kitus vabzdžius, kuriems tradicinė intensyvi žemdirbystė dažnai palieka vis mažiau tinkamų buveinių.
Tokiuose saulės parkuose kai kur pradeda dirbti ir bitininkai, statydami avilius parko pakraščiuose. Tyrimų duomenimis, tinkamai parinkus žydinčius augalus ir užtikrinus nepertraukiamą žydėjimo „sezoną“, medaus produkcija gali reikšmingai išaugti, kartu nedarant įtakos pačios elektrinės gamybai.
Apdulkintojai neišlieka vien saulės parko ribose: jie skraido į aplinkinius laukus ir pievas, todėl teoriškai gali prisidėti prie apdulkinimo ir gretimuose ūkiuose. Tai ypač svarbu atsižvelgiant į tai, kad apdulkintojai yra reikšmingi daugelio žemės ūkio kultūrų derliui, o jų populiacijos daugelyje regionų mažėja dėl buveinių nykimo ir kraštovaizdžio supaprastėjimo.
Dėl to keičiasi ir senas ginčas „maistas ar energija“. Vis daugiau dėmesio sulaukia sprendimai, kai saulės energijos gamyba derinama su žemės ūkio bei gamtosaugos tikslais, o pati teritorija naudojama ne vien elektrai, bet ir dirvos bei biologinės įvairovės būklei gerinti.
Galiausiai paradoksas tampa akivaizdus: iš šalies tamsių modulių jūra gali atrodyti kaip negyvas plotas, tačiau po ja kartais formuojasi viena gyviausių vietų apylinkėje. Jei tokia praktika plis, saulės parkai gali tapti ne tik švarios energijos, bet ir apdulkintojų bei žydinčių buveinių infrastruktūra.
