Žemės istorijoje netrūksta staigių lūžių, o kai kurie senoviniai įvykiai šiandien skamba nejaukiai pažįstamai. Vis daugiau dėmesio skiriama laikotarpiui prieš maždaug 56 mln. metų, kuris gali tapti savotišku, nors ir netobulu, veidrodžiu dabartiniams klimato iššūkiams.
Raktas į vadinamąjį paleoceno–eoceno terminį maksimumą (PETM) slypi jūrų gelmėse. Tyrėjų grupė, vadovaujama Mei Nelissen iš Holandijos jūrų tyrimų instituto ir Utrechto universiteto, išanalizavo itin detalius žiedadulkių ir sporų įrašus, išlikusius Norvegijos jūros dugno nuosėdose. Šios šerdys buvo paimtos tarptautinės gręžinių ekspedicijos metu 2021 metais, o jų vertė – išskirtinė, nes puikiai išsilaikė net sezoniniai sluoksniai.
Nuosėdose aptiktos dumblių mikrofosilijos Apectodinium augustum laikomos būdingu PETM laikotarpio „parašu“. Toks tikslus geologinis įrašas leido ypač detaliai atsekti, kaip į staigų klimato sukrėtimą reagavo sausumos ekosistemos.
Greitas miškų nykimas ir katastrofiška erozija
Dar prieš PETM Žemės klimatas buvo gerokai šiltesnis nei dabar. Aukštose platumose augę didžiuliai spygliuočių miškai sukaupė milžiniškus anglies kiekius. Tačiau kai atmosferoje ėmė sparčiai didėti anglies dioksido koncentracija, pokyčiai įgavo sunkiai įsivaizduojamą pagreitį net geologiniu mastu.
Skaičiuojama, kad per maždaug 300 metų vešlūs spygliuočių miškai beveik išnyko, o jų vietą užėmė pionierinės paparčių bendrijos. Nuosėdų analizė taip pat parodė aiškius dažnesnių ir intensyvesnių gaisrų pėdsakus.
Pasekmės kraštovaizdžiui buvo itin skaudžios. Į jūras ėmė patekti didžiuliai kiekiai nuo sausumos nuplauto medžiagos – tai rodo staigus molingųjų mineralų kiekio šuolis tirtuose gręžinių mėginiuose. Kitaip tariant, didėjanti erozija „nuplovė“ ištisas teritorijų dalis, o šis sausumos ekosistemų nestabilumas tęsėsi daugelį tūkstančių metų.
Ne mažiau drastiški pokyčiai vyko ir vandenynuose. Greitas vandens rūgštėjimas, kurį skatino CO2 įsisavinimas, lėmė kalcio karbonato nykimą giliavandenių nuosėdų sluoksniuose. Tai signalizuoja rimtas problemas jūrų organizmams, kuriems tapo sudėtingiau formuoti skeletus ir kriaukles.
Kas sukėlė anuometinę grandininę reakciją – ir kodėl šiandien situacija aiškesnė
Kas tiksliai uždegė PETM įvykių grandinę prieš 56 mln. metų, iki šiol yra diskusijų objektas. Labiausiai tikėtina, kad sutapo keli veiksniai: dėl šiltėjimo iš jūros dugno hidratų galėjo išsiskirti didžiuliai metano kiekiai, o situaciją dar labiau kaitino intensyvus vulkanizmas.
Ši nežinia ryškiai kontrastuoja su dabartimi, kai pagrindinė šiltnamio efektą sukeliančių dujų augimo priežastis – iškastinio kuro deginimas – yra aiškiai dokumentuota. Nors tiesioginis palyginimas nėra idealus, jis kelia nerimą: dabartinis CO2 išmetimų tempas yra gerokai spartesnis nei PETM laikotarpiu. Vis dėlto tuometinis koncentracijos didėjimo greitis buvo vienas artimiausių tam, ką stebime šiandien – o geologiniu mastu tai buvo beprecedentis įvykis.
Ką praeities krizė gali pasakyti apie ateitį
Žvelgiant į geologinę praeitį, pagrindo perdėtam optimizmui mažai. Žemės sistemos atsakas į staigų pokytį pasirodė esąs gilus, daugiasluoksnis ir ilgalaikis. Dabartinis pasaulis, žinoma, kitoks: žmonija turi technologijas ir žinias, galinčias padėti sušvelninti pasekmes.
Vis dėlto tokie tyrimai aiškiai primena, kad ekosistemos turi kritinius taškus, kuriuos peržengus pasekmės gali vystytis sava, sunkiai sustabdoma dinamika. Praeities įvykių supratimas nepateikia paruoštų atsakymų į šiandienos klausimus, tačiau veikia kaip rimtas įspėjimas nevertinti iššūkio masto per lengvai ir sprendimus grįsti mokslu.
Leave a Reply