Jei burokėlių lapai suvešėję, o šakniavaisiai lieka maži, kieti ar suskeldėję, dažniausiai problema slypi ne vien veislėje. Tam įtakos turi drėgmės svyravimai, per gausus azotas ir maisto medžiagų disbalansas, ypač kalio bei boro trūkumas. Vis dėlto kai kurie daržininkai vasaros pabaigoje naudoja ir paprastą druską, tik su aiškiomis ribomis.
Virtuvinė druska į dirvą įneša natrio, o burokėliai laikomi palyginti pakantūs natriui augalai. Praktikoje natrio papildymas kartais siejamas su intensyvesniu cukrų kaupimu šaknyse ir ryškesniu skoniu, tačiau tai nėra universali taisyklė kiekvienam dirvožemiui. Esminis principas paprastas: jei druskos per daug, nukenčia dirvos struktūra ir augalų šaknys.
Dažniausiai minimas būdas yra silpnas tirpalas: apie 1 valgomąjį šaukštą nejoduotos druskos ištirpinti 10 litrų vandens. Tokiu tirpalu laistoma tik prie šaknų, prieš tai lysvę paliejus paprastu vandeniu, kad sumažėtų druskos koncentracijos šokas. Ant lapų tirpalo pilti nerekomenduojama, nes galima nudeginti audinius.
Tręšiant natriu svarbiausia nepersistengti, ypač lengvose, smėlingose dirvose ir vietose, kur vanduo greitai išgaruoja. Dėl per didelės druskų koncentracijos augalams tampa sunkiau pasisavinti vandenį, gali sulėtėti augimas, o dirvoje ilgainiui didėja sūrumas. Jei dirva natūraliai šarmingesnė, eksperimentai su druska taip pat laikomi rizikingesni.
Kada burokėliams to iš tiesų reikia?
Burokėlių branda priklauso nuo veislės ir oro: ankstyvos veislės dažnai subręsta per 70–80 dienų nuo sudygimo, vidutinio ankstyvumo per 90–100 dienų, vėlyvos gali augti iki rudens. Vasaros pabaigoje šakniavaisiai dar aktyviai stambėja, todėl svarbiausia užtikrinti tolygią drėgmę ir maisto medžiagas, kurios lemia skonį ir laikymą.
Šiuo laikotarpiu dažna klaida yra toliau skatinti lapiją azoto trąšomis. Jei azoto per daug, burokėliai „eina į lapus“, o šaknis lėčiau storėja, be to, prastėja laikymas. Dėl to vasaros viduryje ir pabaigoje paprastai labiau vertinamos kalio ir fosforo trąšos.
Saugesnės alternatyvos saldumui ir derliui
Skoniui ir šakniavaisių kokybei ypač svarbus kalis, o fosforas prisideda prie šaknų vystymosi. Daržininkai dažnai renkasi kalio sulfatą ar monokalio fosfatą, tirpalus naudodami po įprasto laistymo. Tokie sprendimai labiau prognozuojami nei druskos naudojimas, nes tiesiogiai papildo augalui reikalingus elementus.
Dar viena praktika yra medžio pelenai, kurie gali papildyti dirvą kaliu, tačiau jų poveikis priklauso nuo pelenų sudėties ir dirvos reakcijos. Jei dirva linkusi į šarmingumą, pelenus reikėtų naudoti itin saikingai. Saldumui ir puvinių prevencijai taip pat svarbus boras, todėl kartais naudojami boro tirpalai, tik griežtai laikantis normų.
Ne mažiau svarbi ir priežiūra: retinimas, ravėjimas, dirvos purenimas pagerina deguonies patekimą šaknims ir sumažina konkurenciją dėl vandens. Jei šakniavaisiai auga per tankiai, net ir geriausios trąšos nepadės pasiekti didelio dydžio. Prieš retinant naudinga lysvę palaistyti, kad augalus būtų galima ištraukti nepažeidžiant likusiųjų šaknų.
Leave a Reply