Category: Mokslas

  • Aralo jūra virto nuodinga dykuma: kaip Sovietų laikų sprendimai sugriovė regioną

    Aralo jūra, kadaise buvusi vienas didžiausių vandens telkinių Centrinėje Azijoje, šiandien daug kur yra virtusi sausa, dulkėta ir nuodinga dykuma.

    Ši žmogaus sukelta ekologinė katastrofa sunaikino vietos ekosistemas, sugriovė žvejybos pramonę ir paliko buvusius uostus toli nuo vandens.

    Pagrindinė priežastis – upių Amudarjos ir Syrdarjos vandens nukreipimas žemės ūkiui: dideliems medvilnės, ryžių ir liucernų plotams reikėjo vis daugiau drėkinimo.

    Situaciją dar labiau pablogino prastai įrengti kanalai – dalis vandens prarandama dėl nuotėkio ir garavimo, todėl iki jūros jo vis labiau nebeužteko.

    Kaip jūra pradėjo nykti

    1960 metais Aralo jūra dengė apie 68 000 kvadratinių kilometrų plotą. Tačiau sprendimai, nulėmę jos ateitį, buvo priimti dar anksčiau – nuo 1940-ųjų vanduo vis aktyviau buvo nukreipiamas žemės ūkiui.

    Iki 1960-ųjų tapo aišku, kad jūra traukiasi. O 1980-aisiais vandens srautas, pasiekdavęs Aralą, praktiškai visiškai išseko.

    Netekusi natūralaus papildymo, jūra pradėjo nykti dar sparčiau. 1989 metais ji jau buvo suskilusi į dvi dalis, o druskingumas jose smarkiai išaugo.

    Žlugusi žvejyba ir „jauniausia“ pasaulio dykuma

    Didėjantis druskingumas pražudė daug rūšių, o klestėjusi žvejybos pramonė subyrėjo. Žvejų miesteliai liko toli nuo kranto – pavyzdžiui, pagrindinis uostas Arale šiandien yra apie 9 mylias nuo vandens.

    Vietoje vandens telkinio susiformavo Aralkumo dykuma, įvardijama kaip jauniausia pasaulio dykuma. Joje liko ir simboliniai vaizdai – surūdiję laivų korpusai ten, kur anksčiau buvo jūra.

    Tačiau tai ne tik smėlis ir sausra. Tekste pabrėžiama, kad į dirvožemį ir dulkes susimaišė pesticidų nuoplovos, pramoninių projektų chemikalai bei ginklų bandymų palikimas.

    Rezultatas – toksiškos dulkių audros, o teršalai patenka į maisto grandinę. Tai siejama su didesniu mirtingumu ir trumpesne gyvenimo trukme netoliese gyvenančiose bendruomenėse.

    Kodėl atkurti Aralą taip sunku

    Paradoksalu, bet dalis žemės ūkio, dėl kurio ir buvo paaukotas vanduo, taip pat patyrė smūgį. Regiono klimatas tapo sausesnis: vasaros karštesnės, žiemos šaltesnės ir ilgesnės, todėl auginti kultūras sudėtingiau.

    Dulkių audros ant laukų nusodina druską, o ūkininkai bando ją nuplauti vandeniu – taip teršalai gali vėl patekti į tai, kas liko iš Aralo baseino.

    Tekste pabrėžiama, kad net ir atkūrimo pastangos negrąžins Aralo jūros į ankstesnį mastą. Vis dėlto kai kuriose vietose rezultatų pasiekta.

    Šiaurinėje dalyje Kazachstanas ėmėsi drėkinimo ir vandens srauto didinimo darbų, o užtvanka atskyrė Šiaurės ir Pietų Aralą. Sumažėjęs druskingumas leido sugrįžti žuvims ir atgaivino žvejybą.

    Tuo metu pietuose, Uzbekistano pusėje, prioritetu išlieka medvilnės pramonė, todėl paskatų atkurti šią dalį mažiau. Minima ir tai, kad valdžia yra žvalgiusi išdžiūvusį dugną naftos paieškoms.

  • Kaip Bismarko sukelti Vokietijos suvienijimo karai nutiesė kelią Pirmajam pasauliniam karui

    Vokietijos suvienijimas XIX amžiaus pabaigoje dažnai pristatomas kaip greita Prūsijos pergalė, tačiau jis turėjo ilgalaikių padarinių visai Europai. Straipsnyje teigiama, kad trys Otto von Bismarcko inicijuoti karai ne tik sukūrė Vokietijos imperiją, bet ir suformavo įtampų bei varžybų sistemą, kuri galiausiai prisidėjo prie Pirmojo pasaulinio karo.

    Kaip rašo „The Collector“, per laikotarpį nuo 1864 iki 1871 metų Prūsija, vadovaujama Bismarcko, karinėmis pergalėmis prieš kelis varžovus iš esmės pakeitė jėgų pusiausvyrą žemyne. 1871 metų sausio 18 dieną buvo paskelbta Vokietijos imperija, o tolesniais dešimtmečiais Europa vis labiau skilo į tarpusavyje konkuruojančių sąjungų tinklą.

    Tekste pabrėžiama, kad 1914 metų karas neatsirado vien dėl Austrijos-Vengrijos sosto įpėdinio Pranciškaus Ferdinando nužudymo. Šis įvykis tapo kibirkštimi, tačiau priežastys brendo ilgai: nuo nepasitenkinimo naujai iškilusia Vokietijos galia iki valstybių pastangų pasiruošti galimam dideliam konfliktui.

    Bismarcko strategija rėmėsi pragmatiška politika (realpolitik) ir gebėjimu išnaudoti nacionalizmo bangas. Jo tikslas buvo Prūsijos dominavimas vokiškose žemėse, o priemonėmis tapo trumpi, ryžtingi karai ir diplomatiniai manevrai, leidę Prūsijai išvengti kovos su per daug priešininkų vienu metu.

