CP v2

Category: Uncategorized

  • Kur dingsta „Sam’s Club“ neparduotas maistas: dovanos, perdirbimas ir biokuras vietoj sąvartynų

    Ką daro su neparduotais produktais?

    Didmeninės prekybos tinklas „Sam’s Club“, priklausantis tai pačiai grupei kaip ir „Walmart“, dalį neparduoto maisto nukreipia labdarai, o tai, kas nebetinka vartoti, atiduoda perdirbimui. Tokia praktika siekiama mažinti maisto švaistymą ir sąvartynuose atsiduriantį organinių atliekų kiekį.

    Įmonė viešai deklaruoja prisijungusi prie JAV iniciatyvos, kuria siekiama iki 2030 metų perpus sumažinti maisto praradimus ir švaistymą. Tai atitinka platesnę tendenciją mažmeninėje prekyboje, kai tvarumo tikslai jungiami su kaštų mažinimu ir efektyvesne logistika.

    Maistas keliauja į paramą

    „Sam’s Club“ ir „Walmart“ jau daugiau nei dešimtmetį bendradarbiauja su kampanija Fight Hunger. Spark Change., kurios metu renkamos lėšos maisto bankų tinklui Feeding America. Mechanizmas paprastas: dalis pajamų nuo pasirinktų prekių ir pirkėjų aukos kasose nukreipiamos paramai.

    Pasak bendrovės skelbiamų duomenų, nuo 2006 metų per „Walmart“ ir „Sam’s Club“ kanalus paaukota daugiau kaip 4 080 000 000 kilogramų maisto. Tokia apimtis parodo, kad labdaros srautai čia nėra pavienės akcijos, o ilgalaikės tiekimo grandinės dalis.

    Kas nebetinka valgyti, virsta biokuru

    Ne visas maistas gali būti paaukotas, todėl dalis produkcijos nukreipiama perdirbimui. 2023 metais „Walmart“ pranešė pradedanti bendradarbystę su „Denali“ – organizacija, kuri priima vartoti nebetinkamas palaidas ar supakuotas maisto atliekas ir jas paverčia biokuru, kompostu ar kitomis naudingomis žaliavomis.

    „Denali“ skaičiuoja, kad viena dalyvaujanti „Walmart“ ar „Sam’s Club“ vieta per metus gali apdoroti apie 90 700 kilogramų maisto atliekų. Tokie skaičiai svarbūs ir praktiniu požiūriu, nes mažina išlaidas atliekų tvarkymui bei sąvartynų mokesčiams.

    Technologijos sandėliuose mažina švaistymą

    Svarbi šio modelio dalis yra vadinamoji Zero Depack sistema, kai sandėlių gale įrengti išpakavimo įrenginiai greitai atskiria pakuotes nuo turinio. Taip paspartinamas procesas, o darbuotojams nereikia rankomis ardyti pakuočių ir ruošti atliekų išvežimui.

    Tokiu būdu atliekos, kurios anksčiau galėjo keliauti į sąvartyną, paverčiamos vienalyte mase, tinkama tolesniam perdirbimui. Įmonė pabrėžia, kad įdiegus įrangą, kasdieniam darbui reikia minimaliai papildomų resursų.

    Tvarumas apima ir tiekėjus

    „Sam’s Club“ teigia siekianti mažinti švaistymą ne vien tvarkydama likučius, bet ir dirbdama su tiekėjais, kurie panaudoja vizualiai neidealią, tačiau kokybišką žaliavą. Pavyzdžiu įvardijami džiovintų vaisių produktai, gaminami iš nestandartinės išvaizdos vaisių.

    Be to, su „Member’s Mark“ prekės ženklu siejami įsipareigojimai mažinti pirminio plastiko naudojimą, atsisakyti dalies probleminių sudedamųjų dalių ir stiprinti atsakingą žaliavų tiekimą. Tokios kryptys atitinka rinkos spaudimą didiesiems prekybininkams skaidrinti tiekimo grandines ir mažinti poveikį aplinkai.

  • Vakarinė vakarienė perpus greičiau: vienas pasiruošimo triukas, kurį verta išbandyti šiandien

    Darbo dienų vakarais maisto gaminimas dažnai virsta lenktynėmis su laiku, todėl vis daugiau žmonių renkasi paprastą sprendimą: kruopas ir ankštinius išsivirti iš anksto ir laikyti šaldytuve. Toks pasiruošimas leidžia vakarienę surinkti gerokai greičiau, nes nereikia laukti, kol išvirs ryžiai, lęšiai ar bolivinė balanda.

