Daugiabučių kiemų vejos dažnai tampa žaliomis oazėmis, esančiomis visai šalia namų. Kartais kyla pagunda jas paversti praktiškomis erdvėmis – pasodinti prieskoninių žolelių, daržovių, krūmų ar net vaismedžių. Tačiau tada iškyla esminis klausimas: kam priklauso žemė prie daugiabučio – pirmo aukšto gyventojams, visiems namo gyventojams ar namą administruojančiai struktūrai?
Teisės aktai aiškiai nurodo, kad žalieji plotai aplink daugiabutį (vejos, želdynų juostos) yra bendrosios nuosavybės dalis. Vadinasi, tai nėra atskiro gyventojo privati teritorija, net jei ji yra tiesiai po pirmo aukšto buto langais arba realiai niekas ja nesinaudoja. Tokia erdvė priklauso visiems bendraturčiams, o ją prižiūri ir naudojimo tvarką nustato „bendrija“ arba „gyvenamojo namo administratorius“ (priklausomai nuo konkretaus valdymo modelio).
Tai nereiškia, kad mini darželiai po langais visada yra neteisėti. Tačiau tam būtinas žemės savininko ar bendraturčių sprendimas – kitaip tariant, „bendrijos“ arba „administratorius“ privalo duoti sutikimą. Dažniausiai kartu turi būti aiškiai sutariama, kokiomis sąlygomis galima naudotis konkrečiu vejos plotu, ir kaip bus užtikrinamos kitų gyventojų teisės.
Kiekvieną kartą, kai keičiate bendro naudojimo teritorijos paskirtį ar naudojimo būdą, reikalingas „bendrijos“ arba „administratoriaus“ pritarimas. Tai taikoma ne tik medelių ar krūmų sodinimui, bet ir paprastam žemės kasimui. Taip pat būtina atskirai suderinti, jei norima teritoriją naudoti išimtinai (t. y. kad kiti gyventojai jos nebegalėtų naudoti), arba įrengti nuolatinius elementus – bortelius, palisadas, aptvėrimus.
Sutikimo gavimo tvarka gali skirtis. Vienur sprendimą priima „administratorius“ pagal nustatytą vidaus tvarką, kitur klausimas sprendžiamas bendraturčių sprendimu. Tokiais atvejais dažniausiai taikomas balsavimas, kuriam nebūtinai reikia vienbalsio pritarimo – paprastai pakanka daugumos, skaičiuojamos pagal turimas nuosavybės dalis.
Jeigu sutikimo nėra, darželis ar kita savavališkai įrengta erdvė gali būti laikoma neteisėtu bendrosios nuosavybės užėmimu. Tokiu atveju „administratorius“ ar „bendrija“ gali pareikalauti atkurti teritoriją į pirminę būklę, o kai kuriais atvejais – taikyti ir papildomus mokesčius.
Vis dėlto yra siauras darbų rėžis, kuris dažniau toleruojamas net ir be formalaus leidimo – tai tokie veiksmai, kurie nepalieka ilgalaikių pokyčių, neapgadina želdinių ir neriboja kitų gyventojų. Pavyzdžiui, dažniausiai problemų nekelia ant vejos pastatyti vazonai, jei jie nėra įtvirtinti žemėje ir nereikalauja jos perkasti. Juose galima auginti gėles ar prieskonines žoleles, tačiau svarbu įvertinti kaimynų tolerancijos ribas: esant nusiskundimams „administratorius“ gali pareikalauti vazonus pašalinti.
Jei „administratorius“ to nedraudžia, paprastai toleruojama ir nedidelė esamų želdinių priežiūra: ravėjimas, laistymas, gėlynų tvarkymas. Visgi reikėtų suprasti, kad tai dažniau būna praktikos ir tarpusavio susitarimo, o ne absoliučios teisės klausimas – jeigu nusprendžiama, kad tokia veikla kenkia želdiniams ar kelia nepatogumų kitiems gyventojams, ji gali būti bet kada uždrausta.
Net ir gavus sutikimą, tai nereiškia, kad teritorija gali būti naudojama neribotą laiką. Sprendimas gali būti atšauktas, ypač jei atsiranda gyventojų skundų dėl netvarkos, nemalonių kvapų ar triukšmo. Darželis taip pat negali kelti grėsmės priešgaisrinei saugai ar pastato konstrukcijoms, o pasodinti augalai neturėtų užstoti šviesos kitiems butams.
Norint išlaikyti tokį plotą kuo ilgiau, verta aiškiai susitarti dėl naudojamos teritorijos ribų ir sąlygų. Tačiau svarbiausia – elgtis taip, kad tai nekeltų nepatogumų kaimynams: nesodinti invazinių augalų, vengti medžių, kurie ateityje užstotų šviesą, nenaudoti aitraus kvapo trąšų, atsisakyti kompostavimo ar triukšmingų įrenginių. Net jei už naudojimą mokamas mokestis, „bendrija“ ar „administratorius“ gali nutraukti susitarimą, jei naudojimasis trukdo kitiems.
Kai kam kyla mintis paprasčiausiai išsipirkti plotą prie daugiabučio, kad jis taptų asmenine valda. Praktikoje tai pasitaiko itin retai: dažniausiai tokios galimybės nenumato vidaus taisyklės, o bendrosios nuosavybės perleidimui paprastai prireiktų visų bendraturčių sutikimo. Todėl dažniausias sprendimas lieka laikinas naudojimas – nuoma arba panauda.
Mini darželiai prie daugiabučių neretai tampa kaimyninių ginčų priežastimi, ypač kai kyla klausimas, ar pirmo aukšto gyventojai turi daugiau teisių nei kiti. Tokie konfliktai kartais baigiasi tuo, kad teritorija grąžinama į pradinę būklę.
Viena iš išeičių – bendruomeninis sodas visiems namo gyventojams. Veją ar nenaudojamą žaliąjį plotą galima sutvarkyti bendrai, be išimtinės teisės, be tvorų ir be jausmo, kad kažkas gavo daugiau nei kiti. Tokiu sodu gali naudotis kiekvienas norintis: pasisodinti daržovių, žolelių, gėlių ar tiesiog prisidėti prie priežiūros. Paprastai tokios iniciatyvos lengviau priimamos, nes neriboja priėjimo prie bendros teritorijos, skatina kaimynų bendravimą, atgaivina kiemo želdinius ir didina biologinę įvairovę.
Leave a Reply