CP v2

Category: Mokslas

  • XVII amžiaus laivo mįslė Baltijoje: narai rado keistą daiktą, kurio paskirties niekas nežino

    XVII amžiaus laivo mįslė Baltijoje: narai rado keistą daiktą, kurio paskirties niekas nežino

    Greifsvaldo įlankoje Vokietijoje povandeniniai archeologai aptiko XVII amžiaus pirmosios pusės laivo liekanas ir daugiau kaip 60 su juo siejamų radinių. Tarp jų išsiskyrė nedidelis molio ar plytos gabalas su skylutėmis, įtvirtintas mediniame rėmelyje, kurio paskirtis iki šiol neaiški.

    Radavietė pastebėta narams vykdant parengiamuosius darbus prieš planuojamas statybas. Objektai buvo pasislėpę po dumblu, o labai drumstas vanduo ir minkštos nuosėdos tyrimus smarkiai apsunkino, nes kiekvienas judesys beveik visiškai panaikindavo matomumą.

    Tyrėjams teko veikti greitai: penkių žmonių komanda per 12 dienų atliko 22 nėrimus, kad spėtų užfiksuoti ir iškelti kuo daugiau detalių. Komandoje dirbo ir povandeninis archeologas Michałas Grabowskis iš Varšuvos universiteto.

    Kaip nustatytas laivo amžius

    Laivo korpuso liekanos parodė, kad jis pastatytas klinkerine konstrukcija, kai lentos persidengia tarsi čerpės. Tokia technologija šimtmečius buvo paplitusi Šiaurės Europoje, o sandarumui užtikrinti naudoti geležiniai vinys ir tarpus užpildanti dervos bei gyvūnų plaukų masė.

    Laivo datavimui pasitelkta dendrochronologija, analizuojant medienos rievių seką. Vieno išlikusio medinio elemento tyrimas parodė, kad medis nukirstas tarp 1626 ir 1639 metų, todėl laivas greičiausiai pastatytas XVII amžiaus pirmoje pusėje.

    Tikslaus laivo pavadinimo, kilmės ir nuskendimo aplinkybių nustatyti nepavyko. Kai kuriose medienos vietose matomi ugnies pėdsakai, tačiau šiuo metu to nepakanka vienareikšmiškai teigti, kad katastrofą sukėlė gaisras.

    Radinių rinkinys atskleidė kasdienybę

    Tarp radinių aptikta inkaras, lynų fragmentai, statinių dalių, batų padų ir dailidės įrankių. Tyrėjai atkreipė dėmesį į įrankių komplektą, tarp jų ir rankinio grąžto detalę, kuri leidžia manyti, kad laive galėjo būti savotiškos dirbtuvės remonto darbams kelionėje.

    Taip pat rasta beveik 3,6 metro ilgio išskobta ąžuolinė rąsto dalis. Pasak mokslininkų, ji galėjo būti naudojama kaip laivo triumo siurblys vandeniui pašalinti, o toks sprendimas Baltijos sąlygomis galėjo būti gyvybiškai svarbus.

    Rastos kaulų liekanos rodo, kad įgula valgė kiaulieną bei avių ar ožkų mėsą. Tokie duomenys padeda atkurti ne tik technologinę, bet ir kasdienę laivo aplinką, nors platesnis maršrutas ir krovinio pobūdis lieka neaiškūs.

    Keistas daiktas, kuris glumina archeologus

    Didžiausia mįslė tapo nedidelis molio ar plytos gabalas su keliomis skylučių eilėmis, įtvirtintas medinėje apdailoje. Archeologai nurodo, kad panašių objektų kituose laivų radimvietėse nėra aptikę, todėl patikimo palyginimo šiuo metu trūksta.

    Viena atsargesnių hipotezių teigia, kad tai galėjo būti improvizuotas galąstuvas atšipusiems įrankiams, pavyzdžiui, kaltams ar grąžtams. Vis dėlto tyrėjai pabrėžia, kad kol kas tai tik spėjimas, o tikroji paskirtis išlieka nežinoma.

    Tokie atradimai Baltijos regione vis dažniau praplečia supratimą apie ankstyvųjų naujųjų laikų prekybą, laivybą ir technologijas, nes dumblas ir deguonies stoka kartais padeda išsaugoti organines medžiagas. Šio laivo radiniai rodo, kiek daug informacijos gali suteikti net ir trumpai trukę gelbėjimo tyrimai.

  • Pirštų atspaudai ne tokie unikalūs, kaip manėme? DI rado netikėtą dėsningumą

    Pirštų atspaudai ne tokie unikalūs, kaip manėme? DI rado netikėtą dėsningumą

    Pirštų atspaudai dešimtmečius laikyti beveik neklystančiu žmogaus tapatybės įrodymu, tačiau nauji tyrimai rodo, kad vaizdas gali būti sudėtingesnis. Mokslininkai pabrėžia, jog svarbu atskirti bendrą raštą nuo smulkių detalių, pagal kurias ir vyksta identifikavimas.

    Papiliarinės linijos pradeda formuotis dar vaisiaus vystymosi metu, maždaug pirmąjį nėštumo trimestrą, o iki antrojo pabaigos pagrindinis raštas jau būna susiformavęs. Vėliau auga pats pirštas, bet odos keterų išsidėstymas iš esmės išlieka visą gyvenimą, jei nėra didelių randų ar pažeidimų.

