Amarai vėl apniko rožes, vaismedžius ar daržoves, o ranka jau tiesiasi prie cheminių purškalų? Sodininkystės specialistai primena, kad dalį kenkėjų galima suvaldyti pasitelkus natūralius jų priešus, o vienas veiksmingiausių yra auksaakis – plėšrus, amarais mintantis vabzdys.
Auksaakiai – smulkūs, dažniausiai žalsvi vabzdžiai permatomais sparnais, tačiau didžiausią darbą atlieka ne suaugėliai, o jų lervos. Jos aktyviai medžioja amarus ir kitus smulkius kenkėjus, o per 2–3 savaites viena lerva gali sunaikinti iki 500 amarų.
Auksaakių buvimą sode galima atpažinti pagal kiaušinėlius: patelės juos dažnai deda lapų apačioje, netoli amarų kolonijų. Kiekvienas kiaušinėlis laikosi ant plono siūlelio, todėl jį sunkiau pasiekti skruzdėlėms ir kitiems smulkiems plėšrūnams.
Kad auksaakiai užsuktų į jūsų sodą ir pasiliktų, jiems reikia lengvai pasiekiamo maisto šaltinio. Suaugėliai minta žiedadulkėmis ir nektaru, todėl ypač tinka augalai su atvirais, plokščiais žiedais, kuriuose nektaras lengvai pasiekiamas.
Praktikoje tai reiškia, kad sode verta turėti kraujažolių, ramunių, medetkų ar leisti pražysti krapams ir kalendroms. Tokie augalai ilgiau užtikrina maisto bazę ir padeda pritraukti ne tik auksaakius, bet ir kitus naudingus vabzdžius, kurie prisideda prie natūralios kenkėjų kontrolės.
Didžiausia klaida – skubėti purkšti insekticidais vos pamačius pirmuosius amarus. Plataus veikimo chemija dažnai sunaikina ir naudingus vabzdžius, todėl natūrali pusiausvyra sutrinka, o amarai vėliau gali sugrįžti dar gausiau.
Jei amarų tik pradžia, dažnai pakanka juos nuplauti stipresne vandens srove, o likusią kontrolę patikėti gamtai. Auksaakiams gali prireikti maždaug 7–10 dienų, kad jie „atrastų“ naują maisto šaltinį ir pradėtų aktyviai maitintis.
Naudingiems vabzdžiams svarbi ir saugi aplinka. Sode verta palikti ramesnį kampą su sausų šakų krūvele, šiek tiek nenugrėbtų lapų ar aukštesnės žolės, nes auksaakiai dažniausiai suaktyvėja vakare ir naktį, o dieną ieško slėptuvių.
Žiemojimas taip pat lemia, kiek naudingų plėšrūnų sulauksite kitą sezoną. Rudenį auksaakiai dažnai pakeičia spalvą į pilkšvai rusvą ir ieško sausų, nuo šalčio apsaugotų vietų, kartais patenka į ūkinius pastatus ar palėpes.
Padėti gali paprastas namelis auksaakiams, pakabintas 1,5–2 metrų aukštyje nuo žemės, nuo lietaus apsaugotoje vietoje. Priekis turėtų turėti vertikalius plyšelius iki 1 centimetro pločio, o vidų galima užpildyti sausa šiaudų mase ar kankorėžiais, kad vabzdžiai turėtų kur pasislėpti.
Leave a Reply