    Iš anksto galima paruošti ne tik ryžius. Tam tinka pupelės, lęšiai, bolivinė balanda ir kitos kruopos, kurias galima išvirti ryte ar savaitgalį, kai turite daugiau laiko, o vėliau susipakuoti porcijomis pagal būsimus patiekalus.

    Praktika rodo, kad didžiausia nauda atsiranda tada, kai grūdinius produktus ruošiame partijomis. Paruoštos porcijos padeda greičiau pagaminti dubenėlius su daržovėmis, salotas, troškinius ar garnyrus, o taip pat leidžia daugiau dėmesio skirti skoniui, pridedant prieskonių ir aromatinių ingredientų.

    Atvėsinimas ir laikymas

    Vis dėlto svarbu ne tik sutaupyti laiko, bet ir laikytis saugaus maisto tvarkymo taisyklių, ypač kalbant apie virtus ryžius. Netinkamai atvėsinti ar per ilgai kambario temperatūroje laikyti ryžiai gali tapti terpe daugintis Bacillus cereus bakterijoms, kurios gali sukelti apsinuodijimo simptomus.

    JAV Žemės ūkio departamento rekomendacijos pabrėžia, kad virtą maistą reikėtų kuo greičiau atvėsinti ir padėti į šaldytuvą, nepaliekant jo ilgam ant stalviršio. Taisyklė paprasta: likučius reikia atšaldyti operatyviai, o šaldytuve laikyti sandariuose induose, kad nesikauptų drėgmė ir kvapai.

    Kaip saugiai pašildyti

    Pašildant svarbu, kad maistas įkaistų tolygiai. Rekomenduojama ryžius ir kitus paruoštus produktus kaitinti taip, kad jie būtų karšti per visą tūrį, o lęšius ar bolivinę balandą pakaitinti iki saugios vidinės temperatūros, jei patiekiate karštus.

    Jei dalį virtų kruopų užšaldote, pašildymui paprastai prireikia daugiau laiko, o tekstūrai išsaugoti gali padėti keli šaukštai vandens kaitinimo metu. Svarbiausia vengti pakartotinio atvėsinimo ir šildymo ciklų, nes tai didina maisto saugos rizikas ir blogina skonį.

    Kodėl ši gudrybė populiarėja

    Išankstinis ingredientų paruošimas vis dažniau siejamas su planuojamu savaitės valgiaraščiu ir mažesniu maisto švaistymu. Turint paruoštą bazę šaldytuve, lengviau improvisuoti: užtenka baltymo, daržovių ir padažo, kad vakarienė atsirastų per kelias minutes.

    Toks įprotis ypač patogus šeimoms ir dirbantiems žmonėms, nes sumažina streso virtuvėje ir leidžia greičiau patiekti subalansuotą patiekalą. Kitaip tariant, pusė darbo atliekama tada, kai turite laiko, o vakarais belieka tik sujungti ingredientus.

  • 4 tyrimai po 40-ies, galintys išgelbėti gyvybę: kodėl moterys dažnai nepastebi infarkto?

    Kodėl moterys dažniau pražiūri infarktą?

    Širdies ir kraujagyslių ligos išlieka viena dažniausių mirties priežasčių tarp moterų, tačiau jų simptomai neretai būna netipiški. Vietoje stipraus krūtinės skausmo gali pasireikšti neįprastas nuovargis, dusulys, pykinimas ar diskomfortas žandikaulyje, kakle, nugaroje.

    Dėl to dalis moterų įspėjamuosius ženklus priskiria stresui, virškinimo sutrikimams ar pervargimui ir delsia kreiptis pagalbos. Kardiologai pabrėžia, kad būtent laiku atliekami patikrinimai dažnai leidžia užbėgti už akių infarktui ar insultui.

    Keturi svarbiausi patikrinimai po 40 metų

    Prevencijoje didžiausią vertę turi paprasti, plačiai prieinami tyrimai, kurie padeda įvertinti pagrindinius rizikos veiksnius. Sulaukus 40 metų, šiuos rodiklius verta stebėti reguliariai, net jei savijauta gera ir nėra aiškių simptomų.

    Pirmasis rodiklis yra arterinis kraujospūdis. Padidėjęs kraujospūdis dažnai nepasireiškia jokiais pojūčiais, tačiau ilgainiui pažeidžia kraujagysles ir reikšmingai didina infarkto bei insulto tikimybę, todėl jį rekomenduojama tikrinti bent kartą per metus.