    Trys karai, suformavę imperiją

    Pirmasis suvienijimo etapas buvo 1864 metų Antrasis Šlėzvigo karas, kilęs dėl Šlėzvigo ir Holšteino kunigaikštysčių klausimo. Prūsija iš pradžių veikė kartu su Austrija prieš Daniją, o karas baigėsi Danijos pralaimėjimu ir teritorijų perskirstymu: Austrijai atiteko Holšteinas, Prūsija aneksavo Šlėzvigą.

    Šis susitarimas, pasak teksto, tapo patogiu pagrindu kitam konfliktui. Bismarckas siekė, kad įtampa su Austrija didėtų, o Prūsija galėtų pasirodyti kaip vokiškos vienybės rėmėja. Galiausiai 1866 metais įvyko Austrijos–Prūsijos karas, kurio metu Prūsija pasiekė greitą pergalę.

    Po 1866 metų karo buvo panaikinta Vokietijos sąjunga ir sukurta Šiaurės Vokietijos sąjunga, faktiškai pavaldi Prūsijai. Tai reiškė, kad vokiškų žemių suvienijimas jau tapo beveik negrįžtamu procesu, o Prūsijos įtaka dar labiau išaugo.

    Trečiasis konfliktas – 1870 metų Prancūzijos–Prūsijos karas – galutinai užbaigė suvienijimą. Tekste aprašoma, kad karo pretekstu tapo Ispanijos sosto krizė ir vadinamoji Emso telegrama, kurią Bismarckas paviešino redaguotą, taip paskatindamas Prancūziją skelbti karą.

    Vokietijos valstybės, išskyrus Austriją, stojo Prūsijos pusėn. Po Napoleono III armijos sutriuškinimo prie Sedano ir Paryžiaus apsupties Prancūzija kapituliavo, o netrukus Vokietijos imperija buvo paskelbta Versalyje.

    Taika, kuri pasėjo revanšo siekį

    Straipsnyje akcentuojama, kad karo pabaiga Prancūzijai buvo itin skausminga. Pagal Frankfurto sutartį ji turėjo sumokėti 5 mlrd. frankų kontribuciją ir atiduoti Elzasą bei Lotaringiją – teritorijas, kurios vėliau tapo nuolatiniu ginčo ir įtampos tašku.

    Minima, kad dalis gyventojų formaliai pasirinko išlaikyti Prancūzijos pilietybę, tačiau realiai emigravo mažiau žmonių. Tuo pat metu Prancūzijoje ėmė stiprėti revanšizmo nuotaikos – noras atgauti prarastas žemes ir atsilyginti už pažeminimą.

    Teritoriniai pokyčiai turėjo ir praktinę karinę reikšmę: Prancūzija tapo geografiškai labiau pažeidžiama, o Vokietija įgijo stipresnį buferį tarp dviejų valstybių. Tokia situacija skatino abi puses ruoštis galimam naujam karui.

    Sąjungos ir planai, vedę į 1914-uosius

    Pasak teksto, Bismarckas suprato, kad Prancūzija su netektimis nesusitaikys, todėl bandė ją izoliuoti sąjungomis. Tarp tokių bandymų minimas Trijų imperatorių aljansas su Austrija-Vengrija ir Rusija, vėliau – Trilypė sąjunga su Italija ir 1887 metų Perdraudimo sutartis su Rusija.

    Tačiau šios konstrukcijos buvo trapios, ypač dėl Rusijos ir Austrijos-Vengrijos interesų konflikto Balkanuose. Po to, kai 1890 metais Vilhelmas II privertė Bismarcką pasitraukti, dalis ankstesnių susitarimų iširo, o Vokietija vis labiau rėmėsi ryšiais su Austrija-Vengrija.

    Tekste teigiama, kad tai prisidėjo prie priešpriešinių blokų formavimosi: Prancūzija susitarė su Rusija, vėliau susiformavo ir platesnė santarvė su Britanija. Taip Europos diplomatinis žemėlapis virto sudėtingu įsipareigojimų tinklu, kuriame vienas konfliktas galėjo greitai įtraukti daug valstybių.

    Didelę reikšmę, kaip pabrėžiama, turėjo ir kariniai lūkesčiai. Prūsijos (o vėliau Vokietijos) greitos pergalės suformavo įsitikinimą, kad būsimas karas taip pat gali būti laimėtas žaibišku puolimu, o Prancūzija po pralaimėjimo perėmė šauktinių sistemą ir planavo veiksmus siekiant atgauti Elzasą ir Lotaringiją.

    Tekste minimas ir vėlesnis Vokietijos planavimas – tarp jų Šlifeno planas, numatęs puolimą per neutralią Belgiją. 1914 metų liepos krizės metu prasidėjusi mobilizacija ir sprendimas pulti tapo tuo momentu, kai ilgai kauptos įtampos virto plataus masto karu.

    Apibendrindamas autorius pabrėžia, kad Vokietijos suvienijimo karai ne tik sukūrė naują galingą valstybę, bet ir įtvirtino konkurenciją, ginklavimosi logiką bei sąjungų mechanizmus, kurie 1914 metais nebeleido konfliktui likti lokaliam.

  • Australijoje migruojančios naktinės kandys kelią randa pagal Žemės magnetinį lauką

    Australijoje migruojančios naktinės kandys kelią randa pagal Žemės magnetinį lauką

    Australijoje kasmet masiškai migruojančios nykstančios bogong kandys gali orientuotis pagal Žemės magnetinį lauką – net tada, kai dangaus žvaigždės pasislepia už debesų.

