Tag: Kalis

  • Viena pupelių rūšis bulvių košėje padidina skaidulų kiekį ir išlaiko kremišką tekstūrą

    Bulvių košę galima paprastai „patobulinti“ vienu ingredientu – į ją įmaišius baltųjų „navy“ pupelių, patiekale padaugėja skaidulų, o skonis ir tekstūra beveik nepasikeičia.

    Apie tokį sprendimą rašo „EatingWell“, pabrėždamas, kad šios pupelės lengvai susitrina kartu su bulvėmis ir suteikia dar daugiau kremiškumo.

    Straipsnyje primenama, kad vienoje russet tipo bulvėje yra apie 3 gramus skaidulų, tačiau dalis jų prarandama bulves lupant. Todėl papildomas skaidulų šaltinis košėje gali būti ypač naudingas.

    Įdėjus maždaug pusę puodelio „navy“ pupelių, košė papildomai gauna apie 8 gramus skaidulų. Kartu padaugėja ir kalio bei geležies.

    Kodėl verta rinktis „navy“ pupeles

    „Navy“ pupelės pasižymi gana neutraliu skoniu, todėl, sumaišytos su bulvėmis ir kitais įprastais priedais, jos tampa beveik nepastebimos.

    Jos taip pat yra minkštos, tad lengvai įsimaišo net ir tada, kai bulvės trintos ne iki visiško vientisumo – ypač jei dalis bulvių lupenų paliekama.

    Tekste pažymima ir maistinė nauda: kalis siejamas su sveiką kraujospūdį palaikančiais procesais, o geležis – svarbus mikroelementas, kurio šaltiniais laikomi ne tik mėsos produktai.

    Kaip jas įmaišyti į košę

    Pupelių kiekis gali skirtis pagal tai, kiek bulvių gaminate, tačiau pateikiamas orientyras: apie pusę puodelio pupelių 1–1,5 puodelio bulvių.

    Patariama rinktis konservuotas pupeles su mažiau druskos (arba be jos), jas nukošti ir perplauti, o tada sudėti tuomet, kai bulvės jau paruoštos trinti.

    Kadangi pupelės gerai susitrina, jos ne tik padidina skaidulų kiekį, bet ir prisideda prie švelnesnės, kreminės konsistencijos.

    Kiti paprasti bulvių košės patobulinimai

    Be pupelių, siūloma dalį riebesnių priedų keisti į paprastesnius: pavyzdžiui, vietoj riebios grietinėlės naudoti pieną, taip sumažinant sočiųjų riebalų kiekį.

    Daugiau skonio galima išgauti pieną prieš tai trumpai pakaitinus su žolelėmis, tokiomis kaip čiobreliai ar rozmarinai, o vėliau žoleles išėmus ir pieną supylus į bulves.

    Dar viena kryptis – daržovės: pavyzdžiui, į košę įmaišyti kopūstų ar porų, taip praturtinant patiekalą ir skoniu, ir įvairove.

  • Avokadas ar bananas kraujospūdžiui: dietologai sako, kuris pasirinkimas naudingesnis

    Kraujospūdžiui svarbi ne viena „stebuklinga“ daržovė ar vaisius, o kasdieniai mitybos įpročiai. Vis dėlto avokadai ir bananai dažnai minimi kaip ypač naudingi, nes juose gausu kalio, magnio ir skaidulų – medžiagų, siejamų su širdies ir kraujagyslių sveikata.

    Kaip rašo „EatingWell“, registruotos dietologės pabrėžia: svarbiausia – mityboje prioritetą teikti skaiduloms, kaliui, magniui ir nesočiosioms riebalų rūgštims, o riboti natrį bei sočiuosius riebalus. Šių naudingų medžiagų įprastai daug turi vaisiai, daržovės, ankštiniai, riešutai, sėklos ir liesesni pieno produktai.

    Avokadai ir bananai turi panašią reputaciją, tačiau jų maistinė sudėtis skiriasi. Avokadai „gramas į gramą“ pasižymi didesniu kalio ir skaidulų kiekiu, o bananai dažnai laimi patogumu: jie pigesni, lengvai pasiimami ir nereikalauja jokio paruošimo.

    Dietologų žinutė paprasta: vieno aiškaus nugalėtojo nėra, todėl kraujospūdžiui palankiausia strategija – įtraukti abu produktus į subalansuotą racioną, o ne rinktis tik vieną.

    Kaip avokadai siejami su kraujospūdžiu

    Pusė avokado suteikia apie 7 gramus skaidulų, 29 miligramus magnio ir 488 miligramus kalio. Kalis mityboje vertinamas dėl to, kad padeda atsverti natrio poveikį organizmui, o magnis svarbus normaliai kraujagyslių funkcijai.

    Tekste cituojama dietologė atkreipia dėmesį, kad kai kuriems žmonėms, siekiantiems išvengti padidėjusio kraujospūdžio ar jį valdyti, Amerikos širdies asociacija rekomenduoja suvartoti 3 500–5 000 miligramų kalio per dieną, pageidautina su maistu.