    Ilgą laiką manyta, kad už atspaudų unikalumą atsakingi genai, tačiau genetika labiau nulemia bendras tendencijas, o ne tikslią kiekvienos linijos vietą. Galutinį rezultatą suformuoja daugybė mikro veiksnių, tarp jų audinių augimas, kraujagyslių ir nervų raida bei sąlygos gimdoje, todėl net vieno kiaušinėlio dvyniai paprastai neturi identiškų atspaudų.

    Kodėl apskritai turime linijas?

    Papiliarinės linijos nėra sukurtos tapatybės patikrai, jų paskirtis pirmiausia biologinė. Odos keteros didina trintį ir padeda tvirčiau suimti daiktus, o kartu prisideda prie lytėjimo tikslumo, nes pirštų pagalvėlės yra itin jautrios.

    Teismo ekspertizėje tapatinimas remiasi smulkiomis atspaudo ypatybėmis, vadinamomis minucijomis, pavyzdžiui, kur linija baigiasi ar išsišakoja. Praktikoje daug lemia pėdsako kokybė, nes jis gali būti dalinis, išteptas ar deformuotas, todėl galutinį vertinimą daro specialistai, o ne vien automatika.

    DI atradimas: panašumų daugiau?

    2024 metais paskelbti tyrimai, kuriuose taikytas dirbtinis intelektas, sudomino kriminalistikos ir biometrikos bendruomenę. Analizuojant apie 60 000 atspaudų, buvo tikrinama ne tai, ar skirtingi žmonės gali turėti sutampančius atspaudus, o ar skirtingi tos pačios rankos pirštai turi atpažįstamų bendrų bruožų.

    Tyrėjai nurodė, kad sistema gebėjo gana dažnai atspėti, jog du skirtingų pirštų atspaudai priklauso tam pačiam asmeniui, o vienos poros palyginime rezultatas siekė apie 77 proc. Paaiškėjo, kad algoritmas daugiau dėmesio skyrė bendroms linijų kryptims, kampams ir kreivumui, ypač centrinėje atspaudo dalyje, o ne vien tradiciškai akcentuojamoms minucijoms.

    Šie rezultatai nereiškia, kad pirštų atspaudai staiga tapo nepatikimi ar kad tapatybę galima paneigti vien panašumais. Greičiau tai rodo, kad atspaudai gali slėpti papildomą informacijos sluoksnį, o skirtingi tos pačios asmens pirštai gali turėti daugiau bendrų struktūrinių požymių, nei manyta iki šiol.

    Biometrija patogi, bet jautri

    Pirštų atspaudai šiandien plačiai naudojami kasdienėje biometrijoje, pavyzdžiui, atrakinti išmaniuosius telefonus ar patvirtinti tapatybę sistemose. Vis dėlto saugumo ekspertai nuolat primena esminį skirtumą nuo slaptažodžių: slaptažodį galima pakeisti, o biometrinių duomenų pakeisti praktiškai neįmanoma.

    Dėl to vis dažniau akcentuojama, kad biometrika turi būti diegiama taip, kad jautrūs šablonai būtų saugomi įrenginyje, o ne perduodami ir kaupiami centralizuotai be būtinybės. Kartu stiprėja tendencija naudoti kelių veiksnių patvirtinimą, kai piršto atspaudas yra tik viena iš apsaugos grandžių.

    Be pirštų atspaudų, tapatybės nustatymui gali būti naudojama rainelė, veidas, balsas ar net kraujagyslių raštai, o tiksliausias biologinis identifikatorius išlieka DNR. Nauji DI paremti metodai rodo, kad biometrikos galimybės plečiasi, tačiau kartu didėja ir reikalavimai duomenų apsaugai bei metodų patikimumo vertinimui.

  • Po Bazelio žeme aptiko viduramžių šildymo stebuklą: vienuolyne veikė pažangi karšto oro sistema

    Po Bazelio žeme aptiko viduramžių šildymo stebuklą: vienuolyne veikė pažangi karšto oro sistema

    Bazelyje archeologai po buvusio Gnadental vienuolyno teritorija aptiko beveik pilnai išlikusią viduramžių šildymo sistemą, paremtą karštu oru. Manoma, kad ši konstrukcija įrengta XIII arba XIV amžiuje ir yra vienas geriausiai išsilaikiusių tokio tipo pavyzdžių Europoje.

    Radinius pavyko užfiksuoti atliekant archeologinius tyrimus prieš statybos ir infrastruktūros darbus Petersgraben gatvėje. Po vėlesnių mūrų ir grindų sluoksniais mokslininkai atsekė, kad sistema veikė po patalpa, kuri kadaise buvo refektoriumas, bendruomenės valgomasis.

    Šildymas veikė per požeminę kamerą, užpildytą lauko akmenimis, kurie kaupdavo šilumą ir ją palaipsniui atiduodavo. Po kamera buvo įrengtas pakūros kanalas iš akmens blokų ir plytų, kuriuo keliaudavo karštas oras ir šiluma.

    Užkūrus ugnį, įkaitęs oras patekdavo į kamerą ir įšildydavo akmenis, o šiluma būdavo nukreipiama į viršuje esantį valgomojo aukštą. Archeologai skliaute suskaičiavo aštuonias angas, kurias buvo galima atidaryti arba uždaryti, taip reguliuojant šilto oro srautą.

