CP v2

Tag: Moterų teisės

  • Natalia Oreiro įsiamžino rudeniškai: gerbėjus sužavėjo nuotraukos ir netikėta žinutė

    Natalia Oreiro įsiamžino rudeniškai: gerbėjus sužavėjo nuotraukos ir netikėta žinutė

    Natalia Oreiro, daugeliui pažįstama iš serialo „Zbuntowany anioł“, socialiniuose tinkluose pasidalijo naujomis, rudeniška nuotaika alsuojančiomis nuotraukomis. Gerbėjai suskubo komentuoti ne tik jos įvaizdžius, bet ir įrašo turinį, kuriame aktorė priminė svarbų kultūrinį kontekstą.

    Urugvajuje gimusi aktorė ir dainininkė tarptautinį populiarumą įgijo dar dešimtajame dešimtmetyje, o pastaraisiais metais išlieka aktyvi kine ir televizijoje. Ji nuolat imasi skirtingų vaidmenų, todėl jos karjera seniai neapsiriboja vien telenovelėmis.

    Oreiro pastaraisiais metais filmavosi keliuose projektuose, o jos darbų sąrašą papildo tiek dramos, tiek komedijos žanrai. Kartu ji palaiko ryšį su auditorija socialiniuose tinkluose, kur vis dažniau matyti ir sąmoningai kuruojamas, mados bei kultūros detalėmis paremtas turinys.

    Rudeniški kadrai ir įvaizdžiai

    Naujausiose nuotraukose aktorė pozavo su knygomis, pasirinkusi švelnių spalvų megztinį ir šiam sezonui būdingą derinį su ryškesnio rašto sijonu. Kituose kadruose ji pademonstravo kontrastingą stilių, vilkėdama baltus marškinius su išraiškingomis rankovėmis ir tamsias, aukštu liemeniu kelnes.

    Tokie įrašai atspindi pastarųjų sezonų tendenciją, kai garsenybių turinys socialiniuose tinkluose vis dažniau kuriamas kaip vientisas pasakojimas. Mados nuotraukos čia tampa ne tik stiliaus demonstravimu, bet ir priemone išryškinti asmenines vertybes, kultūrinius interesus ar intelektines nuorodas.

    Žinutė apie moterų teises ir kultūrą

    Prie nuotraukų Oreiro priminė apie Victoria Ocampo, kuri 1931 metais įkūrė kultūros žurnalą „Sur“. Aktorė akcentavo, kad šis leidinys prisidėjo prie intelektinės laisvės idėjų sklaidos, moterų pilietinių teisių stiprinimo ir tarpkultūrinio dialogo.

    „Victoria Ocampo 1931 metais įkūrė žurnalą „Sur“, taip laužydama to meto schemas ir skatindama intelektinę laisvę, moterų pilietines teises bei tarpkultūrinį dialogą“, – rašė Natalia Oreiro.

    Gerbėjai pastebėjo, kad toks turinio ir stiliaus derinys tampa vis dažnesnis: auditorijai svarbu ne tik estetika, bet ir prasminga žinutė. Dėl to Oreiro įrašas sulaukė daugybės reakcijų, o diskusija komentaruose krypo tiek į jos įvaizdžius, tiek į paminėtos asmenybės indėlį.

  • Tajanio frazė apie ilgas sukneles uždegė audrą Italijoje: įsitraukė senatorės, profsąjungos ir memai

    Tajanio frazė apie ilgas sukneles uždegė audrą Italijoje: įsitraukė senatorės, profsąjungos ir memai

    Italijos užsienio reikalų ministras Antonio Tajani atsidūrė kritikos centre po viešos kalbos, kurioje, kalbėdamas apie gyvenimo partnerės pasirinkimą, siejo moters patikimumą su aprangos detalėmis, įskaitant suknelės ilgį. Nors politikas vėliau atsiprašė, ginčas persimetė į parlamentą ir socialinius tinklus, o jo žodžiai tapo memų tema ir už Italijos ribų.

    Pasak pranešimų Italijos žiniasklaidoje, Tajani renginyje sakė patartų rinktis rimtas moteris, dėvinčias ilgesnes sukneles, jas apibūdindamas kaip patikimesnes ir labiau atitinkančias tradicinį šeimos vaidmenį. Tokia formuluotė sulaukė priekaištų dėl stereotipų ir moterų vertinimo pagal išvaizdą, o kritikai pabrėžė, kad viešiems pareigūnams keliami aukštesni pagarbos standartai.

    „Tai laisvės aktas pasakyti, kad esame laisvos rengtis taip, kaip norime“, – sakė Italijos parlamento narė Raffaella Paita.

    Tajani, viešėdamas Niujorke Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos metu, teigė apgailestaujantis, jei jo žodžiai įžeidė, ir aiškino, kad dalis pasisakymo esą buvo suprasta ne taip, kaip ketinta. Vis dėlto opozicija pareiškė, kad atsiprašymo nepakanka, o pati žinutė atspindi giliai įsišaknijusius požiūrio šablonus.