    Be kalio ir magnio, avokadai išsiskiria skaidulomis. Dietologė mini, kad tyrimuose papildomi 5 gramai skaidulų per dieną (virš rekomenduojamo kiekio) siejami su mažesniais sistolinio ir diastolinio kraujospūdžio rodikliais.

    Ką kraujospūdžiui duoda bananai

    Bananas – vienas prieinamiausių kalio šaltinių kasdienėje mityboje: vienoje porcijoje jo yra apie 375 miligramus. Dėl to bananas dažnai laikomas paprastu pasirinkimu tiems, kurie nori dažniau gauti kalio su maistu.

    Vidutinio dydžio bananas taip pat suteikia apie 28 miligramus magnio. Straipsnyje pažymima, kad magnis siejamas su kraujospūdžio reguliavimu ir normalia raumenų bei nervų funkcija, o mažesnis jo suvartojimas mityboje gali būti susijęs su aukštesniu kraujospūdžiu.

    Bananai turi ir skaidulų, o dėl natūralaus saldumo dažnai lengvai „įsipaišo“ į pusryčius ar užkandžius. Juos patogu dėti į kokteilius, košes ar valgyti vienus.

    Kurį rinktis: avokadą ar bananą?

    Dietologės pabrėžia, kad nei avokadas, nei bananas savaime nėra „geresnis“ kraujospūdžiui – abu gali būti širdžiai palankios mitybos dalis. Skirtumas tas, kad avokadai paprastai suteikia daugiau skaidulų ir nesočiųjų riebalų, o bananai dažniau suvalgomi vienu kartu ir daugeliui yra paprastesnis kasdienis pasirinkimas.

    Praktinis patarimas paprastas: jei norisi didinti naudingų medžiagų kiekį racione, verta ne „varžyti“ šiuos produktus tarpusavyje, o pažiūrėti, kuris realiai dažniau atsiduria jūsų meniu. O dar geriau – rasti vietos abiem, kartu nepamirštant kitų vaisių, daržovių, ankštinių, riešutų ir sėklų.

    Avokadą ir bananą lengva pritaikyti įvairiai: vieną dieną rinktis bananą su jogurtu ar koše, kitą – avokadą salotose ar ant pilno grūdo skrebučio. Esminė mintis – bendras mitybos paveikslas ilgainiui svarbesnis už vieną konkretų produktą.

  • Datulėse – daugiau kalio nei bananuose: kiek jo gausite suvalgius tris vaisius

    Bananas dažnai laikomas kalio „karaliumi“, tačiau yra nedidelis vaisius, kuriame šio mineralo gali būti dar daugiau – tai datulės.

    Kaip rašo „Foodie“, trijose „Medjool“ datulėse yra apie 501 miligramas kalio. Palyginimui, viename vidutinio dydžio banane jo nurodoma apie 422 miligramus.

    Kalis organizmui svarbus dėl kelių priežasčių: jis prisideda prie kraujospūdžio reguliavimo ir nervinių signalų perdavimo. Taip pat šis mineralas padeda palaikyti natrio pusiausvyrą, o tai ypač aktualu, kai mityboje netrūksta sūraus maisto.

    Dar viena kalio funkcija – dalyvavimas raumenų susitraukimuose, todėl jo trūkumas siejamas su mėšlungiu. Be to, datulėse yra skaidulų, taip pat vitaminų ir antioksidantų.

    Kaip datules įtraukti į mitybą

    Datulės dažniausiai valgomos kaip saldus užkandis, tačiau jų panaudojimo galimybės platesnės. Iš jų gaminamas datulių cukrus, kuris gali būti naudojamas kaip saldiklis, pavyzdžiui, kavai.

    Datules galima paversti sirupu: jas užtenka pamirkyti karštame vandenyje, nukošti ir skystį pavirti, kol sutirštės. Norint granuliuoto varianto, datules galima ilgiau džiovinti orkaitėje žemoje temperatūroje ir vėliau sumalti.

    Saldžiuose patiekaluose datulės dažnai naudojamos įdarams su riešutais ar šokoladu, smulkinamos į avižinę košę arba dedamos į kepinius – sausainius, batonėlius ir kitus desertus. Džiovintos datulės suteikia kramtomos tekstūros ir ryškaus vaisinio saldumo.

    Jos tinka ir sūriems patiekalams: datules galima įdaryti pelėsiniu sūriu ar įvynioti į šoninę, taip pat dėti į salotas su vištiena, briuseliniais kopūstais ar brokoliais. Egzistuoja ir persiška variacija – lęšiai su datulėmis bei karamelizuotais svogūnais.

  • Dvi vėsaus sezono žalialapės daržovės, turinčios daugiau kalio nei špinatai

    Špinatai dažnai laikomi viena naudingiausių žalialapių daržovių, tačiau kalio kiekiu juos lenkia dvi kitos vėsesniu oru augančios daržovės – burokėlių lapai ir mangoldai.