    Ypatinga tai, kad sistema buvo suprojektuota taip, jog dūmai būtų pašalinami dar prieš šilumai pasiekiant patalpą. Tai leido vienuolyno gyventojams šildytis be atviros ugnies valgomajame, o toks sprendimas mažino gaisro riziką ir gerino oro kokybę.

    Reta technologija ir išskirtinis išlikimas

    Nors panašūs sprendimai viduramžiais Europoje buvo žinomi, Šveicarijoje tokie šildymo įrenginiai aptinkami itin retai. Bazelio atvejis išsiskiria išlikimo būkle: išlikusios detalės leidžia gana tiksliai rekonstruoti ir konstrukciją, ir jos veikimo principą.

    Tyrėjai pabrėžia, kad tokie radiniai svarbūs ne tik vietos istorijai. Jie padeda geriau suprasti, kaip viduramžių miestai ir vienuolynai sprendė šilumos, higienos ir saugumo klausimus, kai atvira ugnis pastatų viduje kėlė didžiulę grėsmę.

    Kaip dingo vienuolynas

    Gnadental abatija įkurta apie 1231 metais, kai ši vieta dar buvo už Bazelio miesto sienų. Vėliau čia veikė skirtingos religinės bendruomenės, o vienuolynas gyvavo iki Reformacijos laikotarpio, kai buvo panaikintas.

    Po vienuolyno uždarymo jo pastatai palaipsniui nyko: dalis medžiagų panaudota iš naujo, pavyzdžiui, statant sandėlį XVI amžiuje. XIX amžiaus pabaigoje sandėlis buvo nugriautas, o teritorijoje iškilo profesinė mokykla, todėl viduramžių komplekso pėdsakai beveik pranyko.

    Dokumentuos 3D formatu

    Šiuolaikiniai kasinėjimai leido ne tik atidengti šildymo sistemą, bet ir parengti detalią dokumentaciją bei trimatį modelį. Tai ypač svarbu, nes dalis radinių dėl vykstančių darbų ateityje gali būti vėl uždengta, tačiau tyrėjai turės tikslius duomenis tolesnei analizei.

    Specialistų vertinimu, toks radinys primena, kad technologiniai sprendimai energijos efektyvumui ir šilumos paskirstymui buvo kuriami gerokai anksčiau nei modernios šildymo sistemos. Viduramžių meistrai, naudodami akmenų šilumos inerciją ir oro srautų valdymą, pasiekė rezultatą, kuris šiandien atrodo netikėtai pažangus.

  • JAVOS Didžioji druskos ežeras nustebino: prieš 240 000 metų jis buvo 10 kartų didesnis

    JAVOS Didžioji druskos ežeras nustebino: prieš 240 000 metų jis buvo 10 kartų didesnis

    Naujas mokslinis tyrimas atskleidė, kad Didysis druskos ežeras Jutos valstijoje per pastaruosius 240 000 metų patyrė dramatiškus virsmus: kai kuriais laikotarpiais jis buvo maždaug 10 kartų didesnis ir gerokai mažiau sūrus nei šiandien. Dabar tai vienas ryškiausių uždaro baseino ežero pavyzdžių, kur vanduo daugiausia prarandamas per garavimą, todėl druskingumas linkęs augti.

    Mokslininkai ežero dugne išgręžė apie 120 metrų ilgio nuosėdų gręžinį ir sluoksnius datavo pagal radioaktyvų mineralų skilimą. Papildomai buvo vertinami mikroorganizmų palikti cheminiai „parašai“, kurie leidžia spręsti, koks tuo metu buvo vandens druskingumas ir kokios sąlygos vyravo ekosistemoje.

    Du „gaivesni“ laikotarpiai istorijoje

    Tyrime išskirti du laikotarpiai, kai ežero vanduo buvo gerokai gėlesnis ir jis dengė daug platesnę teritoriją. Šie etapai siejami su dideliais senoviniais vandens telkiniais, žinomais kaip Bonneville ežeras, egzistavęs maždaug prieš 30 000–16 000 metų, ir Little Valley laikotarpis, datuojamas maždaug prieš 140 000–135 000 metų.

    Kalnų šlaituose aplink dabartinį ežerą išlikusios terasos ir lyg „laiptai“ žymi buvusias pakrantes ir rodo, kad anuomet vanduo galėjo siekti apie 300 metrų gylį. Nuosėdų analizė papildė šį vaizdą: Little Valley laikotarpiu vanduo, tikėtina, išliko kiek sūrokas, o Bonneville etapas labiau priminė tikrą gėlavandenį ežerą.

    Pokyčiai buvo staigūs geologiniu mastu

    Tyrėjai pabrėžė, kad druskingumo šuoliai grįžtant į sausesnes fazes vyko santykinai greitai, nors kalbama apie tūkstantmečius. Geologiniu mastu tai laikoma staigiu lūžiu, parodančiu, kaip trapios yra trumpalaikės gėlesnio vandens „langų“ fazės.

    „Nuosėdų gręžinys apima du su puse ledynmečio ciklo, todėl matome du perėjimus iš gėlesnio vandens į sūresnį ir galime palyginti, kiek ilgai truko šie epizodai“, – sakė Pietų Kalifornijos universiteto mokslininkė Sarah Feakins.

    Mokslininkų vertinimu, viena iš priežasčių, kodėl Bonneville etapas truko ilgiau ir buvo gėlesnis, galėjo būti didesnis įtekantis upių vandens kiekis. Tokiu atveju ežero baseinas ilgiau atsilaiko prieš garavimo poveikį ir druskų koncentracijos didėjimą.