    Protestas Senate ir platesnė reakcija

    Įtampa persikėlė į Romą, kur kelių opozicinių partijų senatorės susirinko į posėdžius dėvėdamos sijonus kaip simbolinį atsaką ministro pasisakymui. Akcijos dalyvės pabrėžė, kad moterų laisvė apima ir teisę nesulaukti vertinimų dėl drabužių, o sprendimai dėl aprangos negali tapti moralės matu.

    Kritiką išsakė ir Italijos profsąjungos bei Katalikų Bažnyčios atstovai. Profsąjungų pareiškimuose akcentuota, kad toks moterų skirstymas į „patikimas“ ir „nepatikimas“ pagal išvaizdą palaiko pasenusią socialinę hierarchiją, o institucijos turėtų mažinti stereotipus ir nelygybę, o ne ją gilinti.

    Socialinių tinklų banga ir valdžios gynyba

    Greta politinių pareiškimų didelį vaidmenį suvaidino socialiniai tinklai: ministro citatos buvo masiškai cituojamos, perdirbamos ir paverstos memais. Kai kurie opozicijos atstovai viešai skelbė nuotraukas, o dalis jų dalinosi ir DI sugeneruotais vaizdais, siekdami pabrėžti mintį, kad žmogaus vertė nėra matuojama drabužio ilgiu.

    Ministrą gynė dalis valdančiosios daugumos, o ministrė pirmininkė Giorgia Meloni viešai ragino ginčo neperpūsti, tai vadindama nepatogia, bet ne esmine fraze. Kiti vyriausybės nariai argumentavo, kad Tajani neva nenurodinėjo moterims, kaip rengtis, o kalbėjo apie asmeninę nuomonę ir šeimos vertybes, tačiau kritikai atsakė, kad pareigūnų „asmeninės“ nuostatos viešoje erdvėje veikia kaip signalas visuomenei.

    Šis epizodas dar kartą išryškino, kaip greitai šiuolaikinėje politikoje vienas pasisakymas gali virsti platesne diskusija apie lyčių lygybę, viešąją etiką ir politinės komunikacijos atsakomybę. Italijoje, kur kultūrinės ir vertybinės diskusijos dėl moterų teisių ir vaidmens visuomenėje nuolat grįžta į darbotvarkę, ginčas dėl ministro žodžių tapo dar vienu lakmuso popierėliu politiniam klimatui įvertinti.

  • Teherane – dvi realybės vienu metu: moterys bėgo be skaros, netoliese – režimo ginklų paradas

    Teherane – dvi realybės vienu metu: moterys bėgo be skaros, netoliese – režimo ginklų paradas

    Teherane penktadienį vienu metu vyko du skirtingus Irano visuomenės polius atspindintys renginiai. Vienoje sostinės dalyje moterys dalyvavo bėgime ir dalis jų startavo be privalomos galvos skaros, o kitur vyko valstybinis lojalumo ir karinės mobilizacijos demonstravimas.

    Sporto renginyje, kuris vyko Velayat parke, moterų startas buvo ankstų rytą, o vėliau startavo vyrai. Viešai paskelbtose nuotraukose matyti bėgikės su įprasta sportine apranga, tačiau dalis jų buvo be skaros, nors Irane viešose vietose galioja privalomo hidžabo taisyklė.

    Tuo pat metu miesto centre buvo surengtas valstybei palankus renginys, kuriame, remiantis valstybinės žiniasklaidos skelbiamais skaičiais, dalyvavo šimtai tūkstančių žmonių. Eitynėse demonstravo organizuotas pajėgas ir ginkluotę, o vaizdai su ginklus laikančiomis moterimis tapo ryškiu propagandinės žinutės akcentu.

    Teisinės normos ir kasdienybė

    Pagal Irano teisę moterys viešumoje privalo dėvėti hidžabą, o šios tvarkos pažeidimai gali užtraukti administracinę ar baudžiamąją atsakomybę. Vis dėlto pastaraisiais metais, ypač po protestų bangos, prasidėjusios po Mahsos Amini mirties 2022 metais, vis daugiau moterų viešai atsisako laikytis griežto aprangos reikalavimo.

    Teherano prokuratūra jau yra skelbusi apie bylas organizatoriams po atvejų, kai sporto ar viešuose renginiuose fiksuotos moterys be skaros. Tokie procesai dažnai grindžiami formuluote apie „teisinių ir religinių normų nesilaikymą“, o pati atsakomybė gali būti taikoma tiek dalyviams, tiek renginių rengėjams.

    Sporto renginiai – nauja įtampos zona

    Pastaruoju metu Irane sporto varžybos vis dažniau tampa politinės ir kultūrinės įtampos lauku. Kai kuriuose miestuose renginiai buvo atšaukiami dėl dvasininkų ar konservatyvių grupių spaudimo, argumentuojant bendru vyrų ir moterų dalyvavimu ar „religinių vertybių“ apsauga.