    Kaip elektrolitas, kalis organizme padeda reguliuoti skysčių pusiausvyrą, perduoti nervinius signalus ir palaikyti normalų raumenų susitraukimą. Jis taip pat siejamas su sveiku kraujospūdžiu, nes padeda organizmui tvarkytis su natriu.

    Nors kalio tema dažnai siejama su bananais, žalialapės daržovės taip pat gali būti reikšmingas šio mineralo šaltinis – ypač tada, kai jos termiškai apdorojamos ir „susitraukia“.

    JAV Žemės ūkio departamento (USDA) maistinės vertės duomenys rodo, kad virtų ir nusausintų burokėlių lapų 100 gramų porcijoje yra apie 909 miligramai kalio, o toks pat mangoldų kiekis suteikia 549 miligramus. Palyginimui, 100 gramų virtų špinatų turi apie 466 miligramus kalio.

    Skaičiai lyginami tik virtoms daržovėms

    Šie skaičiai pateikiami daržovėms, kurios buvo virtos ir nusausintos be druskos, kad palyginimas būtų kuo tiesesnis. Tai svarbu, nes žalialapės daržovės kaitinamos netenka tūrio – viename puodelyje virtų lapų telpa gerokai daugiau žaliavos nei žalių.

    Reikia turėti omenyje ir tai, kad verdant dalis vandenyje tirpių medžiagų, įskaitant kalį, gali pereiti į nuovirą. USDA pateikiami rodikliai apibūdina tai, kas lieka daržovėje po virimo ir nusausinimo.

    Kuo panašūs burokėlių lapai ir mangoldai

    Burokėlių lapai ir mangoldai turi ne tik panašų maistingumą – jie yra artimi ir botaniškai. Abu augalai priklauso tai pačiai rūšiai Beta vulgaris, tik skirtingos selekcijos kryptys išryškino skirtingas augalo dalis: burokėliai auginami dėl šaknies, o mangoldai – dėl lapų ir stambesnių, kartais ryškiaspalvių stiebų.

    Tokia giminystė paaiškina ir panašesnį skonį – stipresnį, šiek tiek „žemišką“ – bei tai, kad abu lapai gerai tinka tiems patiems ruošimo būdams.

    Kaip panaudoti virtuvėje ir kam verta pasitarti su gydytoju

    Burokėlių lapai neretai lieka nepanaudoti vien dėl įpročių: perkant šviežius burokėlius su lapais, viršūnes galima nupjauti, kruopščiai nuplauti nuo žemių ir ruošti panašiai kaip špinatus. Jaunesni lapai dažnai tinka ir žalioms salotoms, o vyresni – kepti ar troškinti.

    Mangoldus galima trumpai pakepinti, dėti į sriubas, derinti su ankštinėmis daržovėmis ar naudoti pikantiškuose kepiniuose. Abu variantai gali įnešti daugiau įvairovės į patiekalus, kuriuose įprastai naudojami špinatai.

    Vis dėlto žmonėms, kurie serga inkstų ligomis ar laikosi kalio ribojančios dietos, prieš reikšmingai didinant kalio turinčių žalialapių daržovių kiekį racione rekomenduojama pasitarti su gydytoju.

  • Kalio stinga beveik 3 iš 4 amerikiečių: 5 paprasti būdai jo gauti kasdien

    Nors subalansuota mityba daugeliui asocijuojasi su baltymais, skaidulomis ar vitaminu D, specialistai primena dar vieną svarbų elementą – kalį. Šis mineralas neretai lieka „šešėlyje“, tačiau jo trūkumas yra dažnas.

    Kaip rašo „EatingWell“, apie 72 proc. amerikiečių nesurenka pakankamo kalio kiekio per dieną. Tai reiškia, kad beveik 3 iš 4 žmonių kasdienėje mityboje šio mineralo gauna per mažai.

    Kalis svarbus širdies sveikatai, kraujospūdžio reguliavimui, taip pat normaliai raumenų ir nervų veiklai. Todėl ilgalaikis nepakankamas jo kiekis maiste gali tapti rimtesne mitybos spraga, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.

    Gera žinia ta, kad kalio suvartojimą dažnai galima padidinti be radikalių dietos pokyčių. Tam nebūtina kasdien suvalgyti po bananą – kalio šaltinių yra gerokai daugiau.

    Kodėl kalio dažnai pritrūksta?

    Viena pagrindinių priežasčių – kasdieniai mitybos įpročiai. Straipsnyje nurodoma, kad pagal 2025 metų ataskaitą JAV suaugusieji apie 53 proc. paros kalorijų gauna iš itin stipriai perdirbtų produktų, kurie dažnai turi daugiau natrio ir mažiau naudingų mikroelementų.

