Sode jau ne vienerius metus auganti obelis turi didelį privalumą – stiprią, gerai išsivysčiusią šaknų sistemą. Tokie medžiai efektyviai pasisavina vandenį ir mineralines medžiagas, geriau ištveria sausras bei pavasarines šalnas. Todėl net jei vaisiai tapo smulkūs ar rūgštūs, skubėti atsisveikinti su sena obelimi nebūtina.
Vietoj to galima pasinaudoti skiepijimu. Ant esamo kamieno ar storų šakų galima įskiepyti vieną ar net kelias norimas veisles – jos pradeda derėti jau antrais–trečiais metais po skiepijimo. Taip nereikia sodinti naujo medelio ir metų metus laukti pirmojo derliaus: panaudojamas jau paruoštas, galingas senos obels „pamatas“.
Prieš pradedant darbus būtina įsitikinti, kad medis sveikas. Kamienas ir pagrindinės šakos neturi būti pažeistos vėžio, puvinių ar žievės ligų, taip pat neturėtų matytis didelių nekrozės plotų, atšokusių žievės lopų ar ryškių kenkėjų pažeidimų. Jei medis smarkiai serga, skiepijimas paprasčiausiai nepasiteisins.
Kaip paruošti skiepus ir poskiepį
Skiepai (ūglių atkarpos) imami iš pasirinktų veislių, kurių vaisių norite ateityje skinti. Juos geriausia pasiruošti medžio ramybės laikotarpiu – sausį arba vasarį. Rinkitės sveikus, tiesius vienmečius ūglius, kurių storis apie 5–8 mm, su gerai išsivysčiusiais lapiniais pumpurais. Vienas ūglis turėtų būti maždaug 30–40 cm ilgio ir turėti bent 8–10 pumpurų.
Nupjautus skiepus suriškite į ryšulėlius, pažymėkite veislės pavadinimu ir laikykite 0–4 °C temperatūroje. Tam tinka drėgnas smėlis, durpės ar pjuvenos rūsyje, taip pat šaldytuvas. Svarbu, kad skiepai iki skiepijimo išliktų ramybės būsenoje ir nepradėtų sprogti.
Poskiepis šiuo atveju – sena obelis. Šakas, kurias planuojate skiepyti, verta patrumpinti iš anksto, maždaug kovo viduryje, paliekant apie 20 cm „rezervą“ virš vietos, kur bus įskiepyti skiepai. Šis paliktas gabalas vėliau pradžiūs, o prieš pat skiepijimą jį nupjausite iki šviežios medienos, kad pjūvis būtų švarus ir gyvas.
Geriausias būdas senoms obelims – skiepijimas už žievės
Iš kelių skiepijimo būdų storoms šakoms tinkamiausias yra skiepijimas už žievės (vadinamoji „už žievės“ technika). Jis atliekamas balandžio pabaigoje arba gegužę, kai žievė lengvai atsiskiria nuo medienos – tai ženklas, kad aktyviai dirba kambis. Jei žievė dar „nevaikšto“, ją atkelti bus sunku ir galima pažeisti audinius.
Prieš pat skiepijimą nupjaukite anksčiau paliktą džiūstantį šakos galą, kad atsivertų šviežia, šviesi mediena. Pjūvio paviršių išlyginkite aštriu peiliu. Tuomet padarykite vertikalų 3–5 cm ilgio įpjovimą žievėje ir atsargiai praskleiskite jos kraštus.
Skiepo apačią nupjaukite įstrižai taip, kad pjūvis būtų lygus ir kuo ilgesnis (apie 3 cm). Paruoštą skiepą įstumkite po praskleista žieve – svarbu, kad skiepo kambis kuo tiksliau sutaptų su poskiepio kambiu, nes tik tuomet audiniai sėkmingai suaugs. Apatinis pumpuras turėtų likti visai netoli pjūvio krašto.
Ant vienos storos šakos verta įskiepyti 2–4 skiepus, tolygiai išdėstant aplink šakos perimetrą. Jei kuris nors neprigis, likusieji vis tiek suformuos naują lają. Kiekvieną skiepą tvirtai apvyniokite skiepijimo juosta arba elastinga plėvele.
Kaip apsaugoti žaizdas po skiepijimo
Įtvirtinus skiepus, visas atviras vietas – tiek šakos pjūvio paviršių, tiek skiepų viršūnes – būtina užtepti sodo tepalu. Jis suformuoja elastingą apsauginį sluoksnį, kuris saugo nuo išdžiūvimo ir sumažina grybinės ar bakterinės infekcijos riziką. Tepalą tepkite tolygiai, uždengdami ir žaizdos kraštus maždaug 2 cm pločiu.
Vėliau žaizdas reikia prižiūrėti ir toliau: reguliariai patikrinkite, ar juosta neatsilaisvino, ar tepalo sluoksnis nesutrūkinėjo. Jei matote plyšius ar atviras vietas, tepalą užtepkite iš naujo. Suaugimas vyksta visą sezoną – pamažu formuojasi žaizdas užgydantis audinys (kalusas), kuris apgaubia sujungimo vietą.
Po kelių savaičių iš skiepų turėtų pradėti augti nauji ūgliai. Pirmais metais jie būna labai trapūs, todėl juos gali išlaužti vėjas ar net ant šakelių nutūpę paukščiai. Jaunus ūglius pririškite prie kuoliuko ar bambukinės atramos. Taip pat pašalinkite atžalas, augančias žemiau skiepijimo vietos – jos atima jėgas iš naujų ūglių ir lėtina formuojamos lajos augimą.
Pirmi metai po skiepijimo – svarbiausi
Pirmasis sezonas po skiepijimo dažnai nulemia viso darbo sėkmę. Be reguliarios juostų ir užteptų vietų kontrolės, pasirūpinkite laistymu, ypač jei pavasaris ar vasara sausi.
Jei ant skiepų pirmais metais pasirodo žiediniai pumpurai, juos geriau pašalinti. Medžiui tuo metu svarbiau sukaupti jėgų ir užauginti tvirtus ūglius, o ne eikvoti energiją vaisiams. Derėjimą geriausia leisti antrais arba trečiais metais.
Rudenį įvertinkite, kaip suaugo skiepijimo vietos: sėkmingą suaugimą rodo lygus, vientisas kalusas. Jei kuris nors skiepas neprigijo (nudžiūvo ar neišleido ūglių), jį galima pašalinti ir pakartoti skiepijimą kitą sezoną. Juostą, laikančią skiepą, po kelių mėnesių atlaisvinkite arba pakeiskite, kad ji neįaugtų į storėjančią žievę.
Leave a Reply