    Pamokos šiandienos klimato sąlygoms

    Tyrimas taip pat sieja ežero susitraukimo epizodus su šiltėjančiomis sąlygomis ledynmečių pabaigose. Šylant klimatui, atmosfera gali „reikalauti“ daugiau drėgmės, o garavimas iš dirvožemio ir vandens telkinių spartėja, todėl uždaro baseino ežerai tampa ypač pažeidžiami.

    „Šiandien klimatą šildome precedento neturinčiu tempu, o tai didina garavimo džiovinimą visame regione“, – sakė mokslininkė Rachel So.

    Anot tyrėjų, panašūs šlapio ir sauso režimo svyravimai fiksuojami ir kituose istoriniuose ežerų įrašuose Nevadoje, Kalifornijoje bei Arizonoje. Tai padeda patikrinti, ar aptikti pokyčiai nėra vien lokali anomalija, o atspindi platesnio regiono klimato kaitą ir vandens balansą.

    Mokslininkai pabrėžia ir dar vieną aspektą: nors gamtiniai svyravimai vyko ir anksčiau, šiuolaikines rizikas stiprina žmogaus veikla ir vandens išteklių naudojimas. Todėl, jų teigimu, natūrali praeities kaita neturėtų tapti argumentu, jog šiandieninis ežerų traukimasis yra savaime normalus ir nereikalaujantis sprendimų.

  • Miške prie Sochačevo aptiko 1939-ųjų karo telefonus: stulbina jų būklė po daugiau nei 80 metų

    Miške prie Sochačevo aptiko 1939-ųjų karo telefonus: stulbina jų būklė po daugiau nei 80 metų

    Lenkijoje, miškingoje vietovėje prie Sochačevo, istorijos entuziastai aptiko du 1939 metais naudotus karo lauko telefonus. Radinį užfiksavo Sochačevo istorijos atradėjų grupės atstovai, talkinami istorijos ir paieškų entuziastų iš asociacijos „VIS“.

    Pasak radėjų, įrenginiai, tikėtina, yra lenkų kariuomenėje naudoto modelio AP-27 tipo lauko telefonai. Nors jie žemėje pragulėjo daugiau nei 80 metų, išlikimas apibūdinamas kaip netikėtai geras, todėl radinys laikomas vienu reikšmingiausių šios ekspedicijos rezultatų.

    Kartu su telefonais aptikta ir daugiau Antrojo pasaulinio karo laikotarpio artefaktų: šautuvų šovinių tūtelės, kuprinės sagties detalė, atpažinimo žetonas bei monetos. Vis dėlto būtent ryšio įranga, rasta nedideliu atstumu vienas nuo kito, suteikia daugiausia užuominų apie to meto veiksmus vietovėje.

    Ryšys, kuris galėjo lemti mūšius

    Lauko telefonai buvo svarbi kariuomenės ryšio sistemos dalis, leidusi palaikyti ryšį tarp vadaviečių ir padalinių fronte. Tokie įrenginiai veikdavo laidiniu ryšiu, o tinkamai nutiestas laidas padėdavo perduoti įsakymus ir koordinuoti judėjimą net ir sudėtingomis sąlygomis.

    Todėl du vienoje vietoje rasti telefonai gali rodyti buvus ryšio tašką arba laikiną vadavietę. Tyrėjai pabrėžia, kad tikslus priskyrimas konkrečiam daliniui dar nėra patvirtintas, o galutinėms išvadoms reikės papildomos analizės ir konteksto.

    Kodėl ši vieta tokia jautri istorijai

    Sochačevo apylinkės 1939 metų rugsėjį buvo intensyvių kovų zona, susijusi su Bzuros mūšiu. Šis mūšis prasidėjo rugsėjo 9 dieną, kai lenkų pajėgos bandė kontratakuoti ir vėliau prasiveržti Varšuvos kryptimi.

    Vėlesnėmis dienomis regionas tapo vienu svarbiausių atsitraukimo ir kautynių taškų, o ypač įtemptos kovos vyko antroje rugsėjo pusėje. Dėl to net ir smulkūs radiniai, tokie kaip šaudmenų liekanos ar ryšio įranga, gali padėti tiksliau atkurti dalinių maršrutus bei kovos epizodus.

    Ką toliau darys su radiniais

    Radėjai nurodo, kad telefonai jau yra apsaugoti, o jų identifikavimas bus tikslinamas. Tokiais atvejais paprastai vertinamos konstrukcinės detalės, ženklinimai, medžiagos ir radinio kontekstas, o tai leidžia nustatyti tikslų tipą, naudojimo laikotarpį ir galimą priklausomybę konkrečiai struktūrai.

    Specialistai pabrėžia, kad tokie radiniai svarbūs ne tik kolekcionavimo prasme. Jie prisideda prie istorinės atminties ir leidžia geriau suprasti, kaip realiai veikė kariuomenės logistika bei ryšių palaikymas fronto linijoje.

  • Antarktidoje atsivėrė skylė didesnė už Čekiją: mokslininkai paaiškino netikėtą priežastį

    Antarktidoje atsivėrė skylė didesnė už Čekiją: mokslininkai paaiškino netikėtą priežastį

    Antarktidoje, Breid įlankoje, 2024 metų rugpjūtį palydoviniai vaizdai užfiksavo milžinišką atviro vandens plotą ten, kur žiemą paprastai turėtų būti ištisinis jūros ledas. Toks reiškinys vadinamas polinija, o šį kartą jos mastas buvo išskirtinis ir, kaip teigia tyrėjai, šiame regione tokiu metų laiku anksčiau nefiksuotas.

