Mokslininkai sudrebino mitą: nuskausminamieji pakeitė omaro reakciją, kyla klausimų dėl virimo

Naujas Geteborgo universiteto mokslininkų tyrimas kelia rimtų abejonių ilgai kartotai tezei, kad omarai skausmo nejaučia. Eksperimente su norveginiu omaru nustatyta, kad nuskausminamieji gali susilpninti jo reakciją į žalingą dirgiklį, o tai keičia požiūrį į šių gyvūnų gerovę.

Tyrėjai dirbo su rūšimi Nephrops norvegicus, dar vadinama norveginiu omaru. Gyvūnai vandenyje buvo veikiami švelniu elektriniu impulsu, o jų elgsena ir fiziologiniai rodikliai buvo kruopščiai fiksuojami.

Įprasta reakcija pasireiškė staigiu uodegos prisitraukimu ir pabėgimo judesiu, būdingu vėžiagyviams. Tačiau iš anksto pavartojus lidokaino ar aspirino, ši reakcija pastebimai susilpnėjo, o kai kuriais atvejais beveik išnyko.

Kas tyrime buvo matuojama?

Mokslininkai pabrėžia, kad tokie tyrimai nėra bandymas prilyginti omaro patirtį žmogaus skausmui. Paprastai vertinama, ar gyvūnas atpažįsta dirgiklį kaip kenksmingą ir ar jo reakcija yra daugiau nei vien automatinis refleksas.

Tyrime naudotos kelios grupės, kad būtų atskirtas dirgiklio poveikis nuo streso, patiriamo dėl perkėlimo ar kitų manipuliacijų. Be elgesio, buvo analizuojama hemolimfa ir vertinami nervų sistemos audinių pokyčiai, siejant juos su streso ir sužadinimo požymiais.

Rezultatai rodė, kad po dirgiklio keitėsi ne tik elgsena, bet ir organizmo būklė. Kai kuriais atvejais nuskausminamieji keitė būtent reakciją į konkretų žalingą impulsą, o ne bendrą aktyvumą, todėl paprasto reflekso paaiškinimas tampa vis mažiau įtikinamas.

Ką parodė nuskausminamieji?

Esminė išvada siejama su tuo, kad analgetikai modifikavo gyvūnų atsaką. Tyrėjų aprašymu, lidokainas, ištirpintas vandenyje, buvo ypač veiksmingas ir nesukėlė akivaizdžių šalutinių elgesio pokyčių, kurie galėtų paaiškinti reakcijos sumažėjimą vien sedacija.

Aspirinas taip pat slopino reakciją, tačiau kartu pastebėta daugiau streso požymių, pavyzdžiui, intensyvesnis galūnių valymas. Tai rodo, kad skirtingos medžiagos gali veikti nevienodai, o interpretacijoms reikia atsargumo, tačiau bendra kryptis išlieka aiški.

Tokio tipo duomenys vėžiagyvių gerovės diskusijose laikomi ypač svarbiais, nes elgsena ir farmakologija juda ta pačia kryptimi. Kai nuskausminamieji mažina reakciją į kenksmingą dirgiklį, argumentas, kad tai tėra mechaniškai įjungiamas refleksas, tampa gerokai silpnesnis.

Ką tai reiškia virtuvei?

Tyrimai neišsprendžia klausimo galutinai, tačiau stiprina spaudimą peržiūrėti įprastas praktikas, ypač susijusias su vėžiagyvių paruošimu maistui. Daugelį metų gyvų omarų virimas buvo teisintas tradicija ir prielaida, kad gyvūnas nejaučia etiškai reikšmingo skausmo.

Kai kuriose šalyse dešimtkojai vėžiagyviai jau įtraukiami į didesnės gerovės apsaugos sritį, o teisė po truputį vejasi biologijos duomenis. Nauji rezultatai taip pat svarbūs vertinant elektrinių impulsų naudojimą kaip galimą omarų svaiginimo metodą prieš skerdimą, nes netinkamai parinkti parametrai gali tapti papildomu kančios šaltiniu.

Šis tyrimas prisideda prie platesnės tendencijos, kai vis daugiau dėmesio skiriama vėžiagyvių nervų sistemos ypatybėms ir elgsenai, o išvados pamažu persikelia iš laboratorijų į politikos bei maisto pramonės sprendimus. Kuo daugiau nepriklausomų duomenų kaupiasi, tuo sunkiau išlaikyti seną nuostatą, kad omarai yra išimtis iš empatijos klausimo.

Šaltiniai:

– https://www.sciencealert.com/disturbing-experiment-bolsters-the-case-lobsters-feel-pain-after-all

– https://www.egu.eu/news/842/crustaceans-and-pain-a-review-of-evidence/

– https://www.gov.uk/government/publications/animal-welfare-sentience-act-2022-factsheet