    Teherano bėgimas, vykęs nepaisant ankstesnių atšaukimų kituose regionuose, parodė, kad didmiesčiuose praktika neretai ima skirtis nuo griežtų deklaracijų. Sostinėje matomas ir kitas reiškinys: net prorežiminėse akcijose kartais pastebimos moterys, kurios skarą dėvi formaliai arba jos visai atsisako, taip išryškindamos prieštaravimą tarp kontrolės ir realaus visuomenės elgesio.

    Ką atskleidžia kontrastas Teherane

    Vienu metu vykę vaizdai – sportuojančios, hidžabo taisyklę ignoruojančios moterys ir netoliese demonstruojama karinė mobilizacija – tapo simboline sostinės skilimo iliustracija. Ši priešprieša rodo, kad režimo siekis griežtinti kontrolę susiduria su augančia kasdienio nepaklusnumo praktika.

    Žmogaus teisių organizacijos ne kartą yra atkreipusios dėmesį į sugriežtintą represijų politiką, įskaitant sulaikymus ir teismus po protestų ar viešų „moralės“ normų pažeidimų. Todėl sporto renginių epizodai Irane vis dažniau vertinami ne tik kaip kultūriniai, bet ir kaip politiniai signalai apie visuomenės nuotaikas.

  • 4 metai po Mahsos Amini mirties: žmogaus teisių gynėjai įspėja, kad Teheranas nesustojo

    4 metai po Mahsos Amini mirties: žmogaus teisių gynėjai įspėja, kad Teheranas nesustojo

    Praėjus ketveriems metams po Irano kurdės Mahsos Amini mirties policijos areštinėje, tarptautinės žmogaus teisių organizacijos perspėja, kad represijų mechanizmas Irane išliko beveik nepakitęs. Pasak jų, 2022 metais protestus malšinę pareigūnai ir institucijos toliau formuoja saugumo politiką, o spaudimas visuomenei įgauna naujas formas.

    Mahsa Amini, kuriai buvo 22 metai, 2022 metų rugsėjo 13 dieną buvo sulaikyta Teherane dėl privalomų hidžabo taisyklių pažeidimo. Po trijų dienų ji mirė, o jos mirtis tapo kibirkštimi visoje šalyje išplitusiam judėjimui, kurį lydėjo šūkis Moteris, gyvenimas, laisvė.

    Jungtinių Tautų nepriklausoma tarptautinė faktų nustatymo misija yra nurodžiusi, kad Mahsa Amini sulaikymo metu patyrė fizinį smurtą, o Irano valdžia yra atsakinga už jos mirtį. Iranas šias išvadas atmetė ir neigė, kad moteris buvo sumušta, tačiau protestai jau buvo įgavę pagreitį ir peraugo į platesnį nepasitenkinimą politine sistema, ekonomine padėtimi ir mažumų teisėmis.

    Minint sukaktį, kurdiškuose regionuose fiksuota visuotinė streiko forma: dalis prekybininkų ir verslų skelbė laikinai užveriantys duris. Žmogaus teisių gynėjai pabrėžia, kad simboliniai protestai ir pilietinis pasipriešinimas išlieka, nors dalis aktyvistų atsidūrė kalėjimuose, buvo priversti emigruoti arba susidūrė su baudžiamuoju persekiojimu.

    Represijos persikelia į skaitmeninę erdvę

    Pastaraisiais metais, vertinant tarptautinių stebėtojų ataskaitas, Irano valdžia vis dažniau remiasi technologijomis, o ne vien fizinėmis moralės policijos patrulių priemonėmis. Viešosiose erdvėse daugėja kamerų, o visuomenės elgesio kontrolei, įskaitant aprangos taisyklių laikymąsi, pasitelkiami skaitmeniniai sprendimai, tarp jų ir veidų atpažinimo technologijos.

    Jungtinių Tautų ataskaitose taip pat minimi atvejai, kai stebėjimo priemonės taikomos švietimo įstaigose, o sankcijos persikelia į kasdienį gyvenimą: pranešama apie kavinių, restoranų ir parduotuvių uždarymus dėl tariamų aprangos reikalavimų pažeidimų. Nors teisės aktų taikymas periodiškai pristabdomas ar koreguojamas, praktikoje, anot stebėtojų, spaudimas išlieka.

    Žmogaus teisių organizacijos pabrėžia, kad technologinis posūkis keičia represijų pobūdį: mažėja tiesioginių susidūrimų gatvėse, tačiau didėja stebėsena ir baimė būti identifikuotam. Tokia taktika leidžia valdžiai veikti mažiau matomai, o atsakomybės grandinę visuomenei ir tarptautinei bendruomenei atsekti tampa sudėtingiau.

    Ką rodo 2022 metų protestų palikimas?

    2022 metų protestai tapo vienais didžiausių Irano istorijoje per pastaruosius dešimtmečius, o Jungtinių Tautų misija yra nurodžiusi šimtus žuvusių ir tūkstančius sulaikytų. Amnesty International taip pat skelbė apie masinius sulaikymus, prievartinius dingimus, nesąžiningus teismus ir mirties bausmes, kurios, žmogaus teisių gynėjų teigimu, buvo naudojamos kaip bauginimo priemonė.