    Polinija susidaro, kai ledo danga tam tikroje vietoje išretėja ar atsitraukia ir atsiveria atviras vanduo, nors aplinkui laikosi ledas. Breid įlankoje jūros ledas paprastai stabiliausiai laikosi liepos ir rugpjūčio mėnesiais, todėl toks „langas“ vandenyne žiemos pike mokslininkams tapo aiškiu signalu, kad sutapo keli neįprasti procesai.

    Kas iš tikrųjų ją atvėrė

    Tyrėjai analizavo atmosferos ir vandenyno duomenis ir padarė išvadą, kad vienos priežasties nebuvo. Lemiamas tapo kelių veiksnių derinys, kai atmosfera ir vandenynas tarsi sustiprino vienas kito poveikį, o ledas nespėjo atsistatyti.

    Viena svarbiausių grandžių buvo vadinamosios atmosferos upės, tai siauri, bet itin drėgni oro srautai, pernešantys didelius vandens garų kiekius iš žemesnių platumų Antarktidos kryptimi. Nuo 2024 metų liepos iki rugpjūčio virš regiono užėjo šeši tokie epizodai, o dalis jų priskirta prie stipriausių žieminių drėgmės pernašos atvejų toje teritorijoje.

    Šiltesnis ir drėgnesnis oras didino temperatūrą, keitė kritulių pobūdį ir didino energijos patekimą į vandenyno paviršių. Dėl to naujas jūros ledas formavosi sunkiau, o esamas ledas silpo greičiau nei įprastai.

    Vandenynas pridėjo dar daugiau šilumos

    Kartu svarbų vaidmenį suvaidino vėjai ir vandenyno dinamika. Stiprūs vėjai judino paviršinį vandenį ir skatino Ekmano pernašą, kai paviršinis vanduo yra „nustumiamas“, o iš gilesnių sluoksnių iškeliama šiltesnė vandens masė.

    Į paviršių patekęs šiltesnis ir labiau turbulentiškas Pietų vandenyno vanduo stabdė užšalimą. Papildomai situaciją galėjo paaštrinti ir jūrinės karščio bangos, kai tam tikru laikotarpiu vandens temperatūra būna neįprastai aukšta, todėl ledas ne tik neauga, bet ir greičiau praranda tvirtumą.

    Kodėl tai svarbu ne tik mokslui

    Jūros ledas tiesiogiai jūros lygio nekelia, nes jis plūduriuoja. Vis dėlto jis veikia kaip apsauginis barjeras, mažinantis šiltesnio vandenyno poveikį Antarktidos šelfiniams ledynams ir kranto ledynams, todėl jo mažėjimas gali netiesiogiai didinti riziką spartesniam sausumos ledo nykimui.

    Ne mažiau reikšmingas ir poveikis ekosistemoms, nes jūros ledas yra pagrindinė buveinių ir maisto grandinių dalis Pietų vandenyne. Mokslininkai įspėja, kad jei atmosferos upės stiprės, o šilumos bangos atmosferoje ir vandenyne dažnės, panašios polinijos gali atsirasti vis dažniau ir ten, kur žiemos ledas iki šiol buvo laikomas gana stabiliu.

    Šis atvejis sustiprina bendrą pastarųjų metų signalą: Antarktidos jūros ledo režimas darosi mažiau nuspėjamas, o trumpalaikiai ekstremalūs įvykiai gali turėti didelį poveikį tiek ledo dinamikai, tiek biologinėms sistemoms. Dėl to didėja poreikis tankesniems palydoviniams stebėjimams ir geresniems atmosferos bei vandenyno sąveikos modeliams.

  • Sudane uoloje iškaltas žmogus glumina archeologus: įtaria ryšį su Nubijos valdovais

    Sudane uoloje iškaltas žmogus glumina archeologus: įtaria ryšį su Nubijos valdovais

    Sudane, Mahaso regione prie Nilo, archeologai tyrinėja natūralaus dydžio žmogaus atvaizdą, iškaltą granito uoloje. Radinys išsiskiria tuo, kad monumentalūs valdovų atvaizdai Nubijoje aptinkami retai, todėl jo prasmė ir paskirtis kol kas lieka neaiški.

    Tyrimą vykdė tarptautinė komanda, vadovaujama Varšuvos universiteto archeologės Joannos Ciesielskos. Mokslininkai neapsiribojo vien uoliniu atvaizdu, o analizavo visą vietovės archeologinį kraštovaizdį, derindami lauko žvalgymą, uolinių piešinių analizę, etnografinius duomenis ir skaitmeninį kartografavimą.

    Per darbus identifikuota beveik 300 archeologinių objektų ir vietų, rodančių žmonių veiklą per tūkstantmečius. Tyrėjų teigimu, tokio masto kartografavimas leidžia atskirus radinius vertinti platesniame kontekste, mat uolų raižiniai dažnai susiję su kelių laikotarpių ritualais, kelionės maršrutais ar politinėmis ribomis.

    Ar tai galėjo būti valdovas?