    Dietologė Emilie Procario pastebi, kad dažniausiai problema paprasta: žmonės suvalgo per mažai vaisių, daržovių ir kitų kalio gausių produktų, pavyzdžiui, pupelių ar lęšių. Papildomai cituojami JAV Ligų kontrolės ir prevencijos centro duomenys rodo, kad tik maždaug 1 iš 10 suaugusiųjų pasiekia rekomenduojamas vaisių ir daržovių normas.

    Prisideda ir patogumo faktorius – įtemptas ritmas, dažnesnis pasirinkimas pirkti jau paruoštą ar supakuotą maistą. Tokiais atvejais rekomenduojama dažniau pasižiūrėti į maistinės vertės etiketę: joje paprastai nurodomas kalio kiekis porcijoje ir dienos normos dalis.

    5 paprasti būdai gauti daugiau kalio

    Rekomenduojamas pakankamas kalio kiekis per dieną, nurodomas straipsnyje, yra 3 400 miligramų vyrams ir 2 600 miligramų moterims. Dietologai pabrėžia, kad pradėti verta nuo mažų, lengvai įgyvendinamų pokyčių.

    1) Įtraukite po vieną naują kalio šaltinį per savaitę. Galite pradėti nuo bulvių, lapinių žalumynų, pupelių, jogurto ar lašišos – taip pokyčiai bus paprastesni ir tvaresni.

    2) Pasigaminkite kalio gausų glotnutį. Dietologė Nadine Osorio pateikia pavyzdį, kad glotnutis su 8 uncijomis natūralaus lieso jogurto ir vidutinio dydžio bananu gali suteikti beveik 1 000 miligramų kalio.

    3) Papildykite glotnutį kitais ingredientais. Be bananų, į glotnutį galima dėti avokado ar špinatų – tai dar vienas būdas padidinti kalio kiekį viename patiekale.

    4) Turėkite namuose ilgiau išsilaikančių produktų. Konservuotos pupelės, džiovinti lęšiai ar konservuoti pomidorai gali padėti dažniau pasirinkti kalio turtingą maistą net ir tada, kai trūksta laiko.

    5) Keiskite užkandžius į kalio turtingesnius. Vietoje sūrių užkandžių siūloma rinktis, pavyzdžiui, edamamės pupeles, pistacijas ar granatų sėklas – jie kartu suteikia ir kitų naudingų medžiagų, tokių kaip baltymai bei skaidulos.

  • Moliūgų sėklos ir kraujospūdis: kuo jos naudingos ir kodėl verta rinktis nesūdytas

    Moliūgų sėklos dažnai laikomos tik sezoniniu užkandžiu, tačiau jose esantys mineralai ir riebalai gali prisidėti prie sveikesnio kraujospūdžio palaikymo. Šios sėklos aprūpina organizmą magniu, kaliu ir argininu – medžiagomis, susijusiomis su kraujagyslių funkcija ir širdies sveikata.

    Kaip rašo „EatingWell“, mityba gali turėti reikšmės kraujospūdžiui: tam tikri produktai padeda kraujagyslėms atsipalaiduoti, mažina uždegiminius procesus ir palaiko bendrą širdies bei kraujagyslių sistemos būklę. Dėl to moliūgų sėklos dažnai minimos tarp užkandžių, kuriuos galima įtraukti į kasdienį racioną.

    Svarbu tai, kad moliūgų sėklos gali būti valgomos su lukštu arba be jo (dažnai vadinamos „pepitas“) – abiem atvejais jos išlieka panašiai maistingos. Visgi didžiausią skirtumą kraujospūdžiui gali daryti ne forma, o druskos kiekis.

    Tiems, kurie stebi kraujospūdį ar nori sumažinti suvartojamo natrio kiekį, aktualiausia rekomendacija paprasta: rinktis žalias arba nesūdytas sėklas. Sūdyti variantai gali reikšmingai padidinti natrio kiekį mityboje, o tai siejama su didesne padidėjusio kraujospūdžio rizika.

    Magnis: viena svarbiausių sėklų stiprybių

    Moliūgų sėklos išsiskiria magnio kiekiu: vienoje maždaug 28 gramų (1 uncijos) porcijoje jo yra 156 miligramai, tai sudaro apie 37 proc. dienos normos. Magnis siejamas su kraujagyslių atsipalaidavimu, todėl teoriškai gali padėti mažinti kraujospūdį.

    Straipsnyje minimas tyrimas, kuriame dalyvavo daugiau nei 24 000 suaugusiųjų JAV, parodė asociaciją: didžiausią magnio kiekį su maistu gaunantys žmonės rečiau turėjo hipertenziją nei tie, kurie magnio suvartojo mažiausiai. Vis dėlto tai nereiškia, kad vien moliūgų sėklos išsprendžia aukšto kraujospūdžio problemą.

    Argininas ir kalis: poveikis susijęs su kraujagyslėmis ir natriu

    Argininas – aminorūgštis, iš kurios organizmas gamina azoto oksidą. Ši medžiaga padeda kraujagyslėms atsipalaiduoti ir taip mažina pasipriešinimą kraujotakai, kas yra svarbu kraujospūdžio reguliavimui.

