Norvegijoje, Leka saloje esančiame monumentaliame Herlaugshaugen pilkapyje mokslininkai nustatė laivo kapą, datuojamą apie 700 metus. Tai reikštų, kad laidojimo laivu tradicija Skandinavijoje buvo paplitusi dar iki įprastai vikingų epochos pradžia laikomo VIII amžiaus pabaigos.
Tyrimo autoriai pabrėžia, kad Herlaugshaugen yra išskirtinis mastu: pilkapio skersmuo siekia apie 60 metrų. Toks statinys rodo ne tik ritualinę reikšmę, bet ir didelius bendruomenės pajėgumus mobilizuoti darbą bei išteklius vieno aukšto statuso asmens laidotuvėms.
Kaip pavyko nustatyti datą
Ankstesniais amžiais Herlaugshaugen buvo siejamas su sagose minimais pasakojimais, tačiau aiškių įrodymų trūko. Šįkart archeologai rinkosi mažiau invazyvų kelią: vietoj viso pilkapio ardymo atliko tikslinius kasinėjimus ir taikė metalo detektorių tyrimus.
Lemiamu argumentu tapo 29 geležinės kniedės, kurios kadaise jungė medines laivo konstrukcijos dalis. Nors mediena didžiąja dalimi buvo suirusi, išlikę fragmentai leido atlikti radiokarboninį datavimą ir patvirtinti ankstyvą laidojimo laiką.
Kodėl tai keičia istorinį vaizdą
Iki šiol plačiai aptarinėta prielaida teigė, kad monumentalūs laivų kapai pirmiausia išplito Anglijoje, o vėliau, maždaug apie 800 metus, ši tradicija pasiekė Skandinaviją. Tokį naratyvą stiprino garsusis Sutton Hoo laidojimas Rytų Anglijoje, dažnai laikomas vienu ryškiausių tokio tipo pavyzdžių Europoje.
Herlaugshaugen duomenys leidžia manyti, kad tradicija galėjo vystytis lygiagrečiai skirtinguose Šiaurės jūros regionuose arba net anksčiau dabartinės Norvegijos teritorijoje. Kitaip tariant, laidojimas laivu nebėra vien vikingų epochos vizitinė kortelė, o veikiau platesnės, ankstesnės elito kultūros ir jūrinės tapatybės dalis.
Ką tai sako apie VII amžiaus Skandinaviją
Didžiulio pilkapio supylimas ir laivo panaudojimas laidotuvėse rodo aiškią socialinę hierarchiją ir išskirtines elito galias. Tokiems darbams reikėjo daug žmonių, organizavimo ir perteklinių resursų, todėl tikėtina, kad regione jau veikė stiprios valdžios struktūros.
Ne mažiau svarbi ir technologinė užuomina: pats laivo kapas suponuoja, kad VII amžiuje čia egzistavo pakankamai dideli laivai ir jų statybos tradicija. Tai padeda geriau suprasti, kaip vėlesniais šimtmečiais Skandinavijos jūrinė ekspansija galėjo remtis ankstesne patirtimi, o ne atsirasti staiga.
Laidojimai laivais būdingi įvairioms jūrinėms kultūroms, tačiau Skandinavijoje jie įgavo itin simbolinę ir reprezentacinę formą. Laivas veikė ir kaip karstas, ir kaip ritualinis kelionės į pomirtinį pasaulį ženklas, o pats laidojimo mastas pabrėždavo mirusiojo statusą.
Herlaugshaugen buvo tyrinėtas ir anksčiau, ypač XVIII amžiuje, tačiau tie darbai, kaip pripažįsta mokslininkai, dalį struktūros pažeidė ir dalį radinių sunaikino. Šiuolaikiniai metodai leido daug tiksliau atkurti pilkapio prigimtį ir jo vietą Šiaurės Europos laidojimo tradicijų raidoje.
Šaltiniai:
– https://www.cambridge.org/core/journals/antiquity/article/herlaugshaugen-ship-burial-closing-the-gap-between-the-east-anglian-and-scandinavian-ship-burial-traditions/D0300C5E218A904B296286EB52178310
Leave a Reply