Griaušpigvė (Pyronia veitchii) – erškėtinių šeimos augalas, išvestas sukryžminus paprastąją kriaušę su paprastąja svaraine. Vakarų Europoje jis gana populiarus, o Lenkijoje vis dar laikomas įdomia, rečiau sutinkama sodo naujove.
Šis augalas auga kaip nedidelis medelis arba krūmas ir, priklausomai nuo poskiepio, pasiekia 2–5 metrų aukštį. Augimo dinamika labiau primena svarainį nei kriaušę. Gegužės pabaigoje–birželio pradžioje griaušpigvė pražysta dideliais baltais ir rožiniais žiedais, o žydėjimas trunka kelias savaites.
Vaisiai – valgomi tiesiai nuo krūmo
Griaušpigvės vaisiai sunoksta nuo rugsėjo antrosios pusės iki spalio vidurio. Forma jie dažniausiai primena obuolį, kartais būna šiek tiek pailgi, panašūs į kriaušę. Odelė žalia, visiškai prinokusi – gelsva, neretai su lengvu rausvu atspalviu.
Minkštimas sultingas, švelniai saldus ir minkštas, be kietų akmeninių ląstelių, būdingų kriaušėms. Taip pat jaučiamas subtilus, svarainei būdingas aromatas, kuris ir išskiria griaušpigvę iš įprastų kriaušių.
Skirtingai nei paprastosios svarainės, kurių vaisiai dažniausiai reikalauja terminio apdorojimo, griaušpigvės vaisius galima valgyti tiesiai nuo krūmo.
Vaisiai tinka ir perdirbti: iš jų verdamos uogienės bei džemai, gaminamos konfitūros, užpilai, kompotai, jie naudojami kepiniuose. Dėl iš svarainės paveldėto aromato tokie gaminiai įgauna ryškesnį, sodresnį skonį.
Auginimas ir priežiūra
Griaušpigvės poreikiai panašūs į paprastosios svarainės, todėl su ja dažniausiai susitvarko ir pradedantieji sodininkai.
Sodinimas
Konteineriuose augintas sodinukas gali būti sodinamas beveik visus metus, jei tik dirva nėra įšalusi. Optimalus laikas – pavasaris (kovas–balandis) arba ankstyvas ruduo (rugsėjis–spalis). Iškaskite duobę šiek tiek didesnę už šaknų gumulą, įstatykite sodinuką, užberkite žemėmis, lengvai suspauskite ir gausiai palaistykite.
Tarp augalų palikite maždaug 3 metrų atstumą – griaušpigvei reikia vietos lajai išskleisti.
Dirva
Geriausiai ji auga derlingoje, humusingoje ir vidutiniškai drėgnoje dirvoje. Tinkamiausias dirvos rūgštingumas – nuo silpnai rūgštaus iki neutralaus (pH 6,0–7,0). Prieš sodinimą dirvą verta pagerinti kompostu arba gerai perpuvusiu mėšlu.
Vieta
Rinkitės saulėtą vietą, apsaugotą nuo stiprių vėjų. Saulė skatina gausesnį žydėjimą ir derėjimą. Lengvame pavėsyje augalas taip pat augs, tačiau derlius bus kuklesnis.
Laistymas
Griaušpigvė mėgsta drėgną dirvą, tačiau nemėgsta užmirkimo. Pirmuosius dvejus metus po pasodinimo laistykite reguliariai, ypač sausros metu. Vėliau augalai tampa atsparesni, tačiau karštomis vasaromis papildomas laistymas gali pagerinti vaisių kokybę.
Tręšimas
Pirmus 2–3 metus papildomai tręšti dažniausiai nereikia, jei dirva buvo tinkamai paruošta. Augalui pradėjus gausiau derėti, pakanka patręšti kartą per metus arba kas dvejus metus. Pavasarį užtenka saujos komposto arba kompleksinių vaismedžiams skirtų trąšų, pabertų lajos projekcijoje.
Genėjimas
Formuojamąjį genėjimą atlikite anksti pavasarį, dar prieš pradedant brinkti pumpurams. Pirmaisiais metais lają verta formuoti taip, kad ji būtų pralaidi orui ir gerai apšviesta. Vėliau dažniausiai pakanka sanitarinio genėjimo – pašalinti sergančias, nulūžusias ar besikryžiuojančias šakas.
Atsparumas šalčiui
Griaušpigvė yra gana atspari šalčiui, tačiau jauniems augalams pirmus dvejus metus pravartu skirti papildomą apsaugą. Kamieną galima apvynioti agropluoštu, o aplink jį supilti žemės ar žievės kauburėlį, kad būtų apsaugotos šaknys.
Derliaus nuėmimas ir laikymas
Vaisius skinkite, kai odelė pradeda šviesėti ir nežymiai gelsti – dažniausiai rugsėjo pabaigoje arba spalio pradžioje. Jei planuojate laikyti, nuskinkite kiek anksčiau ir leiskite vaisiams sunokti vėsioje patalpoje.
Griaušpigvė paprastai pradeda derėti maždaug 3–4 metais po pasodinimo.
Ligos ir kenkėjai
Griaušpigvė laikoma gana atsparia ligoms ir kenkėjams, todėl tinka ir ekologiškesniam auginimui. Didžiausią riziką dažniausiai kelia vaismedžiams būdingos grybinės ligos, pavyzdžiui, rudoji puvinė ar rauplės.
Infekcijų tikimybę mažina gera oro cirkuliacija lajoje bei vengimas drėkinti lapus. Iš kenkėjų kartais pasitaiko amarų. Jei jų nedaug, dažniausiai pakanka ekologiškų priemonių, pavyzdžiui, sodo muilo tirpalo.
Reguliariai apžiūrėkite augalą, kad problemas pastebėtumėte dar joms neįsisenėjus. Rudenį surinkite nuo žemės nukritusius vaisius ir lapus – tai padeda sumažinti ligų židinius kitam sezonui.
Leave a Reply