    Tekste pabrėžiama, kad įrodymai nėra pakankami teigti, jog būtent argininas iš moliūgų sėklų tiesiogiai mažina kraujospūdį. Tačiau kitų tyrimų apžvalgoje apie arginino papildus fiksuotas vidutinis sistolinio kraujospūdžio sumažėjimas 6,4 mm Hg ir diastolinio – 2,6 mm Hg.

    Kitas svarbus komponentas – kalis. Viena 28 gramų nesūdytų moliūgų sėklų porcija suteikia apie 223 miligramus kalio (beveik 5 proc. dienos normos). Kalis siejamas su organizmo gebėjimu pašalinti natrio perteklių su šlapimu ir mažinti įtampą kraujagyslių sienelėse.

    Nesočiosios riebalų rūgštys ir praktiniai patarimai renkantis užkandį

    Moliūgų sėklose yra ir nesočiųjų riebalų – maždaug 10 gramų vienoje 28 gramų porcijoje. Nesočiosios riebalų rūgštys laikomos palankesnėmis širdžiai, ypač jei jos mityboje pakeičia sočiuosius riebalus.

    Norint, kad toks užkandis būtų palankesnis kraujospūdžiui, rekomenduojama laikytis saiko – orientuotis į maždaug 28 gramus (nedidelę saują, apie ketvirtadalį puodelio). Taip pat verta atidžiai tikrinti etiketę: skirtingų gamintojų sėklose natrio kiekis gali skirtis.

    Jei norisi ryškesnio skonio, sūrumą siūloma keisti prieskoniais – pavyzdžiui, česnako milteliais, rūkyta paprika ar kmynais. O sėklas patogu berti ant košės, salotų, dėti į grūdų dubenėlius, jogurto užkandžius ar riešutų ir džiovintų vaisių mišinius.

    Galiausiai dietologai primena svarbią ribą: vienas produktas kraujospūdžio „nenumeta“. Didžiausią įtaką daro visuma – bendra mityba, skaidulų kiekis, natrio kontrolė ir kiti gyvenimo būdo įpročiai.

  • Vyrams po 40-ies – 5 svarbiausios maistinės medžiagos: nuo magnio iki vitamino D

    Perkopus 40-metį organizmo poreikiai ima keistis: greičiau mažėja raumenų masė ir kaulų tvirtumas, o su amžiumi dažniau išryškėja ir širdies bei kraujagyslių sistemos rizikos veiksniai. Todėl mityba šiame etape tampa ne tik „sveiko gyvenimo būdo“ dalimi, bet ir praktišku būdu palaikyti jėgą bei savijautą.

    „EatingWell“ publikuotame straipsnyje dietologai išskiria penkias maistines medžiagas, į kurias vyrams po 40-ies verta atkreipti daugiau dėmesio. Tai magnis, skaidulos, kalis, omega-3 riebalų rūgštys ir vitaminas D.

    Bendra rekomendacija paprasta: pirmiausia šių medžiagų siekti su maistu – daugiau viso grūdo produktų, ankštinių, vaisių, daržovių, riešutų ir riebios žuvies. Papildai gali būti svarstomi tuomet, kai mityba neužtikrina pakankamo kiekio arba tam yra konkreti priežastis.

    Vis dėlto su papildais svarbu elgtis atsargiai: kai kurios medžiagos (ypač kalis) tam tikromis sveikatos būklėmis ar vartojant konkrečius vaistus gali kelti rizikų, todėl prieš pradedant vartoti verta pasitarti su gydytoju ar vaistininku.

    Magnis: energijai, raumenims ir kraujospūdžiui

    Magnis dalyvauja šimtuose organizmo procesų – nuo energijos gamybos iki raumenų ir nervų funkcijos, taip pat prisideda prie kaulų sveikatos. Dietologų teigimu, vyrams po 40-ies rekomenduojama paros norma siekia 420 miligramų, tačiau nemaža dalis jos nesurenka.

    Su amžiumi magnio įsisavinimas gali prastėti, o jo netektys didėti, todėl pakankamas kiekis tampa dar svarbesnis. Geri šaltiniai – viso grūdo produktai, moliūgų sėklos, migdolai, žemės riešutai, tamsiai žalios lapinės daržovės, pavyzdžiui, špinatai.

    Papildai kartais svarstomi, jei su maistu nepavyksta surinkti reikiamo kiekio arba sprendžiami kraujospūdžio ar cukraus kiekio kraujyje klausimai. Straipsnyje pažymima, kad magnio papildai kai kuriems žmonėms gali nežymiai mažinti kraujospūdį, ypač jei jis padidėjęs arba trūksta magnio.

    Skaidulos: žarnynui ir širdžiai

    Skaidulos neretai siejamos tik su virškinimu, tačiau jų nauda platesnė – didesnis skaidulų kiekis mityboje siejamas su mažesne nutukimo, diabeto ir širdies bei kraujagyslių ligų rizika. Jos taip pat gali būti svarbios storosios žarnos sveikatai.