    Europos Parlamento vadovybė viešai kartoja, kad toliau rems Irano visuomenę, ypač jaunus žmones ir moteris, susiduriančius su kalinimu ar mirties bausmės grėsme. Tarptautiniai pareiškimai kol kas neprivertė Teherano keisti politinio kurso, tačiau išlieka svarbūs kaip spaudimo ir dėmesio priemonė.

    Stebėtojai pažymi, kad nepaisant represijų, viešojoje erdvėje dažniau matomos moterys be galvos apdangalo, o moterų teisės tapo centrine politinių debatų tema ir šalies viduje, ir už jos ribų. Tai rodo, kad po 2022 metų visuomenės elgesio normos ir lūkesčiai keičiasi, net jei teisinė sistema ir valdžios struktūra iš esmės išlieka ta pati.

    Jungtinių Tautų specialioji pranešėja žmogaus teisių Irane klausimais yra pabrėžusi, kad ketverių metų valstybės smurtas nepalaužė pasipriešinimo, o moterys ir merginos toliau reikalauja teisės pačioms spręsti, ką dėvėti, kur dirbti ir kaip gyventi.

    „Po ketverių metų pasipriešinimas, kurį sukėlė Jinos mirtis, nėra užgesintas“, – sakė Jungtinių Tautų specialioji pranešėja žmogaus teisių Irane klausimais Mai Sato.

    „Moterys ir merginos, kurios išėjo į gatves jos vardu, vis dar reikalauja teisės pačios spręsti, ką dėvėti, kur dirbti ir kaip gyventi. Šių teisių nebus galima neigti amžinai“, – sakė Mai Sato.

  • Amaral pasirodymas Ispanijoje vėl užkūrė ginčą: nuogumas scenoje ar protestas prieš cenzūrą?

    Amaral pasirodymas Ispanijoje vėl užkūrė ginčą: nuogumas scenoje ar protestas prieš cenzūrą?

    Ispanijos grupės Amaral vokalistės Evos Amaral gestas festivalyje Sonorama Ribera vėl įkaitino seną debatą: kur baigiasi meninė laisvė ir prasideda cenzūra. Scenoje nusivilkta suknelės dalis tapo ne tik šou detale, bet ir sąmoningu pareiškimu apie moterų teisę pačioms spręsti dėl savo kūno.

    Koncertas vyko Aranda de Duero mieste Burgoso provincijoje ir sutapo su 25 metų grupės karjeros minėjimu. Įrašai iš pasirodymo greitai paplito socialiniuose tinkluose, o reakcijos išsiskyrė nuo palaikymo iki atvirai seksistinių komentarų, primenančių, kad moters kūnas viešojoje erdvėje vis dar laikomas kontroliuotinu.

    Kas buvo pasakyta scenoje?

    Prieš gestą Eva Amaral kreipėsi į publiką pabrėždama, kad niekas negali atimti žmogaus orumo, jo trapumo ir stiprybės. Šis pasirodymo momentas daugeliui nuskambėjo kaip feministinis pareiškimas, o ne provokacija dėl provokacijos.

    „Niekas negali atimti mūsų nuogumo orumo, mūsų trapumo ir mūsų stiprybės“, – sakė Eva Amaral.

    Pati dainininkė gestą siejo su platesne žinute apie teisę kalbėti ir veikti be baimės, o scenoje pacitavo dainos Revolución mintį apie gyvenimą, kuriame nereikia bijoti pasakyti, ką galvoji. Tokia formuluotė perkėlė dėmesį nuo kūno demonstravimo prie laisvės ir galios temos.

    Solidarumas su kitomis atlikėjomis

    Gestą sustiprino ir aiškiai įvardyta solidarumo kryptis: Amaral jį skyrė kitoms Ispanijos atlikėjoms, kurios pastaraisiais metais susidūrė su spaudimu, puolimu ar ribojimais dėl savo kūrybos ir sceninių sprendimų. Tarp minimų vardų nuskambėjo Rocío Saiz, Rigoberta Bandini, Zahara, taip pat Miren ir Bebe.

    Rocío Saiz, viešai kalbanti apie LGBTIQ bendruomenės matomumą ir moterų teises, teigia jau dešimtmetį patirianti grasinimus bei įžeidimus socialiniuose tinkluose. Pasak jos, vienas ryškiausių atvejų buvo sustabdytas pasirodymas per Pride renginius Mursijoje, kai, atlikėjai nusivilkus marškinėlius, įsikišo policija ir pareikalavo apsirengti.

    „Jie nori mus kontroliuoti ir neleisti mums būti“, – sakė Rocío Saiz.

    Atlikėja pabrėžia, kad matomiausia cenzūra nebūtinai būna scenoje: jos teigimu, dalis menininkių vėliau patiria tylų atstūmimą, kai dėl aktyvios pozicijos tampa nepageidaujamos festivalių programose ar viešose erdvėse. Tokia praktika, anot jos, veikia kaip nerašytas sąrašas, kurio niekas nepatvirtina oficialiai, bet jis juntamas sprendimuose.

    Kodėl šis ginčas nesibaigia?