    Pati figūra laikoma vienu mįslingiausių šios vietovės paminklų. Ji lyginama su panašiu karaliaus atvaizdu Gebel Qeili vietovėje, siejamu su Merojės valstybės simbolika ir galimu pasienio žymėjimu.

    Todėl keliama prielaida, kad Miseedos vietovėje iškaltas asmuo taip pat galėjo žymėti strategiškai svarbią erdvę, pavyzdžiui, politinę ar administracinę ribą. Vis dėlto tyrėjai pabrėžia, kad be tvirtesnio datavimo tai kol kas tik hipotezė.

    Datavimą apsunkina konteksto stoka

    Didžiausias iššūkis išlieka amžiaus nustatymas. Archeologinės medžiagos, kuri patikimai priskirtų radinį konkrečiam laikotarpiui, vietoje rasta nedaug, ypač apimančios perėjimą nuo Kermos iki Kušitų epochų.

    Dėl šios priežasties mokslininkai atsargiai figūros sukūrimą sieja su plačiu laikotarpiu nuo maždaug 1 700 metų prieš mūsų erą iki 350 metų mūsų eros. Kol kas neįmanoma patvirtinti, ar atvaizdas vaizduoja konkretų valdovą, ar yra labiau simbolinis ženklas.

    Uola virto krikščionišku kraštovaizdžiu

    Aplink pagrindinį atvaizdą užfiksuota daugiau uolinių raižinių, tarp jų liūto, dramblio ir, tikėtina, raganosio figūros, taip pat smulkesni galvijų vaizdiniai. Vėlesnių laikų bendruomenės paliko kryžius, laivų motyvus ir kitas figūras, rodančias, kad vieta ilgainiui įgijo naujų prasmių.

    Netoliese esantis bažnyčios kompleksas, kaip manoma, galėjo būti pastatytas maždaug VII amžiuje, o senesnis uolinis paminklas nebuvo sunaikintas, bet įtrauktas į naują religinę erdvę. Rasta keramika siejama su krikščioniškomis Nubijos karalystėmis, įskaitant Nobadiją ir Makuriją, todėl vieta galėjo tapti regioninio pamaldumo centru.

    Vėlesniais laikais, sprendžiant iš vietinių pasakojimų, teritorija buvo siejama su piligrimystėmis ir aukojimu, o šiuolaikinėje atmintyje atsirado pasakojimų apie auksą, dvasias ir prakeiksmus. Tai rodo, kad uolos objektas per laiką išlaikė išskirtinį statusą, nors jo pirminė paskirtis tebėra diskusijų objektas.

    Apie tyrimo rezultatus mokslininkai paskelbė žurnale „Antiquity“. Jie pabrėžia, kad tolimesni darbai turėtų sutelkti dėmesį į tikslesnį datavimą ir ryšio su regiono politine istorija patikslinimą, nes būtent tai leistų atsakyti, ar uoloje iškaltas asmuo buvo valdovas, pasienio simbolis ar dar kitokios funkcijos ženklas.

  • Mokslininkai apstulbo: „juodasis teatfish“ gali gyventi 120 metų – ir beveik neauga

    Mokslininkai apstulbo: „juodasis teatfish“ gali gyventi 120 metų – ir beveik neauga

    Didžiojo barjerinio rifo vandenyse gyvenantis jūrų agurkas Holothuria whitmaei, dar vadinamas „juoduoju teatfish“, gali būti vienas ilgaamžiškiausių bestuburių planetoje. Naujas genetiniais duomenimis paremtas tyrimas rodo, kad ši rūšis potencialiai išgyvena ilgiau nei 120 metų, nors iš pažiūros yra neįspūdinga ir dažnai laikoma delikatesu.

    Tyrimą atliko Australijos jūrų mokslo instituto mokslininkų komanda, kuri tą pačią populiaciją stebėjo su ilga pertrauka. Mokslininkai naudojo DNR atitikmenų paiešką, nes įprasti žymėjimo metodai jūrų agurkams praktiškai netinka: fizinės žymos dažnai nukrenta per kelias savaites ar mėnesius.

    Kaip DNR padėjo suskaičiuoti metus

    Pirmieji audinių mėginiai iš kelių Didžiojo barjerinio rifo vietų buvo surinkti 2000 metais, o dalis jų ilgai saugoti. 2024 metų rugsėjį komanda grįžo į vieną iš pirminių vietų prie Lizard Island ir rado 53 šios rūšies individus, kuriuos vėl išmatavo, pasvėrė ir paėmė mažus audinių mėginius.

    Vėliau DNR buvo palyginta su 2000 metais surinkta medžiaga. Paaiškėjo, kad 31 iš 52 sėkmingai ištirtų 2024 metų individų buvo identiški genetiniai atitikmenys anksčiau paimtiems mėginiams, vadinasi, bent apie 60 proc. tirtų gyvūnų buvo ne jaunesni nei 24 metų.

    Keisčiausia dalis: jie ne paaugo, o susitraukė

    Dar įdomiau tai, kad 2000 metais identifikuoti individai jau tada buvo dideli ir suaugę, maždaug 26–42 centimetrų ilgio. Po 24 metų dauguma jų ne tik nepadidėjo, bet pagal matavimus vidutiniškai buvo apie 21 proc. lengvesni ir apie 14 proc. trumpesni.