    Vyrams po 40-ies siūloma siekti 34–38 gramų skaidulų per parą. Tam tinka vaisiai, daržovės, pupelės, lęšiai, riešutai, sėklos, viso grūdo produktai – net ir spraginti kukurūzai (jei neperkrauti druska ar riebalais).

    Jei su maistu pasiekti normą sudėtinga, straipsnyje kaip viena iš galimų priemonių minimi psilių (gysločio sėklų luobelių) papildai. Rekomenduojama pradėti nuo mažesnių dozių ir gerti pakankamai vandens.

    Kalis: svarbus kraujospūdžiui, bet su papildais – atsargiai

    Kalis svarbus skysčių balansui, nervinių impulsų perdavimui, raumenų susitraukimui, širdies ir inkstų funkcijai. Jo reikšmė ypač išryškėja kalbant apie kraujospūdį – kalis ir natris veikia kartu, o didesnis kalio kiekis mityboje kai kuriems žmonėms siejamas su palankesniu kraujospūdžiu.

    Straipsnyje pabrėžiama, kad vien banano dažnai nepakanka: vidutinio dydžio bananas suteikia tik apie 9 proc. paros kalio poreikio. Tarp maisto šaltinių minimi pienas ir jogurtas, lapinės daržovės, bulvės, apelsinai, lęšiai, pomidorai, lašiša.

    Kartu įspėjama, kad kalio papildai ar kalio turintys druskos pakaitalai gali būti pavojingi, jei inkstai nepašalina pertekliaus. Sergant inkstų ligomis ar vartojant tam tikrus vaistus (pavyzdžiui, AKF inhibitorius, ARB ar kalį tausojančius diuretikus), prieš juos reikėtų pasitarti su sveikatos priežiūros specialistu.

    Omega-3 ir vitaminas D: žuvies lėkštėje ir saulės trūkumo sezono tema

    Omega-3 riebalų rūgštys siejamos su širdies ir smegenų veikla, uždegiminių procesų reguliavimu ir atsistatymu po fizinio krūvio. EPA ir DHA gausu riebioje žuvyje – lašišoje, sardinėse, skumbrėje, silkėje, upėtakyje, o ALA galima gauti iš augalinių šaltinių, pavyzdžiui, graikinių riešutų, čija sėklų, linų sėmenų.

    Jei racione retai atsiranda riebi žuvis (straipsnyje minima riba – bent dvi porcijos per savaitę) arba yra padidėję trigliceridai ar riebalinė kepenų liga, omega-3 papildai su EPA ir DHA gali būti svarstomi kaip viena iš opcijų.

    Dar viena dažnai aptariama tema – vitaminas D. Jis svarbus kaulų ir raumenų funkcijai, o straipsnyje pabrėžiama, kad daug vyrų gauna per mažai saulės, ypač dirbant patalpose. Vitamino D paros poreikis nurodomas 600 TV, tačiau su maistu jį surinkti gali būti sunku.

    Vitamino D yra riebioje žuvyje, kiaušinių tryniuose, taip pat juo gali būti papildyti kai kurie pieno produktai ar gėrimai, jo turi ir ultravioletiniais spinduliais apdoroti grybai. Kadangi maisto šaltinių pasirinkimas ribotas, straipsnyje siūloma aptarti su gydytoju galimybę atlikti kraujo tyrimą ir, prireikus, parinkti papildą – ypač žiemos sezonu ar daug laiko praleidžiant patalpose.

  • Rudeninis sodo tręšimas: 4 geriausios trąšos ir klaida, kurios verta vengti dėl azoto

    Rudenį tręšimas sode gali tapti vienu svarbiausių darbų, nulemiančių, kaip augalai peržiemos ir kaip startuos kitą pavasarį. Šiuo laikotarpiu svarbiausia ne „pamaitinti“ augimą, o padėti medžiams ir krūmams sustiprinti šaknis bei pasiruošti šalčiams.

    Kaip rašoma portale „Noviydoctor“, po ilgo derėjimo augalai būna išsekę, todėl tinkamai parinktos trąšos padeda atkurti jėgas, didinti atsparumą šalčiui ir formuoti kitų metų pumpurus.

    Praleidus rudeninį tręšimą, augalai į žiemą gali išeiti silpnesni. Tai siejama su didesne rizika, kad pašals jauni ūgliai, lengviau įsisuks ligos, o kito sezono derlius gali būti kuklesnis.

    Didžiausias rudeninių darbų principas – pasirinkti tokius elementus, kurie skatina medienos brendimą ir šaknų stiprėjimą, o ne naują žalią masę. Būtent todėl rudenį ypač akcentuojami fosforas ir kalis.

    Rudenį – tabu azotinėms trąšoms

    Viena dažniausių klaidų – rudenį naudoti azotines trąšas, pavyzdžiui, karbamidą, amonio salietrą ar šviežią mėšlą. Azotas skatina intensyvų augimą – augalas leidžia naujus ūglius ir didina lapiją.