    Antrasis svarbus tyrimas yra lipidų profilis, į kurį įeina bendras cholesterolis, MTL ir DTL cholesterolis bei trigliceridai. Kai rodikliai normalūs, dažnai pakanka tikrintis kas kelerius metus, tačiau esant padidėjusiems skaičiams, šeiminei rizikai ar kitiems veiksniams gydytojas gali siūlyti dažnesnę kontrolę.

    Trečiasis aspektas yra cukraus apykaitos įvertinimas, atliekant gliukozės nevalgius ir glikuoto hemoglobino HbA1c tyrimus. Jie padeda laiku aptikti prediabetą ar diabetą, kurie didina kraujagyslių pažeidimo riziką ir dažnai progresuoja be ryškių simptomų.

    Ketvirtasis rodiklis yra kūno masės indeksas ir liemens apimtis, nes pilvinis nutukimas glaudžiai susijęs su hipertenzija, dislipidemija ir atsparumu insulinui. Moterims reikšmingai padidėjusi liemens apimtis laikoma svarbiu įspėjamuoju ženklu, todėl ją verta matuoti bent kartą per metus.

    Riziką didina ir moterims būdingi veiksniai

    Gydytojai atkreipia dėmesį, kad širdies riziką moterims gali didinti ir specifinės būklės, kurios ne visada įvertinamos profilaktiškai. Prie jų priskiriama ankstyva menopauzė, komplikacijos nėštumo metu, taip pat policistinių kiaušidžių sindromas ir kai kurios autoimuninės ligos.

    Ne mažiau svarbūs ir gyvenimo būdo veiksniai, tokie kaip ilgalaikis stresas, depresija, prastas miegas, mažas fizinis aktyvumas bei rūkymas. Net ir vienas ryškus rizikos faktorius yra priežastis profilaktiką aptarti su šeimos gydytoju ir sudaryti asmeninį stebėsenos planą.

    „Reguliarūs patikrinimai yra gyvybiškai svarbūs, nes leidžia pamatyti problemą dar iki pirmųjų simptomų“, – pabrėžia prevencinės kardiologijos specialistai.

    Medikai primena, kad įtariant infarktą delsimas gali kainuoti gyvybę. Jei atsiranda staigus dusulys, šaltas prakaitas, neįprastas silpnumas, pykinimas ar skausmas viršutinėje kūno dalyje, ypač jei simptomai kartojasi ar stiprėja, būtina nedelsiant kviesti skubiąją pagalbą.

  • Mikrodozavimas ar maisto papildai? Ekspertė įspėja: internete siūlo pavojingą klastotę

    Socialiniuose tinkluose ir interneto parduotuvėse vis dažniau reklamuojamas vadinamasis mikrodozavimas, tačiau po šiuo terminu neretai slepiami visiškai skirtingi dalykai. Vienu atveju tai gali būti legalūs maisto papildai iš vaistinių grybų, pavyzdžiui, liūto karčių ar reishi, kitu – neteisėtai platinami psilocibino turintys produktai, galintys veikti sąmonę.

    Specialistai pabrėžia, kad tikrasis mikrodozavimas siejamas būtent su psilocibinu, tai yra psichiką veikiančia medžiaga, kuri tiesiogiai veikia centrinę nervų sistemą. Tokios medžiagos vartojimas be medicininės priežiūros gali sukelti ne tik trumpalaikius pojūčių pokyčius, bet ir rimtesnius psichikos sutrikimus, ypač jei žmogus turi polinkį į nerimo ar nuotaikos sutrikimus.

    Kodėl rinka yra nekontroliuojama?

    Didžiausia problema ta, kad daugelyje šalių, taip pat ir Ukrainoje, nėra registruotų receptinių ar nereceptinių vaistų su psilocibinu, skirtų laisvam pardavimui. Tai reiškia, kad viskas, kas internete pateikiama kaip psilocibino mikrodozės kapsulės ar lašai, realiai patenka į šešėlinę rinką ir nėra prižiūrima pagal įprastus vaistų kokybės reikalavimus.

    Dėl šios priežasties pirkėjas dažnai nežino, ką tiksliai gauna. Produktas gali būti pristatomas kaip papildas, tačiau sudėtis, žaliavos kilmė ir realus veikliųjų medžiagų kiekis dažniausiai nėra patikrinami nepriklausomose laboratorijose.

    Didžiausios rizikos: nuo nulio iki kritinės dozės

    Nelegaliuose produktuose pavojingiausia yra standartų nebuvimas. Nėra patikimų dozavimo gairių ir kokybės kontrolės, todėl vienoje kapsulėje veikliosios medžiagos gali nebūti visai, o kitoje jos gali būti tiek, kad vietoj žadėto susikaupimo ar energijos pasireikštų ryškios haliucinacijos ir panikos reakcijos.

