Aralo jūra, kadaise buvusi vienas didžiausių vandens telkinių Centrinėje Azijoje, šiandien daug kur yra virtusi sausa, dulkėta ir nuodinga dykuma.
Ši žmogaus sukelta ekologinė katastrofa sunaikino vietos ekosistemas, sugriovė žvejybos pramonę ir paliko buvusius uostus toli nuo vandens.
Pagrindinė priežastis – upių Amudarjos ir Syrdarjos vandens nukreipimas žemės ūkiui: dideliems medvilnės, ryžių ir liucernų plotams reikėjo vis daugiau drėkinimo.
Situaciją dar labiau pablogino prastai įrengti kanalai – dalis vandens prarandama dėl nuotėkio ir garavimo, todėl iki jūros jo vis labiau nebeužteko.
Kaip jūra pradėjo nykti
1960 metais Aralo jūra dengė apie 68 000 kvadratinių kilometrų plotą. Tačiau sprendimai, nulėmę jos ateitį, buvo priimti dar anksčiau – nuo 1940-ųjų vanduo vis aktyviau buvo nukreipiamas žemės ūkiui.
Iki 1960-ųjų tapo aišku, kad jūra traukiasi. O 1980-aisiais vandens srautas, pasiekdavęs Aralą, praktiškai visiškai išseko.
Netekusi natūralaus papildymo, jūra pradėjo nykti dar sparčiau. 1989 metais ji jau buvo suskilusi į dvi dalis, o druskingumas jose smarkiai išaugo.
Žlugusi žvejyba ir „jauniausia“ pasaulio dykuma
Didėjantis druskingumas pražudė daug rūšių, o klestėjusi žvejybos pramonė subyrėjo. Žvejų miesteliai liko toli nuo kranto – pavyzdžiui, pagrindinis uostas Arale šiandien yra apie 9 mylias nuo vandens.
Vietoje vandens telkinio susiformavo Aralkumo dykuma, įvardijama kaip jauniausia pasaulio dykuma. Joje liko ir simboliniai vaizdai – surūdiję laivų korpusai ten, kur anksčiau buvo jūra.
Tačiau tai ne tik smėlis ir sausra. Tekste pabrėžiama, kad į dirvožemį ir dulkes susimaišė pesticidų nuoplovos, pramoninių projektų chemikalai bei ginklų bandymų palikimas.
Rezultatas – toksiškos dulkių audros, o teršalai patenka į maisto grandinę. Tai siejama su didesniu mirtingumu ir trumpesne gyvenimo trukme netoliese gyvenančiose bendruomenėse.
Kodėl atkurti Aralą taip sunku
Paradoksalu, bet dalis žemės ūkio, dėl kurio ir buvo paaukotas vanduo, taip pat patyrė smūgį. Regiono klimatas tapo sausesnis: vasaros karštesnės, žiemos šaltesnės ir ilgesnės, todėl auginti kultūras sudėtingiau.
Dulkių audros ant laukų nusodina druską, o ūkininkai bando ją nuplauti vandeniu – taip teršalai gali vėl patekti į tai, kas liko iš Aralo baseino.
Tekste pabrėžiama, kad net ir atkūrimo pastangos negrąžins Aralo jūros į ankstesnį mastą. Vis dėlto kai kuriose vietose rezultatų pasiekta.
Šiaurinėje dalyje Kazachstanas ėmėsi drėkinimo ir vandens srauto didinimo darbų, o užtvanka atskyrė Šiaurės ir Pietų Aralą. Sumažėjęs druskingumas leido sugrįžti žuvims ir atgaivino žvejybą.
Tuo metu pietuose, Uzbekistano pusėje, prioritetu išlieka medvilnės pramonė, todėl paskatų atkurti šią dalį mažiau. Minima ir tai, kad valdžia yra žvalgiusi išdžiūvusį dugną naftos paieškoms.