    Sezono pabaigoje tai tampa problema: jaunos šakelės nespėja sumedėti iki pirmųjų šalnų ir gali nušalti. Todėl rudeninis tręšimas neturėtų būti orientuotas į azotą.

    Vietoj to rekomenduojama rinktis medžiagas, kurios padeda augalui „užsidaryti“ sezoną: stiprina šaknų sistemą ir gerina atsparumą šalčiui. Dažniausiai minimi du pagrindiniai elementai – fosforas ir kalis.

    Keturios trąšos, kurios tinka rudeniniam sodui

    Vienas klasikinių pasirinkimų – fosforo ir kalio trąšos, tokios kaip superfosfatas ir kalio sulfatas. Fosforas svarbus šaknų vystymuisi, o kalis siejamas su geresniu augalo pasirengimu šalčiui.

    Dar viena populiari išeitis – medžio pelenai. Jie minimi kaip organinis kalio, taip pat kalcio, magnio ir fosforo šaltinis, be to, gali padėti mažinti dirvos rūgštingumą.

    Rudenį dažnai pasirenkamas ir subrendęs kompostas arba perpuvęs mėšlas (humusas) – pabrėžiama, kad tai skiriasi nuo šviežio mėšlo. Toks organinis sluoksnis gali veikti ir kaip mulčias: saugoti šaknis nuo šalčio ir pamažu atiduoti maisto medžiagas.

    Ketvirtas variantas – kalio monofosfatas, apibūdinamas kaip koncentruota, vandenyje tirpi trąša. Ji minima kaip tinkama vėlyvam laistymui prie šaknų arba jaunų medžių ir dekoratyvinių krūmų purškimui.

    Kaip tręšti, kad nauda būtų didžiausia

    Granuliuotas fosforo ir kalio trąšas paprastai rekomenduojama ne palikti ant paviršiaus, o įterpti į dirvą. Minima praktika – tręšti pomedžiuose, įterpiant maždaug 10–15 cm gylyje, kur yra aktyvesnės smulkios šaknys.

    Taip pat akcentuojama, kad tręšimas efektyvesnis, kai dirva drėgna – todėl jis gali būti derinamas su gausesniu rudeniniu laistymu. Galiausiai primenama laikytis gamintojo nurodytų normų, nes per didelis mineralinių medžiagų kiekis augalams gali pakenkti ne mažiau nei jų trūkumas.

  • Aukštas kraujospūdis be simptomų: gydytojas patarė 5 paprastus būdus jį mažinti

    Aukštas arterinis kraujospūdis dažnai nepastebimas, nes gali nesukelti ryškių simptomų, tačiau didina infarkto, insulto ir ankstyvos mirties riziką.

    Šeimos gydytojas Amiras Khanas pateikė penkias paprastas rekomendacijas, kurios, pasak jo, gali padėti palaikyti kraujospūdį sveikesnėse ribose. Apie tai rašo „Express“.

    Gydytojas pabrėžia, kad šie patarimai nėra vaistų pakaitalas: jei jums paskirtas gydymas, vaistus būtina vartoti taip, kaip nurodė gydytojas.

    Taip pat primenama, kad prieš iš esmės keičiant mitybą ar gyvenimo būdą verta pasitarti su medicinos specialistu – ypač jei turite gretutinių ligų.

    Mažiau druskos ir daugiau skonio

    Pirmoji A. Khano rekomendacija – per parą suvartoti ne daugiau kaip 6 gramus druskos, tai yra maždaug vieną nubrauktą arbatinį šaukštelį.

    Svarbu prisiminti, kad nemaža dalis druskos jau būna kasdieniuose produktuose, todėl lengva viršyti normą net ir papildomai nesūdant.

    Gydytojas siūlo patiekalus gardinti pipirais, žolelėmis ir prieskoniais, o ne druska. Taip pat pataria rinktis konservus vandenyje, o ne sūryme, ir pirkti nesūdytus riešutus.

    Kalis, judėjimas ir žalingų įpročių atsisakymas

    Anot gydytojo, kalis gali padėti inkstams pašalinti natrio perteklių iš kraujo, o tai prisideda prie kraujospūdžio mažėjimo.

    Natūraliai kalio turinčių produktų sąraše jis mini pomidorus, bananus, nektarinus, kivius, morkas ir špinatus.

    Vis dėlto žmonėms, turintiems inkstų ligų, su kaliu reikia elgtis atsargiai – sutrikusi inkstų veikla gali trukdyti jam pasišalinti iš organizmo.

    Dar vienas patarimas – reguliari fizinė veikla. Gydytojas aiškina, kad judėjimas padeda palaikyti kraujagyslių lankstumą, reikalingą normaliai kraujotakai.

    Jis ragina rinktis tokią aktyvią veiklą, kuri teikia malonumą, ir paversti ją nuolatiniu įpročiu, o ne trumpalaikiu iššūkiu.

