Šiandien Velykos dažniausiai siejamos su pasninku, maisto šventinimu Didįjį šeštadienį, iškilmingais sekmadienio pusryčiais ir linksmu šlapinimusi per antrąją šventės dieną. Daugelyje namų vis dar puoselėjami šeimos papročiai: bendri pasiruošimo darbai, margučių dažymas ar dalijimasis kiaušiniu. Tai gyvos tradicijos, sujungiančios skirtingas kartas.
Vis dėlto dar prieš kelis dešimtmečius Velykų papročiai Lenkijoje atrodė gerokai kitaip. Nemažai tradicijų – tiek kulinarinių, tiek kultūrinių – išnyko beveik be pėdsako.
Senieji su Velykomis susiję valgymo papročiai buvo kur kas griežtesni ir labiau simboliniai nei šiandien. Vienas keisčiausių – vadinamosios žuro ir silkės laidotuvės, daugiausia žinotos Kujavijos regione. Per 40 pasninko dienų žmonės maitinosi labai kukliai: vyravo paprasti pasninkiniai patiekalai, ant stalo dažniausiai būdavo žuras (be priedų) ir silkė.
Didįjį penktadienį šių patiekalų buvo atsisakoma simboliškai: žurą išpildavo į iškastą duobę, o silkes pakabindavo ant medžio. Taip buvo aiškiai pažymima pasninko pabaiga ir būsimos velykinės gausos pradžia.
Ne mažiau stebina ir kadaise kaimuose galiojęs draudimas kepti duoną. Jis būdavo taikomas dar likus savaitei iki Verbų sekmadienio ir trukdavo iki Didžiojo penktadienio. Tikėta, kad šio papročio sulaužymas gali užtraukti sausras ūkiui ar net visai apylinkei. Prietarai buvo vertinami itin rimtai: nepaklusnias šeimininkes esą galėdavo „pagrobti“ iš namų, kartu paimti visus puodus ir sumesti juos į netoliese esančią upę ar ežerą.
Netroško ir bendruomeniškų, žaismingų tradicijų. Viena jų – valatka, žaidimas, kai kiaušiniai ridenami stalu. Dalyviai turėdavo pademonstruoti taiklumą ir miklumą, kad jų kiaušinis, susidūręs su kitais, nesuskiltų ir nenuriedėtų ant žemės. Laimėdavo tas, kurio kiaušinis pasirodydavo „stipriausias“ ir likdavo sveikas, o kaip prizą jis susirinkdavo pralaimėjusiųjų kiaušinių lukštus. Paprastas žaidimas neretai įtraukdavo visą šeimą.
Kai kuriuose regionuose, ypač Legnicos apylinkėse, būdavo puoselėjama tradicija dalyti maistą vargingiausiems. Paprotys vadintas duona, silkė ir grašis. Didįjį penktadienį vienuoliai iš benediktinių ir kartūzų vienuolynų neturtingiesiems dalydavo duoną bei silkes, neretai pridėdami ir specialiai nukaldintų smulkių monetų. Tai buvo solidarumo ir rūpesčio kitais ženklas.
Dar neįprastesnis buvo paprotys velykinius pusryčius valgyti ant lauko rėžio. Šeimos išeidavo į savo laukus ir valgydavo stovėdamos, tikėdamos, kad šventinio maisto gausa persiduos būsimam derliui. Pašventintų kiaušinių lukštai būdavo išbarstomi ant dirvos, kaip ir šventinės duonos trupiniai. Taip simboliškai „pasidalijama“ maistu su gamta, prašant jos palankumo.
Senosios praktikos rodo, kaip glaudžiai maistas buvo susijęs su kasdieniu gyvenimo ritmu, tikėjimu ir gamtos ciklais. Nors šiandien švenčiama kitaip, žmonės ir dabar telkiasi prie velykinio stalo.
Velykų tradicijos apėmė ne vien valgius – egzistavo ir platus kultūrinių apeigų pasaulis. Pavyzdžiui, mažai kas žino, kad dar visai neseniai Verbų sekmadienis buvo vadinamas Gluosnių sekmadieniu. Vietoj spalvingų verbų į bažnyčią nešdavo gluosnio šakeles, simbolizavusias atgimstantį gyvenimą.
Mažosios Lenkijos regione iki šiol galima aptikti Siudejos bobos tradicijos pėdsakų, nors anksčiau ji buvo gerokai paprastesnė. Vyras, persirengęs moteriškais drabužiais ir su suodžiais ištepta veido oda, kartu su spalvinga, liaudiškais rūbais pasipuošusia palyda lankydavo sodybas ir ieškodavo jaunų merginų. Jų veidus ištepti suodžiais esą turėjo atnešti sveikatą, sėkmę ir pranašauti greitą santuoką. Tai buvo savotiška alternatyva šlapinimuisi vandeniu, tik vietoj jo naudoti suodžiai.
Pasak pasakojimų, ir antroji Velykų diena kadaise atrodė kitaip. Pirmiausia žmones per kojas plakdavo gluosnio vytelėmis, o tik po to apliedavo šaltu vandeniu. Apeiga buvo siejama su pavasario atėjimu ir turėjo simbolizuoti apsivalymą. Kašubuose ši tradicija vadinta degavimu, o Velykų pirmadienis – Degus.
Viena prieštaringiausių tradicijų buvo Judaso skandinimas arba kartuvės. Šis nuo XVIII amžiaus žinomas paprotys turėjo priminti biblinę išdavystę. Didįjį ketvirtadienį Judaso iškamša būdavo „teisiama“, po to pakabinama ant bažnyčios bokšto, o Didįjį penktadienį numetama, daužoma, plakama lazdomis ir galiausiai metama į vandenį. Ilgainiui Bažnyčia šį paprotį uždraudė dėl jo žiaurumo.
Šiandien daugelis šių apeigų išliko tik pasakojimuose ar pavienėse vietovėse. Vis dėlto jos atskleidžia turtingą folklorą – Velykų tradicijos Lenkijoje buvo kupinos simbolių ir vietinių reikšmių.
Velykos ne visada atrodė taip, kaip įprasta dabar. Kadaise papročiai, nors šiandien skambantys neįprastai, buvo svarbi vietos tapatybės dalis. Dalis jų nugrimzdo užmarštin, todėl verta juos prisiminti, kad geriau suprastume senąją kultūrą ir tai, kaip smarkiai keitėsi šventimo būdas.
Leave a Reply