    Iki 1 000 kilometrų į pietus skrendančios kandys keliauja tik kartą per savo trumpą gyvenimą, tačiau vis tiek pasiekia tas pačias kelias olas Australijos Alpėse, kur vasarą susitelkia milijonais.

    Naujame „Nature“ publikuotame tyrime komanda, kuriai vadovavo neuroetologas Ericas Warrantas iš Lundo universiteto Švedijoje, parodė, kad šiems vabzdžiams geomagnetinis laukas veikia kaip savotiškas kompasas.

    Tai papildo ankstesnius rezultatus, jog bogong kandys gali naviguoti ir pagal žvaigždėtą dangų, tačiau realybėje debesuotų naktų pasitaiko dažniau nei situacijų, kai būtų sutrikęs pats Žemės magnetinis laukas.

    Kaip buvo tikrinama kandžių navigacija

    Tyrimui mokslininkai pavasario ir rudens migracijų metu pastatė šviesos spąstus prie Mount Selwyn kalno, maždaug 70 kilometrų į šiaurę nuo kandžių vasaros slėptuvių, ir pagavo dalį migruojančių vabzdžių.

    Vėliau kandys buvo perkeltos į specialiai įrengtą, feromagnetinių medžiagų neturintį tamsų laboratorinį laukinį punktą, kur jas pritvirtino ir „skraidino“ skrydžio simuliatoriaus arenoje.

    Arena buvo sukurta taip, kad primintų natūralią aplinką: kandys matė pažįstamus kraštovaizdžio siluetus, o „danguje“ buvo projektuojamas žvaigždėto dangaus vaizdas – kartais tikroviškas, kartais tyčia „sumaišytas“, kad klaidintų.

    Visa sistema buvo patalpinta į 3D Helmholtz ritę – įrenginį, leidžiantį valdomai sukurti ir keisti magnetinį lauką, taip imituojant skirtingas geomagnetines sąlygas.

    Kas nutiko, kai žvaigždės „dingo“, o magnetinis laukas buvo keičiamas

    Rezultatai parodė, kad kai žvaigždžių raštas būdavo chaotiškas, kandys vis tiek gebėdavo išlaikyti teisingą skrydžio kryptį, jeigu magnetinis laukas išlikdavo normalus.

    Tačiau magnetinį lauką panaikinus kandys tapdavo visiškai dezorientuotos. Kitaip tariant, be geomagnetinio signalo jos nebesugebėdavo „susirinkti“ krypties vien iš klaidinančio dangaus vaizdo.

    Mokslininkai taip pat nurodo, kad pasukus geomagnetinį lauką 180 laipsnių arba apvertus jo polinkį, kandys skrisdavo priešinga kryptimi, o inversavus poliariškumą – nebesukdavo.

    Įtariamas šviesai jautrus „cheminis kompasas“

    Tyrime minima, kad kandys dezorientuodavosi ir tada, kai būdavo pridėtas silpnas radijo dažnio triukšmas bei kai iš apšvietimo būdavo pašalinama violetinė-mėlyna šviesos dalis.

    Tokie veiksniai yra žinomi ir iš kitų gyvūnų tyrimų – pavyzdžiui, migruojančių paukščių ar drugelių, kurie taip pat naudoja magnetinį lauką orientacijai.

    Dėl to daroma prielaida, kad bogong kandžių magnetinis pojūtis gali būti susijęs su šviesos sužadinama chemine reakcija (vadinamuoju „radikalų porų“ mechanizmu), nors konkretų biologinį „jutiklį“ dar reikės rasti.

    Mokslininkai pabrėžia, kad žvaigždžių ir geomagnetinio „kompaso“ derinys gali suteikti migracijai patikimumo: jei vienas orientyras (pavyzdžiui, žvaigždės) laikinai pranyksta dėl debesų, kitas leidžia tęsti kelionę.

  • JAV neteko tymų eliminavimo statuso: fiksuoja tūkstančius atvejų ir krentančius skiepijimo rodiklius

    Jungtinės Valstijos neteko tymų eliminavimo statuso – tarptautinio įvertinimo, kuris reiškia, kad šalyje bent 12 mėnesių nėra nuolatinio vietinio ligos plitimo. Šį statusą JAV turėjo nuo 2000 metų, tačiau 2026-ųjų lapkritį Panamerikos sveikatos organizacijos komisija padarė išvadą, kad sąlygos jam nebeatitinka.

    Tymų eliminavimo statuso praradimas nereiškia, kad liga buvo „išnaikinta“ visame pasaulyje – ji vis dar plačiai cirkuliuoja, todėl užtenka įvežtinių atvejų ir spragų skiepijime, kad prasidėtų protrūkiai. Kad tymų plitimo grandinės nutrūktų, paprastai reikia labai aukšto imuniteto lygio visuomenėje.

    Vienas svarbiausių veiksnių – mažėjantis skiepijimas. Skelbiama, kad 2025–2026 mokslo metais JAV tik apie 92 proc. darželinukų buvo gavę tymų, epideminio parotito ir raudonukės (MMR) vakciną, nors tymams suvaldyti dažnai nurodoma mažiausiai 95 proc. riba.

    Tymų virusas laikomas vienu užkrečiamiausių: užsikrėtus gali kilti rimtų komplikacijų, o daliai vaikų prireikia gydymo ligoninėje. Tai viena priežasčių, kodėl visuomenės sveikatos institucijos tokį statusą vertina ne kaip formalumą, o kaip realų rodiklį, kiek veiksmingai veikia skiepijimo ir protrūkių kontrolės sistema.

    Kas lėmė statuso praradimą

    Tymų vakcina JAV naudojama nuo 1963 metų, o kombinuota MMR vakcina – nuo 1971-ųjų. Nurodoma, kad dvi MMR dozės yra maždaug 97 proc. veiksmingos, o masinis skiepijimas padėjo per kelis dešimtmečius sumažinti sergamumą daugiau nei 99 proc., kol 2000 metais buvo paskelbta, kad tymai šalyje eliminuoti.