    Dar viena rizika yra užterštumas: netinkamai apdorota žaliava gali turėti pelėsių, sunkiųjų metalų ar kitų priemaišų. Tokios priemaišos ypač pavojingos, jei produktai vartojami reguliariai ir ilgą laiką, nes poveikis gali kauptis.

    Ką rodo mokslas ir kuo skiriasi klinikiniai tyrimai?

    Moksliniai tyrimai pasaulyje iš tiesų vertina psilocibino potencialą gydant gydymui atsparią depresiją ar potrauminio streso sutrikimą, tačiau tokie bandymai vyksta griežtai kontroliuojamomis sąlygomis. Dalyviai atrenkami pagal aiškius kriterijus, o procesą prižiūri gydytojai specialistai, užtikrinantys saugumo protokolus.

    Esminis skirtumas tas, kad klinikiniuose tyrimuose naudojami tiksliai dozuoti, medicininės kokybės preparatai, o ne anoniminiai mišiniai iš interneto. Todėl bandymai, kuriuos žmonės atlieka savarankiškai, siekdami greitesnio darbo tempo, nemigos nugalėjimo ar tariamo produktyvumo šuolio, mediciniškai laikomi ne atsargiu eksperimentu, o didelės rizikos elgesiu.

    „Pirkdamas internete tokius produktus žmogus iš esmės žaidžia rusišką ruletę su savo sveikata“, – teigė ekspertė.

    Gydytojai primena, kad jei žmogus patiria nuotaikos svyravimus, nemigą ar nerimą, saugiausias kelias yra kreiptis į sveikatos priežiūros specialistus. Savarankiškas psichiką veikiančių medžiagų vartojimas, ypač nežinant sudėties ir dozės, gali baigtis ne geresne savijauta, o ilgalaikėmis psichikos ir nervų sistemos problemomis.

  • 5 produktai, kurie skatina kolageno gamybą: mitybos specialistai pataria, ką rinktis kasdien

    Kolagenas yra vienas svarbiausių baltymų organizme: jis suteikia odai stangrumo, dalyvauja jungiamojo audinio, sąnarių ir kraujagyslių struktūroje. Su amžiumi natūrali kolageno gamyba lėtėja, o tai dažnai siejama su mažesniu odos elastingumu ir lėtesne regeneracija.

    Nors stebuklingo produkto, kuris per kelias dienas grąžintų jaunystę, nėra, mityba gali padėti sudaryti palankias sąlygas kolageno sintezei. Ypač svarbūs vitaminas C, cinkas, varis, baltymai ir antioksidantai, padedantys mažinti oksidacinį stresą.

    Avokadai ir citrusai

    Avokadai vertinami dėl mononesočiųjų riebalų, kurie padeda palaikyti odos barjerą, taip pat dėl mikroelementų, dalyvaujančių audinių atsinaujinimo procesuose. Kadangi avokadai kaloringi, svarbu derinti juos su bendra dienos energijos norma ir fiziniu aktyvumu.

    Apelsinai ir kiti citrusiniai vaisiai siejami su didesniu vitamino C kiekiu, kuris būtinas kolageno skaidulų formavimuisi. Žmonėms, turintiems skrandžio ar dvylikapirštės žarnos opą, refliuksą ar pankreatito paūmėjimų, aktyvesnis citrusų vartojimas gali netikti.

    Guava, uogos ir mangas

    Guava dažnai minima kaip vaisius, turintis itin daug vitamino C, taip pat ji gali papildyti mitybą antioksidantais. Vis dėlto egzotiniai vaisiai kai kuriems žmonėms gali sukelti jautrumą, todėl verta stebėti individualią organizmo reakciją.

    Uogos, tokios kaip braškės, avietės, mėlynės ar gervuogės, papildo racioną vitaminu C ir kitais antioksidantais. Šie junginiai padeda saugoti ląsteles nuo laisvųjų radikalų poveikio, o tai netiesiogiai prisideda prie odos būklės palaikymo.

    Mangas aprūpina vitaminu A ir kitomis bioaktyviomis medžiagomis, kurios svarbios odos atsinaujinimui. Jo geriau nevalgyti nevalgius, o turint virškinimo sutrikimų ar alergijų, kiekį reikėtų didinti atsargiai.

    Specialistai pabrėžia, kad odos būklei svarbi ne tik mityba, bet ir pakankamas miegas, apsauga nuo saulės, nerūkymas bei fizinis aktyvumas. Jei vargina ryškūs odos pokyčiai ar nuolatiniai virškinimo simptomai, tikslinga pasitarti su šeimos gydytoju ar gydytoju dietologu.

