Žemė šiuo metu kerta dulkių ir smulkių nuolaužų srautą, kuris, kaip manoma, atsiskyrė nuo mažos asteroidos, reguliariai priartėjančios prie Saulės. Mokslininkai pabrėžia, kad tai nėra ryškus, kasmet lengvai matomas meteorų lietus, o gerokai subtilesnis reiškinys, aptiktas analizuojant didžiules stebėjimų duomenų bazes.
Naują srautą padėjo atsekti 282 meteorai, atrinkti iš milijonų užfiksuotų reiškinių. Pagal jų orbitų panašumą buvo rekonstruota, kad dalelės greičiausiai turi bendrą kilmę ir siejasi su kūnu, kuris prie Saulės priartėja maždaug iki 0,22 astronominio vieneto.
Tyrimas prasidėjo nuo meteorų
Šio darbo išskirtinumas tas, kad tyrėjai pirmiausia pastebėjo ne pačią asteroidą, o jos irimo pėdsakus Žemės atmosferoje. Tik tuomet buvo pradėta aiškintis, koks šaltinis galėjo palikti tokį nuolaužų srautą ir kokia jo orbita.
Analizei pasitelkti kelių didelių meteorų stebėjimo tinklų duomenys iš Kanados, Japonijos, JAV Kalifornijos ir Europos. Iš daugybės įrašų buvo išskirta grupė meteorų, kurių orbitinė geometrija sutampa, o tai leidžia kalbėti ne apie atsitiktinius pavienius reiškinius, bet apie realų, iki šiol nepatvirtintą srautą.
Tokia metodika svarbi dar ir dėl praktinės priežasties: mažus tamsius kūnus, skriejančius arti Saulės, labai sunku tiesiogiai aptikti teleskopais dėl ryškaus žvaigždės spindesio. Žemės atmosfera šiuo atveju veikia tarsi ekranas, kuriame kosminės dulkės pačios išduoda savo buvimą, trumpam sužibėdamos meteorais.
Ne kometa, o įkaitusi uoliena
Jei kūnas reguliariai pasiekia tokį mažą atstumą iki Saulės, jo paviršius cikliškai įkaista iki ekstremalių temperatūrų. Tokie kaitos ir vėsimo ciklai sukelia stiprius terminio plėtimosi įtempimus, uolienos trūkinėjimą ir laipsnišką dalelių byrėjimą.
Tyrime akcentuojama, kad šio srauto meteoroidai savo savybėmis neprimena tipiškos kometinės kilmės dulkių. Jie apibūdinami kaip vidutiniškai trapūs, bet pastebimai tvirtesni nei klasikinis kometų dulkėtasis mišinys, o tai labiau atitinka uolieninę kilmę.
Ši išvada primena gerai žinomą atvejį su objektu Phaethon, siejamu su Geminidų meteorų srautu: jis nėra klasikinė kometa, tačiau gali maitinti meteorų srautą. Naujas rezultatas rodo, kad panašių kūnų gali būti daugiau, tik jų paliekami srautai dažniau būna menkai pastebimi ir dėl to rečiau aptinkami.
Ar tai pavojinga Žemei?
Mokslininkai pabrėžia, kad kalbama apie smulkias daleles, kurios sudega atmosferoje ir nekelia scenarijaus, susijusio su didelio kūno smūgiu. Vis dėlto tokios dulkės yra ypač vertingos moksliškai, nes iš meteorų trajektorijų ir medžiagos savybių galima atkurti šaltinio orbitą ir jo irimo mechanizmą.
Tyrimas taip pat svarbus ieškant objektų, skriejančių arti Saulės, nes jų egzistavimą meteorų srautai gali išduoti anksčiau, nei pavyksta atlikti tiesioginius teleskopinius stebėjimus. Ateityje tokio tipo paieškoms turėtų padėti ir planuojama NASA misija NEO Surveyor, kuri orientuota į prie Žemės priartėjančių objektų aptikimą infraraudonųjų spindulių ruože.
Galiausiai šis atvejis dar kartą parodo, kad griežta riba tarp asteroidos ir kometos elgsenos ne visada veikia. Kartais pakanka uolieninio kūno, itin artimos orbitos ir daugybės kaitos ciklų, kad jis pradėtų elgtis dinamiškai ir paliktų meteorų pėdsaką Žemės danguje.
Šaltiniai:
– https://phys.org/news/2026-04-sun-asteroid-pieces-earth-flying.html
Leave a Reply