Po sukrėtimų Persijos įlankoje ir išaugus rizikai strategiškai svarbiuose jūrų keliuose Vašingtone, kaip skelbiama, svarstomas ambicingas planas: Siriją paversti sausumos energetikos koridoriumi, per kurį nafta ir dujos pasiektų Turkiją bei Europą. Dokumente, siejamame su JAV pasiuntiniu Sirijai Tomu Barracku, akcentuojama ne logistika keliais, o vamzdynų tinklų atgaivinimas ir plėtra.
Pagrindinė idėja yra sukurti alternatyvą pažeidžiamiems jūrų „butelio kakliukams“, pirmiausia Hormūzo sąsiauriui, per kurį įprastai keliauja didelė pasaulinės naftos ir suskystintų dujų dalis. Toks scenarijus ypač aktualus tuomet, kai geopolitinė įtampa kelia tiekimo sutrikimų riziką ir didina kainų svyravimus tarptautinėse rinkose.
Vamzdynų projektai ir kainos
Plane minimi keli seni ir nauji maršrutai, kurie teoriškai galėtų sujungti Persijos įlankos bei Irako telkinius su Viduržemio jūros uostais ir vėliau su Europos rinka. Tarp dažniausiai aptariamų idėjų yra Kirkuko–Banijaso naftotiekio atnaujinimas, kuriam, kaip nurodoma, galėtų prireikti apie 3 800 000 000 eurų.
Taip pat aptariamas Kataro–Turkijos dujotiekio sumanymas, kuris praeityje ne kartą buvo minėtas kaip geopolitinių interesų sankirtos taškas. Be to, dokumente įvardijamas Azerbaidžano–Kiliso–Alepo dujų ryšys, pradėjęs veikti 2025 metų rugpjūtį, ir galimybė plėsti Arabų dujotiekį iš Egipto per Siriją Turkijos kryptimi.
Kita kryptis būtų Sirijos vidaus tinklo atkūrimas, įskaitant daugiau nei 1 000 kilometrų infrastruktūros šiaurės rytų regionuose reabilitaciją. Šis aspektas svarbus ne tik tranzitui, bet ir vietiniam energijos tiekimo stabilumui, kuris Sirijoje po karo metų išlieka trapus.
Sirijos ambicija ir regiono interesai
Antalijos diplomatijos forume Turkijoje Sirijos prezidentas Ahmedas al Sharaa teigė, kad šalis dėl savo geografinės padėties siekia tapti alternatyviu energijos ir prekių maršrutu tarp Rytų ir Vakarų. Pasak jo, Sirija norėtų užtikrinti saugų koridorių, jungiantį Persijos įlanką, Jordaniją, Siriją ir Turkiją, išnaudojant priėjimą prie Viduržemio jūros.
Toks siekis skamba patraukliai ant popieriaus, tačiau realybėje jis remiasi prielaida, kad pavyks užtikrinti ilgalaikį saugumą, aiškias taisykles investuotojams ir tarptautinius politinius susitarimus. Be to, bet koks didelio masto energetikos koridorius neatsiejamas nuo regioninių žaidėjų interesų, įskaitant Turkiją, Persijos įlankos šalis, Iraką ir Europos pirkėjus.
Ekspertai: idėja sena, kliūtys didžiulės
Žurnalistas Sarkis Kassarjian, besispecializuojantis Turkijos ir Artimųjų Rytų temose, tokią viziją vertina skeptiškai ir pabrėžia, kad planas iš esmės perkuria dar 2000-ųjų pradžioje aptartas koncepcijas. Jo teigimu, Sirija kol kas neturi nei infrastruktūros, nei stabilumo, kad galėtų konkuruoti su alternatyvomis, tokiomis kaip Saudo Arabijos uostai prie Raudonosios jūros, Izraelio Viduržemio jūros infrastruktūra ar Turkijos energetikos mazgai.
„Sukurti naują vamzdynų tinklą, jį prižiūrėti, remontuoti ir apsaugoti yra labai sudėtinga, ypač tokioje geopolitinėje geografijoje kaip Artimieji Rytai“, – sakė Sarkis Kassarjian.
Jis taip pat akcentuoja, kad investicijoms reikėtų ne tik techninių sprendimų, bet ir efektyvios valdymo sistemos, teisinės aplinkos, korupcijos rizikų mažinimo bei aiškių saugumo garantijų. Kassarjian nuomone, regionui realistiškesni maršrutai jau egzistuoja, pavyzdžiui, Irako–Turkijos Kirkuko–Džeihano linija, nors ir ji pati yra susidūrusi su politiniais bei teisiniais ginčais.
Tuo metu Sirijos naftos sektoriaus inžinierius Ghassanas al Rai situaciją vertina atsargiau: techniškai vamzdynų atgaivinimas įmanomas, tačiau viskas remiasi į finansavimą, saugumą ir politinius susitarimus. Jis atkreipia dėmesį, kad dalis Sirijos infrastruktūros, naudotos iki 2011 metų, fiziškai vis dar egzistuoja, o vamzdynus teoriškai galima remontuoti ir plėsti.
„Technologiškai tai įmanoma. Klausimas, ar yra finansavimas, saugumas ir politiniai susitarimai“, – sakė Ghassanas al Rai.
Vis dėlto jis pripažįsta ir rimtą žmogiškųjų išteklių problemą: po ilgamečio konflikto šalyje trūksta kvalifikuotų specialistų, daug jų išvyko dirbti į Persijos įlankos valstybes. Net ir atsiradus pinigams, tokio masto projektams reikėtų tarptautinių rangovų, patirties ir ilgo stabilumo periodo.
Europos požiūriu, sausumos koridorius per Siriją galėtų atrodyti kaip dar vienas diversifikacijos kelias, tačiau jis neišsprendžia pagrindinio klausimo: energetikos infrastruktūra yra dešimtmečiams skirta investicija, o rizikos vertinimas čia tampa ne mažiau svarbus už pačią inžineriją. Pastaraisiais metais Europa didino SGD importą, plėtė jungtis ir kaupimo pajėgumus, todėl bet koks naujas vamzdynų megaprojektas turėtų konkuruoti ir su jau pasikeitusiu žemyno energijos tiekimo modeliu.
Sirijos pavertimas globaliu energetikos koridoriumi galėtų tapti geopolitiniu lūžio tašku, tačiau kol kas tai labiau vizija, kurios įgyvendinimą riboja saugumo, valdysenos ir finansavimo realybė. Jei įtampa jūrų maršrutuose tęsis, diskusijos dėl sausumos alternatyvų tik stiprės, bet sprendimus lems ne šūkiai, o investuotojų pasitikėjimas ir politiniai kompromisai.
Šaltiniai:
https://www.euronews.com/business/2026/04/24/iran-war-sparks-push-to-transform-syria-into-global-energy-corridor
https://www.eia.gov/todayinenergy/detail.php?id=52859
https://iea.blob.core.windows.net/assets/ab0c7a03-0141-4c92-a7c5-8b1a5c4d8e19/OilMarketReport.pdf
Leave a Reply