  • Tik 1–2 skardinės per mėnesį: produktas, kurio aliejaus nevalia nupilti – svarbu kraujagyslėms

    Menkių kepenėlės dažnai vadinamos vienu vertingiausių konservuotų produktų dėl jose esančių omega-3 riebalų rūgščių, taip pat vitaminų A ir D. Specialistai pabrėžia, kad didžiausia nauda siejama su riebaluose tirpiais vitaminais, todėl svarbu ne tik pats produktas, bet ir jo aliejus.

    Mitybos ekspertai atkreipia dėmesį, kad iš skardinės nupilamas aliejus nėra nereikalingas priedas. Tai natūraliai iš kepenėlių terminio apdorojimo metu išsiskyrę riebalai, kuriuose lieka dalis riebaluose tirpių vitaminų ir dalis omega-3 junginių.

    Kiek iš tiesų pakanka?

    Nors menkių kepenėlės maistingos, jos yra ir labai kaloringos, turinčios daug riebalų. Dėl to gausesnis vartojimas kai kuriems žmonėms gali apsunkinti virškinimą ir padidinti krūvį tulžies pūslei bei kasai.

    Dažniausiai kaip saikinga praktinė norma suaugusiam žmogui įvardijama 1–2 skardinės per mėnesį, jei bendra mityba subalansuota. Toks kiekis leidžia gauti naudingų riebalų ir vitaminų, bet išvengti perteklinių kalorijų bei riebalų pertekliaus kasdienėje mityboje.

    Kam reikėtų būti atsargesniems?

    Šis produktas netinka visiems vienodai: žmonėms, turintiems tulžies pūslės ar kasos sutrikimų, riebus maistas gali pabloginti savijautą. Taip pat svarbu nepersistengti su vitaminu A, nes jo perteklius organizmui gali būti žalingas, ypač jei papildomai vartojami vitaminų kompleksai.

    Jei turite lėtinių ligų, vartojate vaistus ar esate nėščia, saugiausia dėl menkių kepenėlių kiekio pasitarti su gydytoju ar dietologu. Tai ypač aktualu tais atvejais, kai mityboje jau yra daug riebios žuvies ar vartojami žuvų taukų papildai.

    Kaip atpažinti kokybišką produktą?

    Renkantis konservuotas menkių kepenėles verta įvertinti kvapą, spalvą ir tekstūrą. Kokybiškas produktas paprastai būna švelnaus kvapo, be kartumo, o kepenėlės išlaiko vientisesnius gabalėlius ir nėra tamsios ar su nemaloniu seno riebalo poskoniu.

    Taip pat pravartu atidžiai skaityti sudėtį: idealu, kai joje yra tik menkių kepenėlės ir druska, o aliejus yra natūraliai išsiskyręs, o ne pridėtinis augalinis riebalas. Kuo trumpesnė sudėtis, tuo aiškiau, ką iš tiesų perkate.

  • Niekada nepirkite sušių parduotuvėje, jei pastebėjote šį ženklą: apsinuodijimo rizika didelė

    Perkant paruoštus sušius parduotuvėje svarbiausia įvertinti jų išvaizdą ir laikymo sąlygas. Mažiausias neatitikimas gali reikšti, kad produktas laikytas netinkamai arba jau pradėjo gesti, o tai didina apsinuodijimo maistu riziką.

    Pirmas įspėjamasis ženklas – žuvis, praradusi ryškią spalvą ir blizgesį. Jei žuvis atrodo papilkėjusi, matinė ar netolygios spalvos, tokio produkto geriau neimti, nes taip dažnai pasireiškia prastėjanti žaliavos kokybė.

    Ne mažiau svarbi ryžių išvaizda. Šviežiai paruošti ryžiai paprastai būna balti ir vientisi, o jei jie tapo pilkšvi, nešvariai balti ar su išsausėjimo požymiais, tai gali rodyti, kad produktas stovi per ilgai arba buvo laikomas netinkamoje temperatūroje.

    Ką išduoda tekstūra ir kvapas?

    Prieš pirkdami atkreipkite dėmesį į tekstūrą: sušių paviršius turi būti šiek tiek drėgnas, o žuvis tvirta. Jei paviršius atrodo slidus, lipnus, o žuvis liesti suglebusi ar košinga, tai aiškus signalas atsisakyti pirkimo.

    Kvapas taip pat daug pasako apie šviežumą. Sušiai neturėtų skleisti aitraus, rūgštaus ar amoniaką primenančio kvapo, o bet koks nemalonus aromatas dažniausiai reiškia prasidėjusius gedimo procesus.