    Diskusija Ispanijoje atsinaujina kone kiekvieną kartą, kai atlikėjos scenoje sąmoningai naudoja kūną kaip žinutės dalį. Rigoberta Bandini pasirodymuose yra kalbėjusi apie tai, kodėl moters krūtys visuomenėje vis dar sukelia baimę, nors jos susijusios su motinyste ir žindymu, o ne su gėda.

    Zahara atvejis parodė kitą konflikto pusę, kai kūrybiniai sprendimai interpretuojami kaip įžeidimas ir tampa politinių kovų taikiniu. Tokiose situacijose susiduria saviraiškos laisvė, visuomenės moraliniai standartai ir institucijų sprendimai, kuriuos neretai veikia spaudimas iš interesų grupių.

    Amaral pasirodymo vaizdo įrašas sulaukė palaikymo ir iš dalies politinio pripažinimo, tačiau kartu išryškino ir sparčiai plintančią neapykantos kalbą internete. Ši tendencija, stebima daugelyje Europos šalių, ypač ryški lyčių lygybės temose, kur socialiniai tinklai tampa tiek mobilizacijos, tiek puolimo įrankiu.

    „Jei kas nors mano, kad čia tik apie nusivilktus marškinėlius, jie nieko nesuprato: kalbame apie teisę pačioms būti savo kūno šeimininkėmis“, – sakė Rocío Saiz.

    Galiausiai ginčas dažniausiai grįžta prie to paties klausimo: ar moters kūnas viešojoje erdvėje laikomas lygiaverčiu vyro kūnui, ar vis dar vertinamas kaip objektas, kurį galima drausti, smerkti ir reguliuoti. Amaral atvejis Ispanijoje tapo dar vienu priminimu, kad kultūros scena neretai pirmoji iškelia temas, kurių visuomenė dar nėra iki galo išsprendusi.

  • Afganistano popžvaigždė Aryana Sayeed pradeda moterims skirtą turą Europoje: žinutė Talibanui

    Afganistano popžvaigždė Aryana Sayeed pradeda moterims skirtą turą Europoje: žinutė Talibanui

    Viena ryškiausių Afganistano popmuzikos scenos atlikėjų Aryana Sayeed pradeda Europinį koncertų turą, į kurį įleidžiamos tik moterys. Taip dainininkė siekia suburti diasporos bendruomenes ir atkreipti dėmesį į Talibanui valdant Afganistaną dar labiau suvaržytas moterų teises.

    Turas startuoja Roterdame, kur Aryana Sayeed pasirodo Laurenskerk erdvėje, o vėliau numatyti koncertai Stokholme, Hamburge ir Vysbadene netoli Frankfurto. Šį formatą ji vadina sąmoningu pasirinkimu, skirtu sukurti saugią erdvę moterims, kurioms koncertas tampa ne tik pramoga, bet ir solidarumo gestu.

    Kas slypi už idėjos

    Aryana Sayeed teigia apie tokio tipo turą galvojusi kelerius metus, stebėdama, kaip Afganistane griežtinami draudimai moterims. Pasak jos, kai kuriose kasdienio gyvenimo srityse moterys neteko galimybių mokytis, dirbti ar laisvai dalyvauti viešajame gyvenime, o tai didina socialinę atskirtį ir skurdą.

    Atlikėja viešai pabrėžia, kad jos muzika seniai peržengė pramogos ribas ir tapo aktyvizmo įrankiu. Ji dirba ir per savo įkurtą organizaciją DEFAW, kurią pristato kaip platformą, padedančią telkti paramą ir garsiau kalbėti už Afganistane gyvenančias moteris bei mergaites.

    „Norėjau, kad tai būtų koncertai, kuriuose matytume moterų stiprybę, susitelktume ir primintume apie milijonus Afganistane nutildytų balsų“, – sakė Aryana Sayeed.

    Gyvenimas tremtyje ir ryšys su Afganistanu

    Talibanui grįžus į valdžią 2021 metais, Aryana Sayeed pasitraukė iš Afganistano ir daugiau nebegali ten koncertuoti. Nors užsienyje ji ir anksčiau rengdavo pasirodymus, dabar, pasak jos, didžiausias pokytis yra negalėjimas fiziškai būti šalyje ir tiesiogiai pasiekti auditorijos per televiziją ar renginius.

    Vis dėlto atlikėja akcentuoja, kad ryšys su Afganistane gyvenančiomis moterimis visiškai nenutrūko. Ji sako, kad skaitmeninės platformos leidžia daliai žmonių sekti jos kūrybą ir gauti žinutes, tačiau toks ryšys nekompensuoja realių laisvių praradimo ir didėjančio spaudimo kasdienybėje.

    „Svarbiausia, ką nuolat kartoju mergaitėms, yra nepasiduoti ir neprarasti vilties, net jei šiandien atrodo, kad ateitis uždaryta“, – sakė Aryana Sayeed.