    Vis dėlto eliminavimo statusas reikalauja nuolat išlaikyti aukštą skiepijimo lygį, greitai reaguoti į protrūkius ir turėti stiprią epidemiologinę stebėseną. Jei bent viena iš šių grandžių nusilpsta, įvežtiniai atvejai gali virsti ilgiau trunkančiu vietiniu plitimu.

    Tekste taip pat pabrėžiama, kad ilgą laiką nemačius tymų atvejų visuomenėje gali susidaryti klaidingas įspūdis, jog liga nebekelia grėsmės. Tokiomis aplinkybėmis didesnę įtaką gali įgyti dezinformacija apie skiepus, mažinanti pasitikėjimą vakcinacija.

    Tūkstančiai atvejų ir augantis hospitalizacijų skaičius

    JAV Ligų kontrolės ir prevencijos centras (CDC) 2026 metų lapkričio 12 dieną skaičiavo 5 412 tymų atvejus – daugiausia nuo 1991 metų. Tarp jų fiksuota 591 hospitalizacija, o vaikų iki 5 metų grupėje į ligoninę pateko maždaug kas šeštas susirgęs vaikas.

    CDC suvestinėje nurodomos šešios mirtys, o kai kurios valstijos, taikydamos platesnius kriterijus, skelbia apie didesnį mirčių skaičių. Didžiausias protrūkis minimas Pensilvanijoje, taip pat didesni židiniai fiksuoti Pietų Karolinoje, Jutoje ir Arizonoje.

    Akcentuojama ir tai, kad didžioji dalis šių metų atvejų – 96 proc. – siejami su neskiepytais žmonėmis arba tais, kurių skiepijimo statusas nežinomas. Tai laikoma vienu ryškiausių rodiklių, kodėl skiepijimo aprėptis tampa lemiamu veiksniu stabdant ligą.

    Ką reiškia eliminavimo statuso susigrąžinimas

    Norint susigrąžinti eliminavimo statusą, šaliai reikia pasiekti bent 12 mėnesių laikotarpį be nuolatinio tymų plitimo. Tam, kaip pabrėžiama, būtinos tos pačios sąlygos, kurios leido statusą gauti prieš daugiau nei du dešimtmečius: aukštas skiepijimo lygis, greitas reagavimas į protrūkius ir stipri stebėsena.

    Tekste pažymima, kad eliminavimo statuso praradimas nekeičia pagrindinio fakto: MMR vakcina laikoma saugia ir veiksminga, o jos reikšmė protrūkių metu tik didėja. Kartu atkreipiamas dėmesys, kad vitamino A ar mitybos priemonės gali būti vertinamos kaip palaikomasis gydymas, bet jos nepakeičia vakcinacijos.

    Europos kontekste primenama, kad tymų eliminavimo statusą 2025 metais prarado Kanada, o 2026-ųjų pradžioje – Jungtinė Karalystė ir kitos Europos bei Vidurinės Azijos šalys. Tai rodo platesnę tendenciją, susijusią su mažėjančiu skiepijimo lygiu ir ligos sugrįžimu ten, kur ji buvo suvaldyta.

    Nors šie skaičiai ir sprendimai tiesiogiai apibūdina JAV situaciją, jie aktualūs ir kaip priminimas kitoms šalims: tymų kontrolė remiasi ne vien vakcinos egzistavimu, bet ir nuoseklia, ilgalaike visuomenės imunizacija bei pasirengimu greitai suvaldyti protrūkius.

  • Saudo Arabijoje iš oro pastebėti paslaptingi akmenų ratai: jų paskirtis kol kas tik spėjama

    Saudo Arabijoje iš oro pastebėti paslaptingi akmenų ratai: jų paskirtis kol kas tik spėjama

    Vakarų Saudo Arabijos pakrantėje aptiktos neįprastos akmeninės struktūros, iš viršaus sudarančios aiškius geometrinius raštus. Mokslininkų dėmesį jos patraukė po to, kai Saudo Arabijos spaudos agentūra paviešino iš oro darytas nuotraukas.

    Iš žemės šios konstrukcijos beveik susilieja su aplinkiniu kraštovaizdžiu, todėl jų visuma geriausiai atsiskleidžia tik pažvelgus iš aukščiau. Būtent tada matyti, kad tai ne atsitiktinai išmėtyti akmenys, o apgalvotas išdėstymas.

    Formacijos sudėliotos iš vietinių vulkaninių uolienų. Jos primena skirtingo skersmens žiedus, dalis jų persidengia, o kai kur didesnių ratų viduje matyti ir mažesni apskritimai.

    Tyrėjai pabrėžia, kad reguliarumas gali būti svarbi užuomina: tokį tikslų išplanavimą paprastai sunku paaiškinti vien gamtiniais procesais. Vis dėlto kol kas nėra atsakymo, kam šios struktūros buvo skirtos ir kada tiksliai atsirado.

    Versija: matematinė ar astronominė paskirtis

    Vieną iš hipotezių pateikė Saudo Arabijos istorikas Mohammedas Khuraisas Al-Marhabi. Pasak jo, šių darinių schema nepanaši nei į įprastus gyvenviečių pėdsakus, nei į laidojimo vietas.

    Todėl svarstoma, kad konstrukcijos galėjo turėti matematinę ar astronominę funkciją. Galbūt jos buvo naudojamos stebėti sezonų ciklus, orų pokyčius arba dangaus kūnų – Saulės ir Mėnulio – judėjimą.