    Atskirai verta įvertinti nori lapą: jis turėtų būti tamsiai žalias ir laikyti formą. Jei nori yra beveik juodas, pernelyg suminkštėjęs ar suiręs, tikėtina, kad sušiai laikyti per ilgai arba netinkamomis sąlygomis.

    Svarbiausia – temperatūra ir higiena

    Didžiausia rizika kyla tuomet, kai paruošti sušiai laikomi nepakankamai šaltai. Tokie produktai turi būti laikomi šaldymo vitrinose, nes šiltesnėje aplinkoje bakterijos dauginasi greičiau, ypač kai sudėtyje yra žalia ar silpnai apdorota žuvis.

    Jei matote, kad sušiai stovi ne šaldymo skyriuje, pakuotė apsitraukusi kondensatu, etiketė neaiški arba nėra aiškios pagaminimo datos ir galiojimo termino, tai papildomi signalai nerizikuoti. Kuo mažiau informacijos apie gamybą ir laikymą, tuo sunkiau įvertinti realų saugumą.

    Galiausiai verta įvertinti bendrą prekybos vietos tvarką: švarūs paviršiai, tvarkingi šaldytuvai ir higienos laikymasis mažina užteršimo tikimybę. Jei aplinka atrodo nehigieniška, rizika išauga net ir tada, kai pats produktas vizualiai atrodo neblogai.

  • Europiečiai šių ukrainietiškų patiekalų vengia: šaltiena, lašiniai ir gira stebina labiausiai

    Ukrainietiška virtuvė europiečiams dažnai kelia smalsumą, tačiau kai kurie patiekalai daugeliui tampa tikru išbandymu. Ne tiek dėl skonio, kiek dėl tekstūros, kvapo ar net paties valgymo ritualo, kuris skiriasi nuo įprastų Vakarų Europos normų.

    Kelionių ir migracijos srautai pastaraisiais metais priartino skirtingas virtuves, bet būtent tradiciniai namų valgiai dažniausiai sukelia didžiausią kultūrinį šoką. Ukrainiečiai pasakoja, kad dalis europiečių ryžtasi paragauti iš smalsumo, tačiau retas kuris tampa nuolatiniu gerbėju.

    Šaltiena ir kiti mėsos drebučiai

    Šaltiena Ukrainoje laikoma šventinio stalo klasika, dažnai valgoma su krienais ar garstyčiomis. Daugeliui europiečių didžiausias barjeras yra drebučių konsistencija, nes jų kulinarinėje tradicijoje želė dažniau siejama su desertais.

    Vakarų Europoje egzistuoja artimi giminaičiai, pavyzdžiui, prancūziškas aspikas, tačiau jis dažniau suvokiamas kaip restorano patiekalas ir gaminamas naudojant želatiną. Ukrainietiška šaltiena paprastai verdama ilgai, iš kaulų ir kremzlių išgaunant natūralų kolageną, todėl skonis ir tekstūra būna ryškesni.

    „Jiems keista, kad želė gali būti sūri ir joje dar matosi mėsos gabaliukai“, – sakė Ukrainoje gimusi pašnekovė, gyvenanti Šiaurės Europoje.

    Lašiniai, gira ir kiti netikėti deriniai

    Lašiniai, valgomi kaip atskiras užkandis su juoda duona, česnaku ar svogūnu, europiečiams dažnai atrodo per sunkūs ir per riebūs. Nors Italijoje ar Vokietijoje yra panašių produktų, jie dažniau naudojami kaip pagardas, plonai pjaustomi ar termiškai apdorojami, o ne valgomi didesniais gabalais.

    Gira, gaminama fermentuojant duoną ar salyklą, taip pat stebina, nes jos skonis balansuoja tarp saldumo, rūgštumo ir ryškaus mieliškumo. Žmonėms, įpratusiems prie gaiviųjų gėrimų, kuriuose dominuoja vaisinis saldumas ar neutralumas, toks profilis neretai sukelia asociacijas su skysta duona.

    Dar daugiau klausimų kyla išgirdus apie šaltą sriubą, kai gira naudojama kaip pagrindas, o į ją dedami agurkai, žalumynai ir kiti priedai. Tokia idėja daliai europiečių atrodo nelogiška, nes jų virtuvėje sriubos paprastai būna šiltos ir vienalytės.

    Kodėl barščiai ir virtiniai ne visada suprantami?