    Apie DI muzikos industrijoje

    Interviu metu dainininkė palietė ir vis dažniau muzikos industrijoje aptariamą dirbtinio intelekto temą. Ji teigė DI vertinanti atsargiai, nes technologijos gali būti panaudotos kuriant tikro atlikėjo balsą ar vaizdą jam nedalyvaujant, o tai kelia pasitikėjimo ir autorystės klausimų.

    Aryana Sayeed pabrėžia, kad jai svarbiausia yra „žmogiškas prisilietimas“ ir autentiškas ryšys su klausytoju. Jos teigimu, būtent šis ryšys ir yra pagrindinė priežastis, kodėl moterims skirti koncertai turi ne tik simbolinę, bet ir praktinę reikšmę – jie kuria bendruomenę, kurią sunku nutildyti.

  • Mirė Gloria Steinem (92): feministinio judėjimo veidas, žurnalistė ir „Ms.“ bendraįkūrėja

    Mirė Gloria Steinem (92): feministinio judėjimo veidas, žurnalistė ir „Ms.“ bendraįkūrėja

    JAV feministinio judėjimo ikona, rašytoja ir žurnalistė Gloria Steinem mirė sulaukusi 92 metų. Apie jos mirtį pranešta artimųjų ir su ja siejamos organizacijos socialinių tinklų paskyrose.

    Skelbiama, kad ji mirė trečiadienį savo namuose Niujorke. Mirties priežastis nenurodoma, tačiau primenama, kad praeityje ji buvo susidūrusi su krūties vėžiu, o vėliau jai diagnozuota trišakio nervo neuralgija.

    Jos įtaka JAV moterų teisių judėjimui

    G. Steinem laikoma viena svarbiausių vadinamosios antrosios bangos feminizmo figūrų, iškilusių XX amžiaus septintajame dešimtmetyje. Šis laikotarpis JAV siejamas su plataus masto kova už lyčių lygybę darbo rinkoje, politikoje ir šeimos teisėje, taip pat už reprodukcines teises.

    Ji dirbo žurnaliste Niujorke, o platesnį pripažinimą pelnė po tyrimo, kai slapta įsidarbino „Playboy“ klube ir aprašė moterų darbo sąlygas. Vėliau ji įsitraukė į politinę publicistiką, tapo redaktore ir viena ryškiausių lyčių lygybės temų balsų.

    „Ms.“ žurnalas ir organizacijos

    G. Steinem bendraįkūrė žurnalą „Ms.“, tapusį vienu svarbiausių feministinio judėjimo leidinių JAV. Jame į viešąją darbotvarkę nuosekliai buvo keliamos smurto artimoje aplinkoje, seksualinio priekabiavimo, atlygio skirtumų ir abortų teisės temos.

    Ji taip pat prisidėjo prie organizacijų, orientuotų į moterų teises ir žiniasklaidos atstovavimą, kūrimo, o 1971 metais dalyvavo steigiant Nacionalinį moterų politinį susivienijimą, kurio tikslas buvo didinti moterų dalyvavimą politikoje ir rinkimuose.

    Paskutiniai metai ir palikimas

    Artimųjų pranešime pabrėžiama, kad G. Steinem iki pat gyvenimo pabaigos dirbo dėl lygybės ir daug rašė. Taip pat teigiama, jog ji pastaraisiais metais puoselėjo bendruomeninius susitikimus savo namuose, kuriuos norima tęsti ir jai išėjus.

    „Glorios beveik šimtmetis buvo prasmingai nugyventas, o iki pat pabaigos ji dirbo dėl lygybės“, – teigiama pranešime.

    G. Steinem parašė ne vieną plačiai aptartą knygą, o jos publicistika ir kalbos padėjo formuoti modernų moterų teisių judėjimo žodyną. 2013 metais JAV prezidentas Barackas Obama jai skyrė Prezidento laisvės medalį.

    Nors jos veikla ne kartą kėlė ginčų ir kritikos, G. Steinem išliko viena atpažįstamiausių figūrų, siejamų su lyčių lygybės kova. Jos mirtis žymi vienos ryškiausių XX amžiaus socialinių permainų eros lyderių netektį.

  • Mirė Gloria Steinem: feminizmo ikonos palikimas ir citatos, kurios iki šiol keičia diskusiją

    Mirė Gloria Steinem: feminizmo ikonos palikimas ir citatos, kurios iki šiol keičia diskusiją

    Gloria Steinem mirtis ir jos reikšmė

    JAV žurnalistė, rašytoja ir feminizmo aktyvistė Gloria Steinem mirė sulaukusi 92 metų. Ji laikoma viena ryškiausių modernaus moterų judėjimo figūrų, kurios tekstai ir vieši pasisakymai darė įtaką ne vienai kartai.

    Steinem vardas siejamas su ilgalaike kova už reprodukcines teises, teisę į saugų abortą, smurto artimoje aplinkoje prevenciją, lygiavertį atlygį ir politinį moterų atstovavimą. Jos veikla apėmė ir žurnalistiką, ir organizacinį darbą, ir nuolatinį dalyvavimą viešojoje erdvėje.