    Tiksli priežastis kol kas neaiški, tačiau jūrų agurkai gali kisti priklausomai nuo sąlygų ir maisto, o kūno masė jiems nėra toks stabilus rodiklis kaip, pavyzdžiui, daugeliui žuvų. Tyrėjai neatmeta, kad įtakos galėjo turėti besikeičiančios aplinkos sąlygos ir ilgalaikis stresas rifų ekosistemoms.

    Ką reiškia 120 metų ir kodėl tai svarbu

    Išgyvenamumo duomenys leido įvertinti suaugusių individų mirtingumą, kuris, mokslininkų skaičiavimu, yra itin mažas. Remiantis modeliavimu, apie 1 proc. populiacijos galėtų išlikti gyvi iki maždaug 123 metų amžiaus, o tai šią rūšį paverčia pirmuoju žinomu jūrų agurku, peržengiančiu šimtmečio ribą.

    Tokie skaičiai turi ir praktinę reikšmę, nes Holothuria whitmaei yra vertinama maistui, o dėl pergaudymo kai kuriose vietovėse jos ištekliai smuko dar praėjusio amžiaus pabaigoje. Ilgaamžiškumas dažnai reiškia lėtą populiacijos atsinaujinimą, todėl intensyvi žvejyba gali palikti pasekmes dešimtmečiams.

    „Mūsų rezultatai rodo pagrindą iš naujo įvertinti daugelio holoturijų rūšių apsaugą ir išteklių valdymą, o tai ypač skubu „teatfish“ grupės rūšims“, – rašoma tyrėjų publikacijoje.

    Mokslininkai atkreipia dėmesį ir į kitą problemą: tiek 2000, tiek 2024 metais tyrimo vietoje praktiškai neaptikta jauniklių. Tai gali reikšti, kad naujos kartos į populiaciją įsilieja retai, o tokia dinamika dar labiau didina riziką rūšiai, kai suaugę individai masiškai išgaudomi.

    Ekologiškai jūrų agurkai rifams svarbūs kaip nuosėdas perdirbantys ir maistines medžiagas pernešantys organizmai, prisidedantys prie dugno „valymo“ ir medžiagų apytakos. Rifuose, kuriuos jau veikia šiltėjantys vandenys ir kiti klimato kaitos sukelti stresoriai, papildomas spaudimas pašalinant tokius gyvūnus gali silpninti ekosistemų atsparumą.

  • Giliavandenių kasybos zonoje rado 11 742 virusus: net 99 proc. jų mokslui buvo nežinomi

    Giliavandenių kasybos zonoje rado 11 742 virusus: net 99 proc. jų mokslui buvo nežinomi

    Ramiojo vandenyno dugne esanti Klariono ir Klipertono lūžio zona tapo ne tik giliavandenės kasybos taikiniu, bet ir vieta, kur mokslininkai aptiko stulbinamą biologinę įvairovę. Naujas tyrimas rodo, kad čia slypi milžiniška virusų įvairovė, kurios didžioji dalis iki šiol nebuvo aprašyta.

    Mokslininkai, tyrę šios teritorijos vadinamąjį viromą, nustatė 11 742 skirtingus virusus, o apie 99 proc. jų, remiantis genetiniais palyginimais, anksčiau nebuvo dokumentuoti. Tyrime daugiausia dėmesio skirta tam, kad prieš galimus pramoninius darbus būtų nustatytas pradinis ekologinis fonas, vėliau leidžiantis vertinti poveikį aplinkai.

    Kodėl ši zona traukia kasybą?

    Klariono ir Klipertono zonoje yra didžiausia pasaulyje polimetalinių konkrecijų sankaupa. Šios dugno „gumulų“ sankaupos vertinamos dėl metalų, reikalingų elektronikai ir energetikos technologijoms, todėl teritorija jau kurį laiką yra intensyvių geologinių ir aplinkos tyrimų epicentre.

    Tarptautinė jūrų dugno institucija yra suteikusi dešimtis žvalgybos sutarčių giliavandenei kasybai, o reikšminga jų dalis tenka būtent šiam Ramiojo vandenyno regionui. Dėl to vis dažniau keliami klausimai, ar technologinis ir ekonominis interesas neaplenks pareigos apsaugoti dar menkai pažįstamas ekosistemas.

    Kuo svarbios konkrecijos ekosistemoms?

    Polimetalinės konkrecijos giliavandenėse lygumose atlieka ne tik mineralinio ištekliaus, bet ir buveinės pagrindo vaidmenį. Ten, kur dugną dažnai sudaro smulkus dumblas, kieti paviršiai tampa atrama įvairiems organizmams ir mikrobinėms bendrijoms, todėl bet koks fizinis trikdymas gali pakeisti visą vietos gyvenimo struktūrą.

    Konkrecijos formuojasi itin lėtai, kai metalai sluoksniuojasi aplink mažą branduolį, pavyzdžiui, kriauklelės ar uolienos fragmentą. Tai reiškia, kad sunaikinti plotai natūraliai neatsikurs žmogui suvokiamu laikotarpiu, o pokyčiai gali išlikti labai ilgai.

    Ką virusai gali reikšti giliavandenių procesams?

    Tyrėjai analizavo 2023 ir 2024 metais paimtus dugno nuogulų gręžinius, iš kurių išskyrė DNR ir RNR bei atliko genetinį sekoskaitos tyrimą. Gautus duomenis jie lygino su kitų giliavandenių vietovių mėginiais ir vertino, kuo ši virusų bendrija išsiskiria.

