CP v2

Tag: Žydų istorija

  • Užmirštas Holokausto dienoraštis: Reni Spiegel istorija, kuri po dešimtmečių prabilo iš skrynios

    Mergina iš Uhrynkoviec

    Reni Spiegel gimė 1924 metų birželio 18 dieną Uhrynkoviecuose – nedideliame miestelyje, kuris šiandien yra Ukrainos teritorijoje. Tėvas Bernardas prižiūrėjo dvarą, o motina Róža rūpinosi namais ir dviem dukromis.

    Reni turėjo jaunesnę seserį Arianą, kuri dar iki karo spėjo išgarsėti kaip vaikų aktorė. Būtent Arianos karjera pamažu tapo šeimos kasdienybės ašimi ir vėliau prisidėjo prie skaudaus šeimos išsiskyrimo.

    Motina vyko su Ariana ten, kur laukė filmavimai ir pasirodymai, o Reni buvo išsiųsta į Przemyślį pas senelius. Ten ji 1939 metais pradėjo mokytis mergaičių gimnazijoje, o ilgesys motinai tapo nuolat pasikartojančiu jos užrašų motyvu.

    Kasdienybė, kurią užgožė teroras

    1939 metų sausio 31 dieną penkiolikmetė Reni atvertė dienoraštį, kurį rašė beveik trejus metus – iki pat paskutinių gyvenimo savaičių. Iš pradžių tai buvo jaunos merginos bandymas susidėlioti mintis, fiksuoti nuotaikas ir svajones.

    Dienoraštyje greta mokyklos, gamtos stebėjimų, poezijos ir pirmosios meilės ėmė rastis vis tamsesni karo ženklai. Przemyšlis išgyveno okupacijų kaitą, o žydų bendruomenės gyvenimo erdvė mieste vis sparčiau siaurėjo.

    Reni įrašai liudija, kaip kasdienybę metodiškai pradėjo valdyti kontrolė ir baimė: patikros, suvaržymai, priverstiniai perkėlimai, areštai ir dingstantys kaimynai. Toks asmeninis pasakojimas svarbus tuo, kad leidžia pamatyti istoriją ne per statistiką, o per vieno žmogaus patirtį.

    Tuo metu Reni suartėjo su Zygmuntu Schwarzeriu, žydų gydytojo sūnumi. Jis tapo jos mylimuoju, o vėliau – ir žmogumi, kuris paskutiniais sakiniais užbaigė dienoraštį, kai Reni jau nebegalėjo rašyti.

    Dienoraštis, išsaugotas banko skrynioje

    1942 metų liepos mėnesį vokiečiai Przemyšlyje įkūrė getą, o pavojus tapo akivaizdus ir nebeišvengiamas. Zygmuntas nusprendė nelaukti: jis išvedė Reni ir savo tėvus iš geto ir paslėpė visus tris palėpėje.

    Trumpą laiką slėptuvė atrodė saugi, tačiau kažkas išdavė jų buvimo vietą. 1942 metų liepos 30 dieną, praėjus vos kelioms savaitėms po aštuonioliktojo gimtadienio, Reni buvo nušauta kartu su Zygmunto tėvais.

    Po tragedijos būtent Zygmuntas dienoraštyje įrašė trumpą žinią apie trijų žmonių mirtį – šie sakiniai tapo paskutiniu dienoraščio puslapiu. Pats Zygmuntas karą išgyveno, taip pat išgyveno Reni motina ir sesuo, vėliau jos emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas.

    Dienoraštis neprapuolė todėl, kad Zygmuntas jį išsaugojo ir perduodamas šeimai laikė saugiai. Ilgus dešimtmečius sąsiuvinis buvo laikomas banko skrynioje Niujorke, o platesnę auditoriją pasiekė tik šiame amžiuje, kai užrašai buvo publikuoti ir sulaukė didelio susidomėjimo.

    Istorikams ir skaitytojams tokie dokumentai vertingi dėl autentiškumo: jie atskleidžia, kaip greitai įprastas paauglės pasaulis gali virsti išgyvenimo kova. Reni Spiegel užrašai šiandien skaitomi kaip vienas ryškiausių asmeninių liudijimų apie Holokausto laikotarpio kasdienybę Rytų Europoje.