    Kodėl jos citatos tapo judėjimo kalba

    Gloria Steinem gebėjo sudėtingas socialines temas paversti aiškiomis, įsimintinomis frazėmis, kurios lengvai cituojamos, bet kartu išlaiko minties svorį. Dalis jos pasakymų tapo feministinio judėjimo šūkiais, o kiti iki šiol naudojami kalbant apie galios, pinigų ir politinių sprendimų santykį.

    Jos citatų populiarumas paaiškinamas ir tuo, kad jos dažnai balansuoja tarp ironijos ir tikslios diagnozės: Steinem kalbėjo ne tik apie lygybės idealus, bet ir apie mechanizmus, kurie lygybę stabdo. Dėl to jos mintys naudojamos ir šiuolaikinėse diskusijose apie atlyginimų skirtumus, atstovavimo problemą bei kultūros įtaką politikai.

    „Bet kuri moteris, nusprendusi elgtis kaip visavertis žmogus, turėtų žinoti, kad status quo armijos ją mėgins paversti nešvariu juokeliu. Tai jų pirmasis ginklas. Jai prireiks seserystės“, – sakė Gloria Steinem.

    „Ateitis priklauso nuo to, ką kiekvienas darome kasdien; judėjimas yra tik žmonės, kurie juda“, – sakė Gloria Steinem.

    Palikimas, kuris neapsiriboja JAV

    Nors Steinem dažniausiai siejama su JAV moterų judėjimu, jos idėjos peržengė valstybių ribas ir tapo tarptautinių žmogaus teisių diskusijų dalimi. Jos tekstai ir kalbos buvo verčiami, cituojami akademinėje aplinkoje, o žurnalistinė laikysena padėjo suformuoti standartą, kaip apie lyčių lygybę kalbėti ne vien deklaracijomis, bet ir faktais.

    Šiandien, kai daugelyje šalių vyksta ginčai dėl reprodukcinių teisių, smurto prevencijos priemonių ar politinio atstovavimo, Steinem mintys vėl skamba aktualiai. Jos palikimas išlieka ne tik citatose, bet ir pačiame viešosios kalbos stiliuje: reikalauti pokyčių, bet kartu įvardyti, kas konkrečiai turi keistis.

  • Talibanas mini 5 metus valdžioje: Kabulo šventės ir augantis nerimas dėl moterų teisių

    Talibanas mini 5 metus valdžioje: Kabulo šventės ir augantis nerimas dėl moterų teisių

    Afganistane minimos penktosios Talibano sugrįžimo į valdžią metinės, kurios sutapo su judėjimo surengtomis viešomis eitynėmis ir šventiniais renginiais Kabule bei kituose šalies regionuose. Talibano atstovai tvirtina, kad po 2021 metais įvykusio valdžios perėmimo šalyje buvo atkurta tvarka ir nutrauktas dešimtmečius trukęs konfliktas.

    Kabule į gatves išėjo tūkstančiai žmonių, o kai kuriose vietose buvo matyti automobiliai su vėliavomis ir simbolika. Prie buvusios JAV ambasados organizuotas renginys su sportininkų paradu, kuriame, pagal Talibano nustatytas taisykles, dalyvavo tik vyrai, nes moterims dalyvauti sporto veiklose šalyje taikomi griežti draudimai.

    Talibano užsienio reikalų ministerijos atstovas spaudai Zia Ahmadas Takalas ragino užsienio valstybes aktyviau investuoti Afganistane ir pasinaudoti, anot jo, atsiveriančiomis ekonominėmis galimybėmis. Vis dėlto tarptautinis Talibano administracijos legitimumas išlieka ribotas: formaliai Talibano valdžią oficialiai pripažino tik Rusija, o dauguma valstybių palaiko tik pragmatiškus, neoficialius ryšius.

    Žmogaus teisės ir mergaičių švietimas

    Tuo pat metu Jungtinių Tautų specialusis pranešėjas žmogaus teisių padėčiai Afganistane Richardas Bennettas perspėjo, kad šalis išgyvena gilią žmogaus teisių krizę. Tarptautinės organizacijos nuosekliai akcentuoja, kad per penkerius metus sugriežtinti apribojimai moterims ir mergaitėms tapo vienu esminių veiksnių, stabdančių platesnį Talibano pripažinimą.

    UNESCO skaičiavimu, apie 2,4 milijono mergaičių yra eliminuotos iš vidurinio ugdymo sistemos. Talibanas dar 2021 metais uždraudė mergaitėms mokytis po šeštos klasės, vėliau buvo apribotos ir moterų studijos aukštosiose mokyklose, o taip pat susiaurintos galimybės dirbti daugelyje sričių.

    Apribojimai apima ir kasdienį gyvenimą: moterų buvimas viešose erdvėse smarkiai suvaržytas, dalyje vietų joms uždrausta lankytis parkuose bei sporto klubuose. Taip pat taikomi reikalavimai keliauti tik lydint vyrui globėjui, o dalyvavimas sporto renginiuose faktiškai užkirstas.

