Kodėl samanos ima viršų?
Samanos vejoje dažniausiai suveši ten, kur žolė nusilpsta, o dirva tampa per rūgšti. Vejų žolėms palankiausias dirvos rūgštingumas paprastai siekia apie 5,5–7,0, o kai pH nukrenta žemiau 5,5, žolė prasčiau įsisavina maisto medžiagas ir pradeda retėti.
Tokioje situacijoje net reguliariai tręšiant dalis maisto medžiagų lieka augalams neprieinamos ir lengviau išsiplauna. Laisvą vietą užima samanos, ypač jei veja dar ir šešėlyje, pernelyg drėgna arba suslėgta.
Paprastas pH testas namuose
Prieš perkant kalkes ar specialias trąšas, verta pasitikrinti dirvos reakciją. Greitam įvertinimui galima panaudoti buityje randamus produktus: actą ir valgomąją sodą, o toks bandymas paprastai kainuoja apie 1 eurą.
Paimkite dirvožemio mėginius iš kelių vejos vietų maždaug 10–15 centimetrų gylyje. Į du atskirus indelius įdėkite po dalį žemės, įpilkite šiek tiek virinto ar distiliuoto vandens, kad susidarytų košelė, ir į vieną indelį įpilkite šaukštą acto, į kitą įberkite šaukštą sodos.
Jei su actu mišinys ima putoti ir šnypšti, dirva greičiausiai šarmingesnė, pH virš 7. Jei putoja sodai patekus į košelę, tikėtina, kad dirva rūgšti, pH mažesnis nei 7, o jei reakcijos beveik nėra abiem atvejais, dirvos pH gali būti artimas neutraliam.
Toks testas nėra laboratorinis ir gali klysti, ypač smėlingose dirvose, kur reakcija būna silpnesnė. Tikslesniam rezultatui praverčia lakmuso juostelės arba elektroninis dirvos pH matuoklis, nes jie leidžia matyti ne tik kryptį, bet ir apytikslę pH reikšmę.
Kada ir kaip kalkinti veją?
Jei matote, kad dirva rūgšti, vejos kalkinimas gali padėti stabilizuoti pH ir sudaryti sąlygas žolei tankėti. Dažniausiai rekomenduojama kalkinti rudenį arba ankstyvą pavasarį, kai žolė neauga intensyviausiai ir dirva gali ramiai „priimti“ korekciją iki aktyvaus sezono.
Įprastai vejų priežiūroje saugiausios yra karbonatinės kalkinės medžiagos, pavyzdžiui, kreida ar dolomitas, nes jos veikia švelniau. Tuo metu vadinamosios degintos kalkės vejai paprastai netinka, nes gali pažeisti velėną ir sukelti nudegimus.
Dozės priklauso nuo dirvos tipo ir rūgštumo, todėl geriausia orientuotis pagal produkto etiketę ir pH matavimo rezultatą. Praktikoje smėlingoms dirvoms dažniausiai reikia mažesnių normų, o molingoms – didesnių, tačiau persistengti pavojinga, nes per aukštas pH taip pat silpnina veją ir gali skatinti mikroelementų, pavyzdžiui, geležies, trūkumą.
Taip pat svarbu nemaišyti kalkinimo su įprastu tręšimu tuo pačiu metu. Dažnai patariama tarp kalkinimo ir azoto ar fosforo trąšų daryti mažiausiai 3–4 savaičių pertrauką, kad medžiagos nereaguotų tarpusavyje ir neprarastų efektyvumo.
Jei jūsų veja ne tik rūgšti, bet ir geltonuoja, verta įvertinti, ar netrūksta magnio. Tokiais atvejais dažnai pasirenkamas dolomitas, nes jis ne tik kelia pH, bet ir papildo magnio atsargas, o tai gali pagerinti vejos spalvą ir atsparumą.
Galiausiai, net ir pakoregavus pH, samanos gali sugrįžti, jei lieka pagrindinės priežastys: šešėlis, nuolatinė drėgmė, prastas drenažas ar suslėgta dirva. Todėl ilgalaikiam rezultatui dažnai reikia ir aeravimo, ir saikingesnio laistymo, ir vejos atnaujinimo persėjant žolę ten, kur ji išretėjusi.
Leave a Reply