    A. Khanas atkreipia dėmesį ir į rūkymo žalą kraujagyslėms bei ryšį tarp alkoholio vartojimo ir hipertenzijos.

    Sveikas svoris – svarbus veiksnys

    Penktoji rekomendacija – siekti sveiko kūno svorio, ypatingą dėmesį skiriant riebalų pertekliui juosmens srityje.

    Pasak gydytojo, papildomos riebalinės ląstelės gali išskirti hormonus, kurie prisideda prie kraujospūdžio didėjimo.

    Jis pabrėžia, kad individualūs sprendimai – nuo mitybos iki fizinio krūvio – turėtų būti derinami su specialistu, kad pasirinktas kelias būtų saugus ir tinkamas konkrečiam žmogui.

  • Kardiologai įvardijo daržovę, kuri gali padėti mažinti kraujospūdį – svarbu, kaip ją renkatės

    Aukštas kraujospūdis priklauso ne tik nuo genetikos – didelę įtaką daro ir kasdieniai pasirinkimai, ypač mityba. Kardiologai tarp paprastų vakarienės daržovių išskiria virtus špinatus kaip dažną ir naudingą pasirinkimą, galintį prisidėti prie palankesnių kraujospūdžio rodiklių.

    Kaip rašo „EatingWell“, vienas produktas stebuklų nepadaro – kraujospūdžio nepavyks „numušti“ vien suvalgius konkrečią daržovę. Vis dėlto virtų špinatų maistinė sudėtis gali padėti palaikyti širdies ir kraujagyslių sveikatą, ypač derinant su kitais įpročiais.

    Špinatai vertinami dėl kelių priežasčių: juose natūraliai mažai natrio, o tuo pačiu gausu kalio, magnio ir maistinių nitratų. Būtent šios medžiagos dažniausiai minimos kalbant apie kraujospūdį ir kraujagyslių tonusą.

    Svarbi detalė – renkantis špinatus verta atkreipti dėmesį į jų formą: rekomenduojama pirmenybę teikti šviežiems arba šaldytiems, nes konservuotuose dažniau būna daugiau natrio.

    Kuo naudingi virti špinatai

    Viena iš priežasčių, kodėl špinatai siejami su palankesniais kraujospūdžio rodikliais, yra itin mažas natrio kiekis. Natris organizme linkęs sulaikyti skysčius, o tai gali didinti spaudimą kraujagyslėse.

    Kita svarbi medžiaga – kalis. Nurodoma, kad viename puodelyje virtų špinatų yra apie 839 mg kalio (apie 25 proc. dienos normos). Šis mineralas siejamas su kraujagyslių atsipalaidavimu ir natrio pertekliaus šalinimu su šlapimu.

    Įdomu tai, kad termiškai apdoroti špinatai laikomi „kalio turtingesni“ vien dėl to, kad virdami jie smarkiai sukrenta – į vieną puodelį telpa daugiau žalumynų nei neapdorotų. Be to, kaitinimas mažina oksalo rūgšties poveikį, kuris gali trukdyti mineralų įsisavinimui.

    Virtuose špinatuose taip pat gausu magnio – viename puodelyje apie 157 mg (apie 37 proc. dienos normos). Kai kurie tyrimai rodo, kad didesnės magnio dozės gali būti siejamos su nežymiai mažesniu kraujospūdžiu žmonėms, turintiems hipertenziją, tačiau poveikis vertinamas kaip kuklus.

    Maistiniai nitratai ir svarbi išimtis

    Dar vienas argumentas špinatų naudai – maistiniai nitratai, kurių žalumynuose yra nemažai. Aiškinama, kad žarnyno bakterijos nitratus gali paversti azoto oksidu, siejamu su kraujagyslių išsiplėtimu ir geresne kraujotaka.

    Vis dėlto ne visiems didesnis kalio kiekis tinka. Pabrėžiama, kad esant tam tikroms būklėms, pavyzdžiui, sergant lėtine inkstų liga, didelis kalio kiekis maiste gali būti pavojingas – tokiais atvejais reikėtų pasitarti su gydytoju ar dietologu.

    Ką dar siūlo kardiologai

    Vien įtraukti špinatus į meniu neužtenka – geriausi rezultatai siejami su bendru gyvenimo būdu. Tarp dažniausiai minimų krypčių – mažiau druskos turinti mityba ir DASH principai, fizinis aktyvumas bei kokybiškas miegas.

    Taip pat rekomenduojama sekti savo kraujospūdžio rodiklius ir matuoti juos taisyklingai: prieš matuojant kelias minutes ramiai pasėdėti, o maždaug pusvalandį vengti kavos ar tabako.

    Virtus špinatus į kasdienę mitybą galima įtraukti paprastai – dėti į makaronų patiekalus, kiaušinių patiekalus ar trumpai patroškinti kaip garnyrą. Svarbiausia – nepaversti jų sūriu, riebaluotu priedu, kuris panaikintų dalį naudos.