Šaukštelis medaus dažnai pristatomas kaip natūralus būdas sustiprinti organizmą, tačiau moksliškai tai nėra stebuklingas vaistas. Medaus pagrindą sudaro gliukozė ir fruktozė, todėl jis pirmiausia veikia kaip greitai pasisavinamas energijos šaltinis, panašiai kaip ir kiti paprastieji cukrūs.
Svarbus niuansas tas, kad Pasaulio sveikatos organizacija meduje esančius cukrus priskiria vadinamiesiems laisviesiems cukrams. Tai reiškia, kad net ir natūralūs saldikliai turėtų būti vartojami saikingai, ypač jei racione netrūksta saldumynų ar saldintų gėrimų.
Kuo medus skiriasi nuo cukraus?
Nors kalorijų ir cukrų prasme medus nėra kardinaliai kitoks nei cukrus, jis turi ir papildomų medžiagų. Meduje aptinkama nedideli kiekiai aminorūgščių, fermentų bei fenolinių junginių, siejamų su antioksidaciniu poveikiu.
Šių medžiagų kiekis skiriasi priklausomai nuo augalų, iš kurių rinktas nektaras, taip pat nuo apdorojimo ir laikymo. Dėl to vieno medaus poveikis gali būti kitoks nei kito, o reklaminiai pažadai dažnai pernelyg apibendrinti.
Klinikinių tyrimų apžvalgos rodo, kad medaus vartojimas kai kuriuose tyrimuose buvo siejamas su nedideliais pokyčiais: mažesne gliukozės koncentracija nevalgius, mažesniu bendrojo ir MTL cholesterolio bei trigliceridų kiekiu, o DTL cholesterolio rodikliai kai kada didėjo. Vis dėlto daliai išvadų įrodymų patikimumas vertinamas kaip žemas, todėl medaus nereikėtų laikyti gydymo priemone.
Ar medus padeda žarnynui?
Pastaraisiais metais daug dėmesio skiriama medaus ir žarnyno mikrobiotos sąsajoms. Viename 2024 metais publikuotame tyrime nustatyta, kad pridėjus medaus į jogurtą su Bifidobacterium animalis, šių bakterijų aptikta daugiau virškinamajame trakte.
Tačiau toks pokytis ne visada reiškia aiškiai juntamą naudą: tame pačiame tyrimų kontekste nebuvo įtikinamai parodyta ryški žarnyno veiklos, savijautos ar pažintinių funkcijų gerėjimo nauda. Kitaip tariant, mikrobiotos pokyčiai nebūtinai automatiškai virsta apčiuopiamu rezultatu kasdienybėje.
Karšta arbata ir medus: ar jis tampa cukrumi?
Gana dažnai kartojamas teiginys, kad virš 40 laipsnių medus esą tampa paprastu cukrumi ir praranda visas savybes. Toks aiškinimas yra per daug supaprastintas, nes temperatūra skirtingas medžiagas veikia nevienodai.
Šiluma gali mažinti kai kurių fermentų aktyvumą ir silpninti antibakterines savybes, ypač jei medus ilgai ir stipriai kaitinamas. Kita vertus, tai nereiškia, kad įdėjus medaus į šiltą gėrimą visi naudingi junginiai iš karto išnyksta, nes poveikis priklauso ir nuo temperatūros, ir nuo kaitinimo trukmės, ir nuo medaus rūšies.
Jei tikslas yra kuo labiau išsaugoti natūralias medaus savybes, praktiškiausia palaukti, kol gėrimas šiek tiek pravės, ir tik tada jį saldinti. Taip sumažinama tikimybė, kad jautresni junginiai bus paveikti stipriau.
Kiek medaus yra per daug?
Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja, kad laisvieji cukrūs sudarytų mažiau nei 10 proc. paros energijos, o papildomai naudos gali duoti riba iki 5 proc. Į šį skaičiavimą patenka ir meduje esantys cukrūs, todėl svarbiausia yra bendras dienos kontekstas.
Sveikam žmogui viena ar dvi arbatiniai šaukšteliai gali būti suderinti su subalansuota mityba, ypač jei medus pakeičia kitą saldiklį, o ne tampa papildomu saldžiu priedu. Daugiausia problemų kyla tuomet, kai medus įtraukiamas ne vietoj, o kartu su kitais cukraus šaltiniais.
Didesnio atsargumo turėtų laikytis žmonės, sergantys cukriniu diabetu ar turintys angliavandenių apykaitos sutrikimų, nes medus gali kelti gliukozės šuolius. Taip pat medaus negalima duoti kūdikiams iki 12 mėnesių amžiaus dėl kūdikių botulizmo rizikos.
Leave a Reply