Velykų laikotarpis kupinas liaudiškų tikėjimų ir prietarų. Vienus šiandien vertiname su šypsena, kitais vis dar tikime. Ką, pasak senolių, per Velykas geriau palikti ramybėje, kad neprisišauktume nesėkmių ir neprarastume gerovės?
Velykų tridienis prasideda Didįjį ketvirtadienį ir tęsiasi iki Didžiojo šeštadienio. Svarbiausia jo diena – Didysis penktadienis, kai tikintieji mini Kristaus mirtį ant kryžiaus.
Nors šiandien į šiuos dalykus dažnai žiūrime ne taip griežtai (daugelis žmonių penktadienį dirba, kai kurie – ir šeštadienį), anksčiau buvo tikima, kad Didįjį penktadienį nevalia tvarkytis namuose ir skalbti. Esą tie, kurie šią dieną švarą iškelia aukščiau už susikaupimą, vėliau iki kitų Velykų vargs su nešvara. Taip pat buvo sakoma, kad Didįjį penktadienį nereikėtų šukuotis.
Daugelyje namų Didįjį penktadienį ir šiandien laikomasi rimties: stengiamasi nekelti balso, neklausyti garsios muzikos, o kai kas vengia net įsijungti televizorių. Seniau tikėta, kad triukšmas gali pritraukti nelaimes, o dabar dažniau to nedaroma iš pagarbos šiai dienai.
Didysis šeštadienis – laukimo diena, skirta pasiruošimui Prisikėlimui, taip pat maisto šventinimui krepšeliuose. Su ja siejama ne vienas prietaras, ir dalis jų iki šiol gyva daugelyje šeimų.
Vienas tikėjimų sako, kad vandens, kuriame virė kiaušiniai šventinamam krepšeliui, nederėtų išpilti. Esą tuo vandeniu verta nusiplauti rankas ir veidą – tikėta, kad jis išvaro ligas ir stiprina sveikatą.
Kitas prietaras susijęs su kiaušinių lukštais: sakyta, kad tamsūs lukštai pritraukia nesėkmę, todėl krepšelyje geriau turėti šviesesnių kiaušinių.
Velykų sekmadienis – svarbiausia švenčių diena, tad ir su ja siejama nemažai liaudiškų tikėjimų. Vienas jų skelbia: kas tą rytą atsikels pirmiausia, tas visus metus lydės laimė, sveikata ir sėkmė. Taip pat būta tikėjimo, kad paliesti pašventintu margučiu pastatus, medžius ar ūkio gyvulius reiškia prisivilioti gerovę visam ūkiui ir namams.
Jei namuose gyvena netekėjusi mergina, anksčiau patarta suskaičiuoti visus Velykų stalo kiaušinius: jei skaičius pasirodo esąs lyginis, tai neva pranašauja artėjančias vestuves.
Pasak prietarų, pačią Velykų dieną nereikėtų kurti ugnies, dirbti ir tvarkytis, kad „neiššluotume“ laimės. Taip pat sakyta, jog nevalia visą dieną pragulėti lovoje. Užtat patariama prie šventinio stalo sėsti su naujais drabužiais – tikėta, kad tai atneša sėkmę ir gerą ateinančių metų pradžią.
Velykų pirmadienis – dar viena prietarų kupina diena. Svarbiausias jų teigia, kad jokiu būdu nederėtų tądien likti sausam: vandeniui priskirtos stiprios apsivalymo savybės, jis esą gydo ir neša sėkmę.
Buvo tikima, kad gausiai aplietos merginos gali tikėtis sveikatos ir gerovės, o vaikinai, kurie apipila kuo daugiau merginų, visus metus džiaugsis didžiausiu dėmesiu.
Leave a Reply