    Barščiai daug kur pasaulyje jau tapo atpažįstamu patiekalu, tačiau ne visiems aiški jų gamybos logika. Ukrainietiški barščiai remiasi ilgesniu sultinio virimu, daržovių apkepinimu ir rūgštaus bei saldaus balansu, o Vakarų Europoje dažniau populiarūs trinti arba lengvi, skaidrūs sultiniai.

    Virtiniai dažnai lyginami su itališkais ravioliais ar kiniškais koldūnais, bet šis palyginimas ne visada tikslus. Skiriasi tešlos struktūra, dydis ir įdarų spektras, o saldūs virtiniai su uogomis, patiekiami kaip pagrindinis patiekalas, daliai europiečių atrodo netikėtas sprendimas.

    Sūrio apkepinti blyneliai, žinomi kaip varškėčiai, taip pat ne visur turi tiesioginį analogą, nes skiriasi naudojamos varškės rūšis ir jos rūgštumas. Todėl bandant atkartoti receptą su kitais pieno produktais rezultatas dažnai neatitinka lūkesčių, o tai dar labiau sustiprina įspūdį, kad patiekalas yra išskirtinai regioninis.

  • Gydytojai įvardijo amžių, kai celiulitas atsiranda dažniausiai: ar įmanoma jį sumažinti?

    Celiulitas – tai poodinio riebalinio audinio ir odos jungiamojo audinio struktūros pokyčiai, dėl kurių oda tampa nelygi ir primena apelsino žievelę. Tai labai dažnas reiškinys, dažniausiai pastebimas sėdmenų ir šlaunų srityse, rečiau – pilvo ar žastų.

    Specialistai pabrėžia, kad celiulitas paprastai nėra liga ir dažniausiai neturi tiesioginės įtakos sveikatai. Dažniau tai estetinis klausimas, tačiau kai kuriems žmonėms jis sukelia emocinį diskomfortą ir skatina ieškoti būdų, kaip sumažinti matomumą.

    Dažniausiai celiulitas išryškėja po lytinio brendimo, o pirmuosius aiškesnius požymius daugelis pradeda pastebėti 20–30 metų amžiaus. Vis dėlto jis gali atsirasti ir anksčiau ar vėliau, nes tam įtakos turi individualūs veiksniai, įskaitant hormonų svyravimus ir kūno sudėjimą.

    Nuo ko priklauso celiulito ryškumas?

    Celiulito matomumą lemia tai, kaip oda jungiasi su giliau esančiais audiniais: jungiamojo audinio pertvaros gali traukti odą žemyn, o riebalinis audinys tarp jų gali labiau iškilti į viršų. Dėl šių „įtempimų“ ir „iškilimų“ susidaro nelygus paviršius.

    Vieniems žmonėms šie pokyčiai matomi minimaliai, kitiems – ryškiau, net esant panašiam kūno svoriui. Įtakos turi genetika, odos storis ir elastingumas, raumenų tonusas, taip pat gyvenimo būdas, pavyzdžiui, mažas fizinis aktyvumas.

    Dažniausiai minimi rizikos veiksniai yra genetinis polinkis, itin perdirbtas maistas ir gausus greitųjų angliavandenių vartojimas, mažas judėjimas bei skysčių stoka. Svarbu suprasti, kad vieno universalaus paaiškinimo nėra – dažniausiai veikia keli veiksniai kartu.

    Kodėl moterims pasitaiko dažniau?

    Celiulitas gerokai dažnesnis moterims, ir tai siejama su anatomijos bei hormonų ypatumais. Moterų jungiamojo audinio pertvaros dažniau išsidėsčiusios lygiagrečiai, todėl riebalinio audinio „iškilimai“ gali būti labiau matomi per odą.

    Taip pat svarbų vaidmenį gali atlikti estrogenų svyravimai, kurie ryškesni brendimo metu, nėštumo laikotarpiu ar vartojant hormoninę kontracepciją bei tam tikrą hormonų terapiją. Šie pokyčiai gali paveikti riebalinio audinio pasiskirstymą ir skysčių kaupimąsi, todėl celiulitas kai kurioms moterims išryškėja labiau.

    Ar įmanoma jo atsikratyti?

    Visiškai pašalinti celiulitą dažniausiai sudėtinga, nes jis susijęs su audinių sandara, genetikos veiksniais ir hormoniniais pokyčiais. Tačiau realu sumažinti jo matomumą, ypač derinant kelias priemones ir turint aiškų lūkestį, kad rezultatai gali būti riboti.

    Trumpalaikį odos vaizdo pagerėjimą gali suteikti masažai, įskaitant manualinį, vakuuminį ar limfodrenažinį – jie mažina patinimą ir laikinai pagerina mikrocirkuliaciją. Vis dėlto efektui palaikyti procedūras reikia kartoti reguliariai.

