Senovinių miestų užėmimą dažnai įsivaizduojame kaip vieną trumpą, brutalų epizodą: taranas daužo vartus, kopėčios remiasi į sienas, o lemia drąsa ir jėga. Tačiau Romos kariuomenės praktikoje lemiama fazė dažnai prasidėdavo gerokai anksčiau nei smūgis į vartus. Romėnai miestą pirmiausia paversdavo techniniu uždaviniu, kurį galima išspręsti darbu, kontrole ir laiku.
Jų apgultys įprastai startuodavo nuo erdvės aplink miestą užvaldymo: įrengiami stovyklų mazgai, stebėjimo postai, įtvirtinimai ir srautų kontrolė. Tokiu būdu miestas dar galėjo stovėti, bet jau pradėdavo pralaimėti, nes gynėjai netekdavo judėjimo laisvės, tiekimo ir ryšio su išore. Romėnams svarbiausia buvo ne vienkartinis šturmas, o sistemingas spaudimas, kuris kasdien siaurino pasirinkimus už sienų.
Kaip miestas atskiriamas nuo pasaulio
Pirmoji romėnų apgulties logika paprasta: gerai įtvirtinto miesto ne visada įmanoma paimti tiesioginiu puolimu. Todėl siekiama užrakinti miestą žiede, kad kiekviena nauja diena jį silpnintų labiau nei apgulties kariuomenę. Taip apgultis tampa kova dėl atsargų, moralės ir vilties sulaukti pagalbos.
Ryškus pavyzdys yra Julijaus Cezario aprašyta Alezijos apgultis 52 metais prieš mūsų erą. Cezaris pabrėžia, kad miesto padėtis buvo tokia palanki gynėjams, jog reali išeitis buvo tik reguliari apgultis. Jis nurodo ir apgulties mastą: romėnų įtvirtinimų linija siekė apie 17,7 kilometro, o ją stiprino gausios stovyklos ir 23 fortai.
Toks „žiedas“ atliko dvigubą funkciją. Jis ribojo tiekimą ir išėjimus iš miesto, bet kartu saugojo pačius romėnus nuo išorinių smūgių ir netikėtų reidų. Kitaip tariant, romėnai ne tik spaudė, bet ir kūrė aplinką, kurioje chaosas mažėjo jų pusėje ir augo gynėjų pusėje.
Kantrybė ir mažų pergalių taktika
Antroji taisyklė buvo kantrybė: apgultis laimima ne vienu herojišku momentu, o kasdieniais mažais laimėjimais. Vieną dieną atimamas kelias, kitą dieną suvaržomas vandens ar maisto patekimas, dar kitą sumažinama galimybė susisiekti su sąjungininkais. Ši logika ypač gerai matoma aprašant Jeruzalės apgultį 70 metais.
Istorikas Juozapas Flavijus rašė, kad Titas, siekdamas derinti greitį ir saugumą, nepasikliovė vien desperatišku šturmu. Vietoje to jis įsakė pastatyti apsupties sieną aplink miestą ir taip galutinai atkirsti pabėgimą bei tiekimą. Flavijus nurodo, kad ši linija tęsėsi 39 stadionus, tai yra apie 8 kilometrus, o visoje sistemoje buvo 13 įgulų punktų.
Flavijus apgulties efektą apibūdina be romantikos: uždarius miestą, viltis pasprukti sunyko, o badmetis ėmė ardyti gynybą iš vidaus. Tokiais atvejais net tada, kai po sienomis nevyksta didelė kautynė, apgultis veikia kaip lėtai užsiveržiantis diržas. Romėnų pranašumas slypėjo gebėjime išlaikyti šį spaudimą ilgai ir tvarkingai.
Mašinos svarbios, bet jos buvo tik pabaiga
Trečioji taisyklė primena, kodėl kino vaizdiniai klaidina: romėnai tikrai naudojo taranus, katapultas ir balistas, tačiau jos nebuvo stebuklingas sprendimas. Kad taranas ar apgulties bokštas būtų efektyvus, jį reikėjo atgabenti, apsaugoti, pritraukti prie sienų ir užtikrinti darbą po apšaudymu. Tam reikėjo ilgo pasirengimo ir nuoseklių žemės darbų.
Čia išryškėja romėnų „inžinerinė“ apgulties pusė: grioviai, pylimai, supilti priėjimai, išlygintas reljefas ir apsauginės konstrukcijos. Metamosios mašinos, tokios kaip balistos, veikė kaip sistemos dalis, padedanti slopinti gynėjus ant sienų ir dengti darbininkus. Jų tikslas buvo ne vienu smūgiu sugriauti miestą, o palaipsniui mažinti gynėjų galimybes priešintis.
Ypač apčiuopiamas pavyzdys išlikęs Masadoje, kuri įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Romėnai aplink tvirtovę pastatė maždaug 4 kilometrų ilgio apsupties sieną, o vakarinėje pusėje supylė didžiulę žemės rampą, kurios ilgis siekė apie 600 metrų. Tik atlikus šį darbą atsirado reali galimybė pritraukti apgulties bokštą su taranu ir rimtai galvoti apie gynybos pralaužimą.
Romėnų apgultys rodo, kad miestas dažnai pralaimėdavo dar prieš krisdamas sienoms. Pergalę nešė ne vien drąsa ir ginkluotė, o gebėjimas uždaryti teritoriją, suvaldyti logistiką, apsisaugoti nuo išorės ir kasdien nuosekliai siaurinti gynėjų pasirinkimus. Todėl romėnai miestus užkariaudavo kantrybe, o tik tada, kai ateidavo laikas, užbaigdavo reikalą šturmu.
Šaltiniai:
– https://penelope.uchicago.edu/Thayer/E/Roman/Texts/Caesar/Gallic_War/7F*.html
– https://penelope.uchicago.edu/josephus/war-5.html
– https://whc.unesco.org/en/list/1040/
Leave a Reply