    Tokios žinios senosioms bendruomenėms galėjo būti itin praktiškos, ypač jei jų kasdienis gyvenimas ir žemdirbystė priklausė nuo gebėjimo numatyti metų laikų kaitą. Tačiau kol kas tai tik spėjimai, nes archeologiniai tyrimai dar nebuvo atlikti.

    Kodėl vieta gali būti neatsitiktinė

    Struktūros aptiktos Hali slėnyje – regione, kuris laikomas turinčiu ilgą apgyvendinimo istoriją. Derlingesnės teritorijos paprastai traukdavo bendruomenes, o vietovė istoriškai sieta ir su Mekos regionu.

    Pasak Al-Marhabio, vietos gyventojai galėjo turėti tradicijų, susijusių su sezoninių pokyčių stebėjimu ir kalendoriaus nustatymu. Vis dėlto norint patikrinti šią idėją, reikėtų tikslių matavimų – pavyzdžiui, įvertinti ratų orientaciją ir jų tarpusavio išsidėstymą.

    Tokie radiniai pusiasalyje – ne naujiena

    Panašūs akmeniniai objektai Arabijos pusiasalyje aptinkami ne pirmą kartą. Neseniai archeologai tyrinėjo neolito laikotarpiui priskiriamas akmenines konstrukcijas, kurių skersmuo siekė nuo 4 iki 8 metrų.

    Manoma, kad dalis jų galėjo būti senųjų būstų liekanos: akmenys galėjo sudaryti pagrindą mediniams stulpams, laikiusiems stogą. Taip pat 2024 metais skelbta apie bronzos amžiaus gyvenvietės atradimą Chajbaro oazėje.

    Vis dėlto panašumas dar nereiškia, kad visi tokie akmeniniai statiniai pastatyti tuo pačiu metu ar atliko tą pačią funkciją. Hali slėnio ratų chronologija ir kilmė kol kas nenustatytos, todėl atsakymų tikimasi tik po išsamesnių archeologinių darbų.

  • Japonijos saloje aptikti 900 metų aštuonkampio pastato pamatai: spėjama, tai budistinė pagoda

    Japonijos saloje aptikti 900 metų aštuonkampio pastato pamatai: spėjama, tai budistinė pagoda

    Pietvakarių Japonijoje, Kurošimos saloje, archeologai aptiko neįprastos formos statinio pamatus – akmeninę konstrukciją, kuri, sprendžiant iš išlikusių liekanų, galėjo būti aštuonkampė. Manoma, kad pastatas galėjo stovėti prieš maždaug 900 metų, o jo paskirtis kol kas išlieka mįsle.

    Tyrimai vykdyti Ōsato archeologinėje vietovėje, kur dirbo Satoshi Nakazono vadovaujama komanda. Kaip rašo „Arkeonews“, greta įvairių radinių – keramikos, stogo čerpių ir kitų daiktų iš Kinijos bei skirtingų Japonijos regionų – būtent ši konstrukcija tapo netikėčiausia tyrėjų užuomina apie viduramžių laikotarpio gyvenimą saloje.

    Akmeniniai likučiai rodo, kad viršutinė pamatų dalis siekė apie 8,9 metro tarp priešingų kampų, o kiekviena kraštinė galėjo būti maždaug 3,4 metro ilgio. Apatinė, platesnė konstrukcijos dalis, mokslininkų vertinimu, galėjo siekti 10–11 metrų.

    Šalia pamatų matyti ir papildomų akmenų išdėstymo pėdsakų, taip pat – degintos žemės žymės. Vis dėlto antžeminė statinio dalis neišliko, todėl tyrėjai kol kas negali tiksliai pasakyti, kaip pastatas atrodė ir kokią funkciją atliko.

    Galėjo būti su religiniu kultu susijęs statinys

    Viena realiausių hipotezių – kad tai galėjo būti budistinė pagoda arba kitas sakralinės paskirties pastatas. Aštuonkampis planas Japonijoje ir Kinijoje buvo būdingas daliai religinių objektų, todėl konstrukcijos forma laikoma reikšminga užuomina.

    Tyrėjai taip pat nurodo panašumus su istorinėmis pagodomis, žinomomis iš Hōshō-ji šventyklos Kiote ir Anraku-ji šventyklos Nagano prefektūroje. Hipotezę sustiprina ir tai, kad galimo pastato vieta buvo pietinėje gyvenvietės dalyje – zonoje, kuri siejama su religine veikla.

    Importuotos čerpės iš Kinijos gali paaiškinti, kaip vyko mainai

    Radiniuose aptiktos ir iš Kinijos, iš Ningbo miesto, kilusios stogo čerpės. Jos priskiriamos pietinės Song dinastijos stiliui – ši dinastija Kinijoje valdė 1127–1279 metais.

    Tokios čerpės Japonijoje randamos ne pirmą kartą: panašių medžiagų anksčiau aptikta, pavyzdžiui, Hakatoje, kuri viduramžiais buvo svarbus jūrų prekybos centras. Nauji pamatai gali padėti atsakyti, kokio tipo pastatuose tokios importuotos statybinės medžiagos būdavo naudojamos.

    Jei sakralinio statinio versija pasitvirtintų, tai būtų svarbus įrodymas, rodantis architektūrinių ir religinių tradicijų persipynimą regione. Tai taip pat leistų geriau suprasti, kaip atokesnės salos buvo įtrauktos į platesnius kultūrinius procesus.

    Maža sala, bet svarbi jūriniams ryšiams

    Nors Kurošima yra nedidelė, archeologiniai radiniai leidžia manyti, kad ji galėjo turėti reikšmės viduramžių jūrų keliuose. Sala yra maršrutuose, jungusiuose pietvakarių Japoniją su kitomis Rytų Azijos teritorijomis.