    Rezultatai leidžia manyti, kad daugelis aptiktų virusų yra prisitaikę užkrėsti bakterijas ir archėjas, kurios dalyvauja anglies, azoto, fosforo, sieros apykaitoje ir susijusiuose metalų cikluose. Tokie mikroorganizmai formuoja biogeocheminius procesus, todėl virusai, veikdami šeimininkų medžiagų apykaitą, gali netiesiogiai keisti ir visos ekosistemos funkcijas.

    „Užkrėsdami svarbiausius funkcinius mikrobus ir turėdami papildomų medžiagų apykaitos genų, virusai gali moduliuoti šeimininko metabolizmą ir išgyvenimą infekcijos metu“, – teigiama tyrime.

    Mokslininkai taip pat kelia prielaidą, kad dalis virusų genetinių savybių gali būti susijusi su prisitaikymu prie metalų sukeliamo streso. Vis dėlto pabrėžiama, kad giliavandenių virusų vaidmuo dar menkai išaiškintas, o daug atsakymų priklausys nuo papildomų tyrimų.

    Didžiausia rizika siejama su fiziniu dugno trikdymu: kasyba gali sukelti nuosėdų sujudinimą, jų pernešimą ir persėdimą, o eksperimentai yra parodę, kad tokio pobūdžio poveikis gali išlikti dešimtmečius. Autoriai akcentuoja, kad prieš priimant sprendimus dėl pramoninių darbų būtina gilinti žinias apie virusų, jų šeimininkų ir giliavandenių ekosistemų sąsajas.

  • Prie Turkijos krantų rastas 2 100 metų senumo laivas: krovinys siejamas su Ciceronu

    Prie Turkijos krantų rastas 2 100 metų senumo laivas: krovinys siejamas su Ciceronu

    Prie Turkijos pietinės pakrantės, netoli Adrasano, archeologai tiria nuskendusio prekybinio laivo liekanas, kurių amžius siekia apie 2 100 metų. Po vandeniu aptikta tūkstančiai keramikos dirbinių, o jų gausa ir įvairovė leidžia šį radinį laikyti vienu ryškiausių pastarųjų metų Viduržemio jūros povandeninės archeologijos atradimų.

    Laivo nuolauža guli 42–55 metrų gylyje, todėl darbai vyksta sudėtingomis sąlygomis. Tyrėjai pasitelkia robotines sistemas ir specialią įrangą, leidžiančią dokumentuoti radinius, išlaikant saugumą ir mažinant poveikį pačiam objektui.

    Krovinys, stebinantis mastu

    Pirmojo intensyvaus tyrimų sezono metu į krantą buvo iškelta 6 511 sveikų keramikos gaminių, kurie perduoti Antalijos muziejui. Dar tūkstančiai šukių ir fragmentų atsidūrė konservavimo bei restauravimo laboratorijose, kur vertinama jų sudėtis, gamybos technologijos ir kilmė.

    Tarp radinių dominuoja lėkštės, dubenys, padėklai ir įvairios serviravimo formos, o tyrėjai mini net 122 skirtingus dydžius ir tipus. Tokia įvairovė rodo, kad krovinys buvo kruopščiai suformuotas kaip prekybai skirtas rinkinys, o ne atsitiktinis buities daiktų komplektas.

    Ryšys su Rhosus ir Ciceronu

    Turkijos kultūros ir turizmo institucijos nurodo, kad reikšminga dalis keramikos siejama su Rhosus centru, kuris siejamas su dabartiniu Arsuz Hatay provincijoje. Antikoje tai buvo svarbus gamybos ir prekybos taškas rytinėje Viduržemio jūros dalyje, iš kur prekės galėjo keliauti į Egėjo regioną ir toliau į Italiją.

    Ypatingą dėmesį kelia hipotezė, kad dalis krovinio gali būti susijusi su indais, kuriuos savo laiške draugui mini romėnų politikas Markas Tulijus Ciceronas. Tyrėjai pabrėžia, kad galutinis sutapatinimas dar nėra patvirtintas, tačiau pats radinys suteikia apčiuopiamų įrodymų apie prekybos ryšius, kuriuos anksčiau buvo galima atsekti daugiausia iš rašytinių šaltinių.

    Kaip krovinys išliko iki mūsų dienų

    Archeologų vertinimu, keraminiai dirbiniai buvo gabenti medinėse dėžėse, o tarpai tarp jų užpildyti moliu, kad transportuojant sumažėtų dūžių rizika. Paradoksalu, tačiau būtent toks pakavimo būdas galėjo tapti viena priežasčių, kodėl po katastrofos išliko tiek daug sveikų indų.

    Tarp radinių minimos ir monetos, siejamos su Antiochija ir datuojamos pirmuoju amžiumi prieš mūsų erą. Tokie duomenys, kartu su keramikos analize, leidžia atkurti galimus maršrutus ir manyti, kad laivas galėjo plaukti į vakarus, o nelaimę galėjo sukelti audra ir susidūrimas su sekluma.

    Tyrimai tęsiami, o kiti sezonai gali pateikti atsakymų ne tik apie krovinio kilmę, bet ir apie patį laivą, jo įgulą bei tuometinius prekybos tinklus. Povandeninė archeologija Viduržemio jūroje vis dažniau remiasi aukštos raiškos fotogrametrija ir nuotolinėmis technologijomis, todėl tikimasi dar tikslesnių rekonstrukcijų.