  • Paryžiaus žydų suėmimai 1941 metais: po 80 metų rastos 98 nuotraukos pagaliau grąžina veidus

    Paryžiaus žydų suėmimai 1941 metais: po 80 metų rastos 98 nuotraukos pagaliau grąžina veidus

    1941 metų gegužę Paryžiuje tūkstančiai žydų vyrų gavo iš pažiūros nekaltą žalią lapelį su nurodymu atvykti į sporto salę esą patikrinti leidimų gyventi. Tačiau tai tapo pirmąja didesne žydų suėmimų banga okupuotoje Prancūzijoje, kurią inicijavo nacistinė valdžia, o vykdė Prancūzijos policija.

    Tą dieną buvo sulaikyta apie 3 800 žydų vyrų, daugiausia kilusių iš Lenkijos ir Čekoslovakijos. Jie buvo išvežti į Pithiviers ir Beaune-la-Rolande stovyklas, o daliai pavyko pasprukti dar prieš areštus ar jų metu.

    Istorikų vertinimu, apie 700 vyrų sugebėjo išvengti suėmimo. Likusieji, maždaug 3 100, vėliau buvo deportuoti į Aušvicą-Birkenau, kur dauguma buvo nužudyti.

    98 nuotraukos, dingusios dešimtmečiams

    Praėjus daugiau nei 80 metų, šių įvykių liudijimai įgavo naują, ypač asmenišką formą: buvo surastos 98 fotografijos, fiksavusios suimtus vyrus, taip pat suėmimų vykdytojus ir talkininkus. Nuotraukose matyti ne anoniminė minia, o atskiri žmonės su skrybėlėmis, kostiumais, kartais su lagaminais, skirtingomis emocijomis ir žvilgsniais.

    Šias fotografijas padarė Berlyno fotografas Harry Croner, 1940 metais pašauktas į Vermachtą. Jį dokumentuoti suėmimus esą pavedė Paryžiuje veikusio gestapo struktūrų pareigūnas, o patys kadrai vėliau dingo ir ilgą laiką nebuvo prieinami nei artimiesiems, nei tyrėjams.

    Kolekcija iš naujo aptikta 2020 metais, ją įsigijo ir tyrė Paryžiuje veikiantis Mémorial de la Shoah. Parengti aprašai ir istoriniai komentarai nuotraukas įstatė į platesnį kontekstą, o visuomenei jos pirmąkart plačiau parodytos 2026 metų pavasarį.

    Išgyvenusiosios istorija ir atminties kaina

    Parodoje svarbią vietą užima ir asmeniniai liudijimai. 91 metų Holokaustą išgyvenusi Liliane Ryszfeld į parodos atidarymą atvyko iš Paryžiaus į Berlyną, nes būtent šie suėmimai tapo jos šeimos tragedijos pradžia.

    Ji pasakoja, kad tuo metu buvo šešerių ir lydėjo motiną į policijos nuovadą Vincennes, kur jos tėvas Mosjez Stoczyk buvo pakviestas pagal gautą lapelį. Jis nebegrįžo namo: buvo internuotas, deportuotas į Aušvicą-Birkenau ir ten nužudytas.

    „Tas žalias lapelis visam laikui pakeitė mano gyvenimą: tėvas buvo pakviestas ir daugiau nebegrįžo. Surastos nuotraukos man yra sukrečiantis įvykis, nes jos grąžina veidus“, – sakė Liliane Ryszfeld.

    Pasak jos, atmintis kartais grįžta fragmentais net po dešimtmečių, o nuotraukos tampa įrodymu, kurio nebeįmanoma paneigti ar nuvertinti. Susitikimuose su moksleiviais ji pabrėžė, kad jaunų žmonių dėmesys istorijai suteikia vilties, jog panašūs procesai nepasikartos.

    Kodėl paroda aktuali šiandien?

    Parodos atidaryme kalbėta ir apie dabarties rizikas, kai Europoje vėl daugėja antisemitizmo apraiškų, o istorinės atminties iškraipymas tampa politinių kovų įrankiu. Pranešėjai akcentavo, kad archyvai, liudijimai ir nepriklausomi tyrimai yra pagrindas, be kurio visuomenė lengvai pasiduoda dezinformacijai.

    Parodą organizuoja Conference on Jewish Material Claims Against Germany, dažniau vadinama Claims Conference. Ši organizacija nuo 1951 metų derasi dėl kompensacijų Holokaustą išgyvenusiems žmonėms, remia socialinės pagalbos programas ir prisideda prie atminties išsaugojimo projektų.

    Vien 2024 metais Claims Conference išmokėjo daugiau kaip 500 milijonų eurų kompensacijų daugiau nei 200 000 išgyvenusiųjų skirtingose šalyse. Be to, organizacija skyrė apie 800 milijonų eurų socialinės pagalbos programoms, kurios finansuoja slaugą namuose, maistą ir vaistus.