    Ōsato gyvenvietės radiniai rodo dalyvavimą platesniame mainų tinkle. Papildomo konteksto suteikia netoliese esanti Iōjima sala, kuri viduramžiais buvo žinoma dėl sieros telkinių – siera buvo viena iš žaliavų, eksportuotų į Kiniją.

    Mokslininkai spėja, kad Kurošima galėjo būti susijusi su jūriniu transportu tarp Kiūšiū, Hakatos ir tolimesnių regionų. O naujai aptikti pamatai – dar vienas ženklas, kad net mažos salos galėjo būti svarbių ryšių ir idėjų judėjimo taškai.

  • Viduramžių palaikai „paseno“ šimtais metų: radiokarboną suklaidino žmonių mityba

    Viduramžių palaikai „paseno“ šimtais metų: radiokarboną suklaidino žmonių mityba

    Viduramžių vienuolynuose palaidoti žmonės atrodė mirę šimtais metų anksčiau, nei galėjo būti iš tikrųjų – bent jau taip rodė radiokarboninis datavimas. Iš naujo ištyrę 27 asmenų palaikus mokslininkai nustatė, kad dalis gautų datų akivaizdžiai prasilenkė su pačių laidojimo vietų istorija.

    Tyrimą atliko Pietų Danijos universiteto ir Groningeno Izotopų tyrimų centro mokslininkai. Jie atkreipė dėmesį į atvejį Svendborge: radiokarboninis testas rodė mirtį 1100–1155 metais, nors pranciškonų vienuolynas ten įkurtas tik 1236 metais. Panašus neatitikimas fiksuotas ir Viborge, kur palaikai buvo „nukelti“ iki laikotarpio ne vėliau kaip 976 metai, nors vienuolynas toje vietoje atsirado daugiau nei po šimto metų.

    Problemos šaknis – ne pačiuose archeologiniuose sluoksniuose ar „netikėtose“ istorijos interpretacijose, o žmonių mityboje. Radiokarboninis datavimas paremtas anglies-14 izotopo kiekiu: kol organizmas gyvas, jis anglies junginių gauna su maistu, o po mirties anglis-14 pradeda irti, todėl pagal jos kiekį skaičiuojamas laikas nuo mirties.

    Tačiau šis mechanizmas komplikuojasi, kai žmogus valgė daug gėlavandenių žuvų. Upėse ir ežeruose gali būti „senos“ anglies iš nuosėdų ir uolienų, kurioje anglies-14 gerokai mažiau nei atmosferoje. Žuvys tokią anglį perima, o vėliau ji patenka ir į žmones, todėl kauluose susidaro mažesnis anglies-14 kiekis, nei turėtų būti pagal realų mirties laiką.

    Kodėl žuvys iškreipia datavimą

    Dėl vadinamojo gėlavandenio rezervuaro efekto palaikai gali atrodyti gerokai senesni, nei yra iš tikrųjų. Kaare Lund Rasmussen iš Pietų Danijos universiteto aiškina, kad kraštutiniais atvejais žuvys iš Reino gali lemti įspūdį, jog jos yra net 1 300 metų „senesnės“ už tuo pačiu metu gyvenusius sausumos organizmus.

    Vis dėlto tai nereiškia, kad kiekvieną neteisingą datą galima tiesiog pataisyti tuo pačiu skaičiumi. Skirtumas priklauso nuo konkrečios mitybos ir vietos vandens telkinių savybių – todėl būtina vertinti papildomus cheminius rodiklius.

    Religija ir 180 pasninko dienų per metus

    Mokslininkai siūlo paaiškinimą, kodėl viduramžių Danijoje žuvies galėjo būti valgoma itin daug. Svarbų vaidmenį atliko religija: krikščioniškoje Europoje galiojo apie 180 pasninko dienų per metus, kai buvo ribojama šiltakraujų gyvūnų mėsa, o gėlavandenės žuvys buvo leidžiamos.

    Be to, kai kuriose bendruomenėse žuvis galėjo būti laikoma net prestižiniu maistu. Tyrėjai rado ir cheminį argumentą: tirtuose kauluose nustatytas padidėjęs azoto-15 lygis, kuris gali rodyti didesnę vandens kilmės baltymų dalį mityboje.

    Ne tik Danijos problema

    Panašių neatitikimų mokslininkai mato ir kituose pavyzdžiuose – minimi karaliaus Ričardo III palaikai bei archeologiniai radiniai Balkanuose. Vienu atveju žmogaus kaulai atrodė net 500 metų senesni už iš gyvūnų kaulų pagamintus strėlių antgalius, rastus įsmigusius skeletuose.

    Naujų išvadų autoriai ragina archeologus radiokarboninio datavimo nevertinti kaip nuo žmogaus mitybos nepriklausomo rezultato. Jie rekomenduoja atsižvelgti į azoto-15 rodiklius ir taikyti korekcinius modelius, kad datavimas būtų tikslesnis.

  • Brazilijoje aptikti milžiniško kreidos laikų žinduolio pėdsakai: galėjo būti pumos dydžio

    Brazilijoje aptikti milžiniško kreidos laikų žinduolio pėdsakai: galėjo būti pumos dydžio

    Pietų Brazilijoje aptikti paslaptingi fosilizuoti pėdsakai leidžia manyti, kad prieš maždaug 130 mln. metų ten galėjo vaikščioti neįprastai stambus žinduolis – maždaug pumos arba didelio šuns dydžio.

    Įspaudai buvo rasti 2019 metais viename karjere, uolienose iš ankstyvosios kreidos periodo. Kaip rašoma „Journal of South American Earth Sciences“, šie pėdsakai yra kone dvigubai didesni už didžiausius iki šiol iš tų pačių nuogulų žinomus žinduolių pėdsakus.

