Ilgą laiką Europos priešistorės mityba buvo aiškinama pernelyg paprastai: žemdirbiai esą rėmėsi grūdais ir gyvulininkyste, o medžiotojai daugiausia valgė žuvį bei žvėrieną. Naujesni bioarcheologiniai tyrimai rodo gerokai sudėtingesnį vaizdą, kuriame maistas buvo ne tik išteklių klausimas, bet ir tapatybės, prisitaikymo bei socialinių skirtumų ženklas.
Šiaurės ir centrinės Lenkijos Kujavų regione tyrėjai išanalizavo 84 žmonių palaikus, datuojamus maždaug 4100–1230 metais prieš mūsų erą. Taikant stabiliųjų anglies ir azoto izotopų analizę kauluose, taip pat lyginant duomenis su gyvūnų kaulais ir augalų liekanomis, buvo atkurta, kaip per beveik 3 000 metų kito valgymo įpročiai ir ūkio struktūra.
Kaulai atskleidė ne vien mitybą
Izotopiniai rodikliai leidžia įvertinti, kokią dalį racione sudarė augaliniai produktai, gyvūninės kilmės maistas, taip pat atskirti C3 ir C4 fotosintezės augalus. Pastarieji ypač svarbūs, nes soros priklauso C4 augalams ir jų vartojimas kauluose palieka aiškų cheminį pėdsaką, todėl galima tiksliau sekti, kada ir kiek šis augalas tapo kasdienio maisto dalimi.
Ankstyviausiais laikotarpiais regione matyti mišrus ūkis, paremtas grūdinėmis kultūromis ir galvijų produktais. Tai nebuvo nei vien mėsos, nei vien augalų dieta, o veikiau lanksti sistema, kurioje gyvulininkystė ir žemdirbystė veikė kartu, o pokyčiai vyko nevienodai skirtingose grupėse.
Soros tapo tapatybės ženklu
Ryškiausias lūžis siejamas su sorų išplitimu vėlyvuoju laikotarpiu, apie 1200 metus prieš mūsų erą. Soros Eurazijoje vertinamos kaip praktiška kultūra: jos greitai subręsta, yra atsparios trumpesniam vegetacijos sezonui ir gali veikti kaip atsarginis derlius prastesnėmis sąlygomis. Tačiau Kujavų atvejis parodė, kad šios naujovės įsitvirtinimas nebuvo tolygus.
Vienos bendruomenės soras vartojo akivaizdžiai daugiau, o kitos jų beveik neįtraukė į racioną. Toks išsiskyrimas menkai panašus į paprastą agronominį sprendimą, nes gyvenant tame pačiame regione prieiga prie panašių išteklių turėtų skatinti vienodesnius pasirinkimus.
Maistas, papročiai ir nelygybės užuomazgos
Tyrėjai atkreipė dėmesį, kad mitybos skirtumai sutapo su skirtingomis laidojimo tradicijomis. Kai kur buvo grįžtama prie senesnių kolektyvinių kapaviečių naudojimo, kitur fiksuoti netipiški poriniai laidojimai. Tokie sutapimai leidžia manyti, kad maistas veikė kaip socialinis signalas, padėjęs pabrėžti grupės ribas ir priklausymą.
Analizė taip pat leidžia svarstyti apie didėjančius socialinius skirtumus, kuriuos galima įžvelgti ne tik pagal įkapes ar kapų struktūrą, bet ir pagal ilgalaikius mitybos modelius. Jei to paties regiono žmonės sistemingai valgė skirtingai, tai gali reikšti nevienodą prieigą prie išteklių, skirtingas ūkio strategijas arba sąmoningai palaikomas kultūrines normas.
Platesniame kontekste tokie rezultatai dera su vis labiau įsitvirtinančia tendencija archeologijoje remtis bioarcheologiniais metodais, kai socialinės istorijos rekonstrukcija grindžiama ne vien radiniais, bet ir biologiniais žmonių gyvenimo pėdsakais. Šiuo atveju kaulų chemija tapo savotišku archyvu, leidžiančiu matyti, kaip bendruomenės reagavo į pokyčius, migracijas ir galimus sukrėtimus, o maistas veikė kaip prisitaikymo ir tapatybės įrankis.
Šaltiniai:
– https://scitechdaily.com/what-did-prehistoric-europeans-eat-scientists-uncover-surprising-answers/
– https://www.nhm.ac.uk/discover/stable-isotopes-and-archaeology.html
– https://www.britannica.com/plant/broomcorn-millet
Leave a Reply