Šis vėdryninių šeimos augalas pražysta ankstyvą pavasarį – balandžio–gegužės mėnesiais. Lenkijoje sasankos yra griežtai saugoma rūšis, nors kai kuriose vietovėse ji laikoma išnykusia, o nuo 1946 metų šio augalo paplitimas šalyje nebebuvo patvirtintas. Vis dėlto įvairių rūšių sasankas – paprastąsias, alpiines, pievines, atvirąsias, slovakiškąsias ir pavasarines – žmonės neretai augina soduose.
Duomenys rodo, kad populiariausia paprastoji sasanka dar aptinkama Liublino regione. Dažniausiai ji auga sausose, smėlingose arba molingose dirvose. Kaip atpažinti paprastąją sasanką?
Šios rūšies žiedai paprastai būna rausvai violetinės arba melsvai violetinės spalvos, o išorinė jų pusė – plaukuota. Dar neprasiskleidę žiedai savo forma primena varpelį. Tuo tarpu prekyboje galima rasti veislių, kurios sode žydi baltais, raudonais ar rožiniais žiedais.
Kitos sasankų rūšys taip pat dažniausiai pasižymi melsvai violetiniais žiedynais, tačiau išsiskiria alpinė sasanka – ji žydi baltai. Mažiau žinoma tai, kad augalui nužydėjus susiformuoja vaisynas, iš tolo primenantis purų kamuolėlį, o sėklas išnešioja vėjas.
Be spalvingų žiedų verta atkreipti dėmesį ir į paprastosios sasankos lapus. Jie sudaro skrotelę, lapkočiai yra plaukuoti, o lapalakštis gali užaugti iki 10 cm ilgio. Per šimtmečius sasankos buvo naudojamos įvairiais tikslais, be to, tikėta, kad jos gali atbaidyti piktąsias dvasias.
Minima, kad sasankos sudėtyje yra protoanemonino, triterpenų, flavonoidų, saponinų ir alkaloidų, todėl jai priskiriamas antioksidacinis, antibakterinis ir priešuždegiminis poveikis. Vis dėlto netinkamas lapų naudojimas gali neduoti laukiamos naudos, todėl savarankiškai eksperimentuoti nerekomenduojama.
Leave a Reply