    Tyrėjai iš pačių įspaudų sprendžia, kad gyvūnas judėjo keturiomis galūnėmis, turėjo palyginti trumpas kojas, kurios baigėsi letenomis. Vis dėlto nustatyti tikslią rūšį kol kas neįmanoma – mokslininkai neturi nei kaulų, nei dantų, todėl dydis ir išvaizda rekonstruojami tik pagal pėdsakų formą bei matmenis.

    Jei interpretacija teisinga, tai galėtų būti vienas didžiausių iki šiol iš kreidos periodo žinomų žinduolių. Tai ypač įdomu todėl, kad dauguma mezozojaus žinduolių, apie kuriuos žinome iš fosilijų, buvo gerokai mažesni – neretai ne didesni už šiuolaikinę naminę katę.

    Užuominos, kad žinduoliai galėjo būti didesni

    Nors ilgą laiką dominavo vaizdas, kad dinozaurų laikais žinduoliai buvo smulkūs ir slapstėsi šešėlyje, pastaraisiais metais daugėja įrodymų, kad jų įvairovė ir dydžių spektras galėjo būti platesnis.

    Tekste primenamas ankstyvosios kreidos plėšrusis žinduolis Repenomamus. 2023 metais aprašytoje fosilijoje aptikta, kad šio gyvūno dantys buvo įsmigę į gerokai didesnio dinozauro šonkaulius, o ankstesni radiniai leido įtarti, jog jis galėjo medžioti ir jaunus dinozaurus.

    Dar vienas, nors ir ne „tikras“ žinduolis, pavyzdys – Lisowicia bojani, gyvenusi maždaug prieš 205 mln. metų. Šis stambus žolėdis, priskiriamas grupei, iš kurios vėliau išsivystė žinduoliai, pasiekdavo daugiau nei 2,5 metro aukštį ties ketera ir svėrė daugiau nei 5 tonas.

    Ką gali reikšti radinys Brazilijoje

    Mokslininkai atkreipia dėmesį į dar vieną aplinkybę: vietovėje, kur rasti pėdsakai, nėra aiškių ženklų, kad tuo metu ten gyveno stambūs plėšrūs dinozaurai. Dėl to neatmetama prielaida, kad kai kuriuose to meto ekosistemose aukščiausią plėšrūnų „pakopą“ galėjo užimti būtent didesni žinduoliai.

    Kadangi radinys kol kas paremtas vien pėdsakais, tolesni atradimai – pavyzdžiui, kaulai ar dantys – būtų lemiami siekiant tiksliau nustatyti, koks gyvūnas paliko šiuos įspaudus ir kiek iš tiesų didelis jis buvo.

    Vis dėlto jau dabar atradimas papildo besikeičiantį vaizdą apie žinduolių vietą dinozaurų laikų pasaulyje: jie galėjo būti ne tik maži naktiniai vabzdžiaėdžiai, bet ir gerokai didesni, aktyvesni ekosistemų dalyviai, nei ilgą laiką manyta.

  • Medžių rievės padėjo patikslinti Babilono Senosios karalystės žlugimą: apie 1587 m. pr. Kr.

    Medžių rievės padėjo patikslinti Babilono Senosios karalystės žlugimą: apie 1587 m. pr. Kr.

    Medžių rievės ir anglies-14 analizė padėjo mokslininkams tiksliau nustatyti, kada įvyko didelis lūžis, siejamas su Senosios Babilono karalystės žlugimu. Nauji duomenys leidžia manyti, kad šis politinis suirutės etapas datuotinas maždaug 1587 metais prieš Kristų.

    Iki šiol tikslesnį datavimą apsunkino tai, kad daugelis Mesopotamijos laikų įvykių buvo fiksuojami ne „mūsų“ kalendorinėmis datomis, o pagal konkretaus valdovo valdymo metus. Nors molinėse lentelėse palikta gausybė administracinių, prekybinių ir kitokių įrašų, jų „perdėjimas“ į šiuolaikinę chronologiją ne visada būdavo patikimas.

    Sprendimo ieškoję Arizonos universiteto mokslininkai atsigręžė į fizinius radinius – senovinių statinių medieną. Jie analizavo medinių sijų fragmentus iš rūmų Kültepe ir Acemhöyük vietovėse dabartinės Turkijos teritorijoje, vertindami tiek medžių rievių seką, tiek anglies-14 kiekio pokyčius skirtinguose medienos sluoksniuose.

    Toks derinys leido ne tik nustatyti, kada medžiai augo ir kada buvo nukirsti, bet ir tiksliau susieti archeologinius radinius su netoliese aptiktose molinėse lentelėse aprašomais istoriniais įvykiais. Tai sustiprino vadinamosios „vidutiniškai žemos“ Mesopotamijos chronologijos versijos tikimybę.

    Du rąstų pavyzdžiai, kurie tapo atskaitos taškais

    Tyrime išskiriami du ypač svarbūs radiniai. Kültepe vietovėje esančio Waršamos rūmų medinės detalės, sprendžiant iš analizės, siejamos su 1837–1836 metais prieš Kristų.

    Kitas reikšmingas pavyzdys – mediena iš Sarıkaya rūmų Acemhöyük vietovėje. Ji datuojama maždaug 1778 metais prieš Kristų, o šis „atraminis“ taškas leido tiksliau derinti datavimą platesniame regione.

    Būtent tokie aiškiai datuojami medienos pavyzdžiai tampa tiltu tarp tekstinių šaltinių ir nepriklausomų gamtamokslinių matavimų. Tai svarbu, nes vien iš valdovų valdymo metų sudėliota seka ne visada leidžia užtikrintai pasakyti, kuriems mūsų eros skaičiams priskirtinas vienas ar kitas istorinis įvykis.

