Mokslininkai penkis mėnesius stebėjo vadinamąjį Python urvą Ugandoje, kuris laikomas natūraliu Marburgo viruso rezervuaru. Kameromis užfiksuota, kaip prie šikšnosparnių gausiai apgyvendinto urvo reguliariai prieina ne tik laukiniai gyvūnai, bet ir žmonės, o tai primena, kad zoonozių rizika dažnai kyla visai greta kasdienės veiklos.
Tyrimo metu, nuo 2025 metų vasario 16 dienos iki 2025 metų birželio 23 dienos, surinkta 8 832 valandos vaizdo įrašų. Analizėje užfiksuoti 321 atvejai, kai urve ar jo prieigose aptikta mažiausiai 14 rūšių, įskaitant plėšriuosius paukščius, babuinius, mėlynąsias beždžiones, leopardus ir žmones.
Ką parodė vaizdo stebėjimas
Mokslininkai pabrėžė, kad vien vaizdo medžiaga nėra virologinis įrodymas, jog virusas tuo metu realiai persidavė tarp rūšių. Vis dėlto toks stebėjimas suteikia retą ekologinį vaizdą, kaip atrodo potenciali persiliejimo situacija realybėje, kai skirtingos rūšys kartotinai dalijasi ta pačia erdve.
Marburgo virusas priskiriamas filovirusams ir sukelia sunkią hemoraginę karštinę. Pasaulio sveikatos organizacija nurodo, kad virusas žmonėms pirmiausia perduodamas nuo vaisėdžių šikšnosparnių, o vėliau gali plisti tarp žmonių per tiesioginį kontaktą su kūno skysčiais ar užterštais paviršiais.
Žmonių elgesys, keliantis klausimų
Nors Ugandos laukinės gamtos institucijos yra įrengusios stebėjimo vietą saugiu atstumu, kameros užfiksavo 214 žmonių apsilankymų, tarp jų buvo mokyklų, tyrėjų ir turistų grupių. Tyrėjų teigimu, tik vienas asmuo dėvėjo kaukę, o dalis lankytojų priėjo prie pat urvo angos.
Toks elgesys ypač rizikingas laikotarpiais, kai šikšnosparniai atsiveda jauniklius, nes tuomet gali didėti viruso išskyrimas į aplinką. Mokslininkai atkreipė dėmesį, kad tai kvestionuoja prielaidą, esą pavojingos persiliejimo sąsajos yra retos ar sunkiai pasiekiamos.
Kodėl Marburgas kelia nerimą
Marburgo virusas pirmą kartą identifikuotas 1967 metais po protrūkių Marburge ir Frankfurte Vokietijoje bei Belgrade Serbijoje, kai infekcijos siejosi su laboratoriniu darbu su iš Ugandos atgabentomis beždžionėmis. Vėliau protrūkiai ir pavieniai atvejai registruoti keliose Afrikos šalyse, o rizika išlieka dėl sąlyčio su laukine fauna ir sveikatos apsaugos sistemų pažeidžiamumo.
Liga dažniausiai prasideda aukšta temperatūra, stipriu galvos skausmu ir raumenų skausmais, vėliau gali pasireikšti viduriavimas, pilvo skausmai, pykinimas ir vėmimas. PSO pažymi, kad sunkiais atvejais mirtis dažnai ištinka maždaug po 8–9 dienų nuo simptomų pradžios dėl kraujavimo, šoko ir organų pažeidimo.
Šiuo metu plačiai prieinamų, universaliai patvirtintų vakcinų ar specifinių gydymo priemonių nėra, todėl pagrindinis dėmesys skiriamas ankstyvam atpažinimui, infekcijų kontrolei ir kontaktų sekimui. Vaizdo stebėjimo duomenys iš Ugandos urvo papildo supratimą, kaip realiame pasaulyje susikerta žmonių smalsumas, turizmas, švietimas ir biologiniai pavojai.
Šaltiniai:
https://www.euronews.com/health/2026/04/23/scientists-filmed-ugandas-marburg-virus-hotspot-for-5-months-heres-what-they-found
https://www.who.int/news-room/fact-sheets/detail/marburg-virus-disease
https://www.cdc.gov/marburg/index.html
Leave a Reply