Nellie Bly, tikrasis vardas Elizabeth Jane Cochran, laikoma viena ryškiausių tiriamosios žurnalistikos pradininkių JAV. XIX amžiaus pabaigoje ji išgarsėjo drąsiais reportažais, kuriuose pati įsiliedavo į tiriamą aplinką, kad atskleistų tai, ko institucijos nenorėjo rodyti viešai.
Ji gimė 1864 metų gegužės 5 dieną Pensilvanijoje, o po tėvo mirties šeimos padėtis pablogėjo. Ieškodama darbo ir galimybės prisidėti prie šeimos išlaikymo, ji galiausiai atsidūrė Pitsburge, kur prasidėjo jos kelias į spaudą.
Nuo laiško redakcijai iki slapyvardžio
Karjerą lėmė konfliktas su tuometinėmis nuostatomis apie moterų vaidmenį. Perskaičiusi laikraštyje „Pittsburgh Dispatch“ publikuotą tekstą, menkinusį moterų darbą, ji parašė redaktoriui griežtą laišką.
Redakcija buvo sužavėta argumentais ir pasiūlė jai reporterės darbą. Tuomet ji pasirinko slapyvardį Nellie Bly ir ėmėsi temų, kurios tuo metu buvo nepatogios: moterų darbas, išnaudojimas, skurdas, nelygybė.
Vienas ankstyvųjų jos bandymų dirbti „po priedanga“ buvo darbas fabrike, siekiant savo akimis pamatyti sąlygas, apie kurias viešai beveik nekalbėta. Tačiau pramonininkų nepasitenkinimas ir spaudimas redakcijai lėmė, kad jai teko rašyti „saugesnėmis“ temomis, susijusiomis su kultūra ar buitimi.
Kelias į Niujorką ir didžiausias tyrimas
Ambicijų tai nesumažino. 1886 metais ji persikėlė į Niujorką, tačiau darbo paieškos užtruko, nes redakcijos skeptiškai vertino jaunos moters galimybes imtis rimtų tyrimų.
Galiausiai ji pateko į Josepho Pulitzerio leidžiamo „New York World“ akiratį. Ten jai buvo pasiūlyta užduotis, kuri vėliau tapo tiriamosios žurnalistikos klasika: patikrinti, kas iš tikrųjų vyksta moterų psichiatrijos ligoninėje Blackwell’s saloje.
Norėdama patekti į įstaigą, ji įtikinamai suvaidino psichikos sutrikimą ir buvo pripažinta „tinkama“ hospitalizuoti. Šis momentas tapo esminiu jos tyrimo tašku: Bly pamatė, kaip lengvai žmogus gali būti izoliuotas, o ištrūkti be pagalbos gali būti beveik neįmanoma.
Dešimt dienų, kurios sukėlė pokyčius
Ligoninėje ji patyrė ir aprašė brutalias, žeminančias ir nehigieniškas sąlygas, taip pat personalo abejingumą. Savo tekstuose ji pabrėžė, kad ypač pažeidžiamos buvo moterys imigrantės, kurios menkai mokėjo anglų kalbą ir todėl dar rečiau galėjo apsiginti.
Nors jos „misija“ buvo suplanuota, išėjimas užtruko ilgiau, nei tikėtasi: net ir pripažinus, kad tai buvo provokacija, ji negalėjo tiesiog išeiti. Išlaisvinti ją padėjo laikraščio teisininkų įsikišimas, o Bly ligoninėje išbuvo dešimt dienų.
1887 metų spalio 9 dieną pasirodęs reportažas vėliau buvo išleistas ir knygos forma, dažniausiai minimas pavadinimu Dešimt dienų beprotnamyje. Publikacija sukėlė didelį visuomenės dėmesį, o politinis ir institucinės reputacijos spaudimas prisidėjo prie papildomo finansavimo ir žadėtų sąlygų gerinimo.
Šis atvejis dažnai minimas kaip ankstyvas pavyzdys, kaip žurnalistika gali veikti ne vien informuojant, bet ir priverčiant sistemą atsiskaityti. Bly metodas, kai reporteris pats patiria tiriamą realybę, šiandien siejamas su tiriamosios žurnalistikos ir vadinamosios „slaptos“ dokumentikos tradicija, nors šiuolaikinėje praktikoje jis vertinamas ir per etikos prizmę.
Vėliau Bly tęsė socialines temas, tyrė korupciją, apgavystes darbo rinkoje, rašė interviu ir reportažus iš miesto gyvenimo. Ji taip pat išgarsėjo kelione aplink pasaulį, kai 1889 metų lapkričio 14 dieną išvyko ir 1890 metų sausio 25 dieną grįžo po 72 dienų, taip pagerindama tuo metu plačiai aptarinėtą kelionės rekordą.
XX amžiaus pradžioje ji buvo sugrįžusi ir į karo reportažus, rašė apie sufražisčių judėjimą, o vėliau dirbo ir pramonėje, perėmusi vyro verslą. Nellie Bly mirė 1922 metų sausio 27 dieną, tačiau jos vardas iki šiol minimas kaip drąsos, profesinės rizikos ir viešojo intereso žurnalistikos simbolis.
Leave a Reply