    Kodėl pabrėžiama, kad kalbama apie Senąją karalystę

    Tyrėjai atskirai pažymi, kad jų išvada apie žlugimą apie 1587 metus prieš Kristų taikoma Senajai Babilono karalystei. Tai nėra tas pats darinys kaip gerokai vėlesnė Naujoji Babilono (novobabiloninė) valstybė, dažnai minima religiniuose ar vėlyvesniuose istoriniuose pasakojimuose.

    Toks patikslinimas svarbus todėl, kad „Babilonas“ viešojoje erdvėje neretai vartojamas kaip bendras terminas, apimantis skirtingus laikotarpius. Skiriant šiuos istorinius etapus išvengiama klaidingų asociacijų ir netikslių laiko rėmų.

    Medžių rievės atskleidė ir klimato signalą

    Be Babilono chronologijos, medienos analizė pateikė ir užuominų apie aplinkos sąlygas. Medžių rievėse buvo įžvelgti stiprios sausros požymiai 1194–1192 metais prieš Kristų.

    Šis laikotarpis sutampa su hetytų sostinės Hatušos sunaikinimu ir sudeginimu. Tyrėjų vertinimu, nepalankios klimato sąlygos galėjo prisidėti prie regiono silpnėjimo, nors pats ryšys čia apibūdinamas kaip galimas veiksnys, o ne vienintelė priežastis.

    Rezultatai publikuoti mokslo žurnale „Proceedings of the National Academy of Sciences“ (PNAS).

  • „Voyager 1“ pasiekė vienos šviesos paros ribą: radijo signalas Žemę pasiekia per 24 val.

    „Voyager 1“ pasiekė vienos šviesos paros ribą: radijo signalas Žemę pasiekia per 24 val.

    NASA zondas „Voyager 1“ pasiekė dar vieną išskirtinį rekordą: jis nutolo nuo Žemės per vieną šviesos parą. Tai reiškia, kad jo radijo signalams dabar prireikia visų 24 valandų, kad pasiektų Žemę.

    Šią ribą aparatas peržengė 2026 metų lapkričio 18 dieną, praėjus beveik 50 metų po paleidimo. Atstumas prilyginamas maždaug 25,9 mlrd. kilometrų.

    Nors Žemė skrieja aplink Saulę, todėl atstumas iki zondo per metus šiek tiek kinta, „Voyager 1“ tolsta taip sparčiai, kad „vienos šviesos paros“ riba, kaip pabrėžiama, yra jau nuolatinė – net ir tada, kai Žemės judėjimas laikinai būtų palankesnis artėjimui.

    Kaip „ScienceAlert“ cituoja NASA Reaktyvinio judėjimo laboratorijos planetologę Lindą Spilker, dirbusią su misija nuo 1977 metų, tuomet niekas nesitikėjo, kad „Voyager 1“ kada nors pasieks tokį atstumą.

    Kelias iki tolimiausio žmonių objekto

    „Voyager“ misija startavo 1977 metais, pasinaudojus reta išorinių planetų išsidėstymo konfigūracija, leidusia zondus „sviesti“ nuo vienos planetos prie kitos jų gravitacijos pagalba. „Voyager 2“ pakilo 1977 metų rugpjūčio 20 dieną, o „Voyager 1“ – 1977 metų rugsėjo 5 dieną.

    Greitesniu maršrutu skridęs „Voyager 1“ Jupiterį pasiekė 1979 metais, Saturną – 1980-aisiais. Jo stebėjimai pateikė tuo metu naujų detalių apie šias planetas ir jų palydovus, o vėliau Saturno gravitacijos manevras nukreipė zondą iš planetų orbitų plokštumos – tolyn, į Saulės sistemos pakraščius.

    Vienas ankstesnių istorinių lūžių įvyko 1998 metų vasario 17 dieną: būdamas 10,4 mlrd. kilometrų nuo Saulės, „Voyager 1“ aplenkė „Pioneer 10“ ir tapo tolimiausiu žmogaus sukurtu objektu.

    Už heliopauzės – jau tarpžvaigždinė erdvė

    Vėlesniais metais „Voyager 1“ fiksavo pokyčius ties Saulės vėjo dominavimo riba. 2004 metais jis kirto vadinamąjį terminacijos smūgį – zoną, kur Saulės vėjas staigiai sulėtėja, susidūręs su išorine aplinkos priešprieša.

    2012 metų rugpjūčio 25 dieną, būdamas maždaug 18,2 mlrd. kilometrų nuo Saulės, zondas kirto heliopauzę – ribą, už kurios Saulės vėjo įtaka tampa mažesnė nei tarpžvaigždinės aplinkos slėgis. Tuo metu mokslininkams dar prireikė papildomo laiko, kol pavyko patikimai patvirtinti, kad aparatas iš tiesų pateko į tarpžvaigždinę erdvę.

    Tekste cituojamas Ajovos universiteto fizikas Billas Kurthas atkreipia dėmesį, kad „Voyager“ duomenys iki šiol kelia klausimų – pavyzdžiui, kodėl magnetinis laukas už heliopauzės išlieka daugmaž suderintas su lauku Saulės sistemos viduje, nors tikėtasi ryškesnio krypties pokyčio.

    Kiek dar veiks „Voyager 1“?

    Nors dauguma prietaisų jau išjungti, „Voyager 1“ vis dar siunčia duomenis. Tačiau jo energijos šaltinis – radioizotopinis generatorius – kasmet praranda apie 4 vatus galios, todėl inžinieriai pamažu išjunginėja sistemas, kad misija tęstųsi kuo ilgiau.

    NASA prognozuoja, kad energijos gali pakakti taip, kad bent vienas mokslinis instrumentas veiktų iki 2030-ųjų. Net ir pasiekus vienos šviesos paros ribą, zondas toliau tolsta, o mokslininkams tenka derintis prie realybės, kur vien duomenų kelionė iki Žemės užtrunka visą parą.