    Berlyne paroda pristatoma kaip europinio bendradarbiavimo projektas, kuriame dalyvauja ir Prancūzijos ambasada Vokietijoje, ir Mémorial de la Shoah, ir kitos institucijos, dirbančios su restitucijos bei atminties temomis. Organizatoriai ragina žmones perduoti šeimų archyvus tyrėjams, nes net vienas dokumentas ar nuotrauka gali atkurti pamirštą istorijos dalį.

    Paroda Berlyne veiks iki 2026 metų liepos 9 dienos. Jos rengėjai tikisi, kad atrastos 98 nuotraukos paskatins ir kitas šeimas ieškoti dokumentų, kurie padėtų tiksliau atkurti okupacijos metų įvykius ir jų aukų istorijas.

  • Paskelbė gražiausių 2026-ųjų muziejų sąrašą: jame ir vienintelis iš ES, esantis Šeduvoje

    Paskelbė gražiausių 2026-ųjų muziejų sąrašą: jame ir vienintelis iš ES, esantis Šeduvoje

    Paskelbti 2026 metų laureatai

    Tarptautinis architektūros apdovanojimas Prix Versailles paskelbė 2026 metų gražiausių pasaulio muziejų sąrašą. Į trumpąjį septynetą pateko projektai iš Azijos, Artimųjų Rytų, Šiaurės Amerikos ir Europos.

    Komisija vertina ne vien pastato estetiką, bet ir tai, kaip architektūra veikia lankytojo patirtį, kaip suvaldoma erdvė, šviesa, maršrutai ir muziejaus santykis su aplinka. Šių metų atrankoje akcentuota ir pastatų kuriama pasakojimo galia.

    „2026 metų gražiausių muziejų sąrašas išsiskiria architektūrinių interpretacijų ir ekspozicijų scenografijos kokybe, vietoms suteikiančia ypatingą pasakojimo galią“, – sakė Prix Versailles generalinis sekretorius Jérôme Gouadain.

    „Tikimės, kad šios vietos bus įkvėpimo šaltinis visiems, kurie dirba dėl bendrojo žmonijos gėrio“, – pridūrė jis.

    Vienintelis ES muziejus – Šeduvoje

    Vienintelis Europos Sąjungos muziejus, patekęs į 2026 metų sąrašą, yra Šeduvoje, Radviliškio rajono savivaldybėje. Tai muziejus „The Lost Shtetl“, dar vadinamas Šeduvos žydų muziejumi.

    Muziejus pristato žydų bendruomenių istoriją per konkretaus miestelio pasakojimus, šeimų likimus, tradicijas ir kasdienybę. Terminas štetlas jidiš kalba reiškia mažą miestą, taip Rytų Europos žydai vadino savo vietos bendruomenes.

    Projektą kūrė suomis architektas Raineris Mahlamäki, anksčiau suprojektavęs Lenkijos žydų istorijos muziejų Varšuvoje. Koncepcijoje pabrėžiama, kad dinamiški stogų siluetai primena mažo miestelio užstatymą, o ekspozicijos išdėstomos tarsi atskiruose namuose.

    Pastato plotas viršija 3 400 kvadratinių metrų, o greta įrengtas memorialinis parkas suprantamas kaip vientiso pasakojimo tąsa. Toks sprendimas atitinka šiuolaikinę muziejų kryptį, kai pastatas ir aplinka veikia kaip vienas patyrimas, o ne tik ekspozicijos fonas.

    Kokie muziejai įtraukti į sąrašą

    Prix Versailles 2026 metų trumpajame sąraše iš viso įvardyti septyni muziejai. Tarp jų minimi Abu Dabyje, Šendžene, Guangdžou, Tokijuje, Arlingtone ir Taškente esantys projektai, kurių autoriai – nuo Normano Fosterio iki „Zaha Hadid Architects“.

    Prix Versailles taip pat skelbia, kad daliai laureatų vėliau suteikiami papildomi pasauliniai titulai už interjerą arba eksterjerą. Šie apdovanojimai paprastai anonsuojami metų pabaigoje, jau įvertinus platesnį pateiktų projektų kontekstą.

    Architektūros konkursai muziejų kategorijoje vis dažniau pabrėžia tvarumą, ilgaamžiškas medžiagas ir jautrų įsiliejimą į vietos istoriją. Šeduvos atvejis išsiskiria tuo, kad įvertinta ne tik forma, bet ir atminties, bendruomenės bei pasakojimo funkcija.