    Kremai su kofeinu ar retinoliu kai kuriems žmonėms padeda laikinai pagerinti odos tonusą ir stangrumą, todėl nelygumai gali atrodyti mažiau ryškūs. Tuo pačiu tokios priemonės nepašalina pagrindinės priežasties, todėl dažniausiai veikia kaip pagalbinė priemonė.

    Kosmetologijoje taip pat taikomos energijos pagrindu veikiančios procedūros, kurios kai kuriais atvejais gali suteikti ryškesnį ar ilgiau trunkantį rezultatą. Prieš jas būtina specialistų konsultacija, nes procedūros turi kontraindikacijų, o poveikis skiriasi priklausomai nuo celiulito tipo ir odos būklės.

    Gydytojai primena, kad su amžiumi celiulitas dažnai tampa pastebimesnis dėl mažėjančio kolageno kiekio ir odos elastingumo, taip pat dėl natūralių kūno sudėjimo pokyčių. Todėl dažniausiai veiksmingiausia strategija yra ne stebuklingas „išnaikinimas“, o nuosekli priežiūra ir realistiški tikslai.

  • Šios salotos lenkia rukolą: daugiau geležies, vitamino C ir švelnesnės skrandžiui

    Daržovių skyriuose vis dažniau pastebima vienu pavadinimu išsiskirianti lapinė daržovė – avinžirnė, dar vadinama avinžole arba lauko salota. Ji vertinama dėl švelnaus, lengvai riešutinio skonio ir traškių, nedidelių lapelių. Ypač ji išpopuliarėja šaltuoju metų laiku, kai šviežių vietinių daržovių pasirinkimas siaurėja.

    Mitybos požiūriu tai viena maistingesnių lapinių žalumynų rūšių: avinžolėje gausu vitaminų A ir C, folio rūgšties, taip pat kalio ir geležies. Lapuose aptinkama ir bioaktyvių junginių, tarp jų karotenoidų bei fenolinių medžiagų, kurios siejamos su antioksidaciniu poveikiu. Dėl mažo kaloringumo ši daržovė lengvai įtraukiama į kasdienį racioną.

    Kuo išsiskiria maistinė sudėtis?

    Avinžolė dažnai lyginama su įprastomis salotomis ir rukola, nes gali būti geras būdas paįvairinti žalumynus. Joje paprastai būna daugiau mikroelementų nei neutralios skonio salotų rūšys, o skonis išlieka švelnus. Dėl to ji tinka ir tiems, kurie vengia aštresnių, kartesnių lapinių daržovių.

    Geležis ir folio rūgštis svarbios normaliai kraujodarai, o vitaminas C prisideda prie imuninės sistemos funkcijos ir padeda organizmui įsisavinti geležį iš augalinių šaltinių. Vis dėlto specialistai pabrėžia, kad vienas produktas problemų neišsprendžia: svarbiausia yra bendra mitybos įvairovė ir pakankamas baltymų bei kitų mikroelementų kiekis.

    Švelnesnė skrandžiui

    Praktikoje avinžolė dažnai pasirenkama kaip švelnesnė alternatyva rukolai ar cikorijai, ypač jautresnio virškinimo žmonėms. Jos lapai minkšti, o skonis ne toks aitrus, todėl ji lengvai dera su įvairiais patiekalais. Tai patogu, kai norisi daugiau žalumynų, bet nesinori ryškaus kartumo.

    Internete paplitę teiginiai apie organizmo odruskėjimą ar toksinų šalinimą dažnai skamba patraukliai, tačiau mokslo požiūriu tokias frazes vertinti reikėtų atsargiai. Organizmas natūraliai šalina medžiagų apykaitos produktus per kepenis ir inkstus, o didžiausią naudą duoda paprasti įpročiai: daugiau daržovių, pakankamai skysčių ir mažiau itin perdirbto maisto.

    Kaip ją valgyti kasdien?

    Lengviausias būdas – naudoti avinžolę salotoms: ji dera su feta, kiaušiniais, tunu ar lašiša, taip pat su ankštiniais ir keptomis daržovėmis. Kad neprarastų tekstūros, ją verta dėti pačioje pabaigoje ir padažu apšlakstyti prieš pat valgant.

    Norint daugiau naudos, salotas verta papildyti vitamino C šaltiniais, pavyzdžiui, citrinų sultimis ar paprika, o sotumui – baltymais. Taip iš paprastos žalumynų saujos gaunamas visavertiškesnis patiekalas, tinkantis ir pietums, ir vakarienei.