    Humanitarinė padėtis ir paramos trūkumas

    Humanitarinė situacija Afganistane tebėra įtempta: Pasaulio maisto programa yra įspėjusi, kad vaikų nepakankama mityba kai kuriose provincijose pasiekė kritinį lygį. Organizacija taip pat nurodo, kad padėtį blogina finansavimo spragos, dėl kurių pagalbos apimtys mažėja, nors poreikiai išlieka dideli.

    Tokios tendencijos didina migracijos spaudimą regione ir už jo ribų, o Europos valstybės ieško sprendimų, kaip derinti humanitarinius įsipareigojimus, saugumo interesus ir migracijos politiką. Europos Sąjunga kartoja, kad Talibano valdžios nepripažįsta, tačiau palaiko darbinį kontaktą dėl esminių klausimų, įskaitant moterų ir mergaičių teises.

    2021 metų pasitraukimo šešėlis

    Talibanas valdžią perėmė 2021 metais, kai JAV ir sąjungininkai pasitraukė po du dešimtmečius trukusio karo. Tuometinis JAV prezidentas Joe Bidenas yra nurodęs, kad karas kainavo apie 1 trilijoną JAV dolerių, tai prilygsta maždaug 920 000 000 000 eurų.

    Pasitraukimą lydėjo chaotiškos scenos Kabulo oro uoste, kai tūkstančiai žmonių bandė palikti šalį. Ši patirtis iki šiol daro įtaką Vakarų sprendimams dėl kontaktų su Talibanu, o kartu išryškina dilemą: kaip spręsti saugumo, migracijos ir žmogaus teisių klausimus valstybėje, kurią valdo tarptautiniu mastu nepripažinta administracija.

    Prancūzijos užsienio reikalų ministerija yra pabrėžusi, kad Talibano valdymo normalizavimas neįmanomas, kol režimas nevykdys tarptautinių įsipareigojimų žmogaus teisių, kovos su terorizmu ir įtraukaus valdymo srityse. Ši pozicija atspindi ir platesnį Vakarų požiūrį, kuriame žmogaus teisių situacija išlieka pagrindiniu santykių su Talibanu barometru.

  • CEDAW išvados apie Lietuvą jau išverstos: ką Komitetas siūlo keisti dėl moterų teisių

    CEDAW išvados apie Lietuvą jau išverstos: ką Komitetas siūlo keisti dėl moterų teisių

    Jungtinių Tautų Moterų diskriminacijos panaikinimo komitetas (CEDAW) 2026 metais vasario 23 dieną priėmė baigiamąsias pastabas dėl Lietuvos septintosios periodinės ataskaitos apie Konvencijos dėl visų formų diskriminacijos panaikinimo moterims įgyvendinimą. Siekiant užtikrinti tinkamą dokumento sklaidą, institucijoms pateiktas oficialus vertimas į lietuvių kalbą.

    Šios baigiamosios pastabos laikomos tarptautiniu Lietuvos pažangos lyčių lygybės ir moterų teisių srityje vertinimu. Jose paprastai įvardijami tiek pasiekti pokyčiai, tiek išliekantys iššūkiai, o kartu pateikiamos konkrečios rekomendacijos valstybės politikai ir praktikai.

    Ką apima CEDAW rekomendacijos?

    Komiteto rekomendacijos yra tiesiogiai susijusios su teisėkūra, viešosios politikos formavimu ir įgyvendinimu, administracine praktika, duomenų rinkimu bei mokymų organizavimu. Taip pat akcentuojama teisingumo vykdymo sritis, nes CEDAW ragina užtikrinti, kad Konvencijos nuostatos būtų realiai taikomos nacionaliniu lygmeniu.

    Baigiamosios pastabos institucijoms veikia kaip prioritetų žemėlapis iki kitos valstybės ataskaitos pateikimo. Jose pateikiamos kryptys, kurios gali būti svarbios peržiūrint teisės aktus, planuojant strateginius dokumentus ir vertinant sprendimų poveikį lyčių lygybei.

    Ko tikimasi iš institucijų?

    CEDAW pabrėžia koordinuotos ir sistemingos institucijų veiklos poreikį, aiškių ir išmatuojamų tikslų nustatymą bei veiksmingą stebėseną. Kartu akcentuojama atskaitomybė, kad pažanga būtų matuojama ne vien deklaracijomis, bet ir apčiuopiamais rezultatais.

    Dokumente taip pat išskiriamas kompetencijų stiprinimas, ypač tiems pareigūnams, kurie taiko teisę ir priima administracinius sprendimus. Praktikoje tai reiškia didesnį dėmesį mokymams, vienodesnei taikymo praktikai ir aiškesniems procesams, kad moterų teisių apsauga būtų užtikrinama nuosekliai.

    Institucijos kviečiamos pagal savo kompetenciją susipažinti su CEDAW baigiamosiomis pastabomis, įvertinti jų aktualumą vykdomoms ir planuojamoms priemonėms bei, esant poreikiui, inicijuoti papildomus veiksmus. Tikslas – nuosekliai įgyvendinti tarptautinius įsipareigojimus ir stiprinti lyčių lygybę Lietuvoje.

    Parengta pagal Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos informaciją.