Iš pirmo žvilgsnio kuklūs, tačiau kartų kartoms mylimi bulviniai virtinukai – tikra lenkų virtuvės klasika. Pakanka saujelės paprastų ingredientų, kad ant stalo atsirastų jaukus, sotus patiekalas. Dažniausiai jie patiekiami su sviestu ir džiūvėsėliais, bet tuo pasirinkimai tikrai nesibaigia – variantų yra gerokai daugiau. Ewa Wachowicz pasidalijo idėja, kaip šį patiekalą paruošti kiek originalesnėje versijoje.
Lenkijoje šie virtinukai kai kuriuose regionuose vadinami „szagówki“ – pavadinimas siejamas su įstrižai pjaustoma tešla. Tai bulviniai rombo formos virtinukai, kurie ant lenkų stalų, ypač kaime, paplito dar XIX amžiuje. Pavadinimas kilo dėl formos, primenančios arklio kanopą, o recepto paprastumas – virtos bulvės, miltai, kiaušinis ir druska – lėmė, kad patiekalą buvo lengva pagaminti net iš kuklių atsargų. Dažnai jis padėdavo sunaudoti nuo pietų likusias bulves, o sunkesniais laikais tapdavo tikru išsigelbėjimu.
Šiandien, kai produktų pasirinkimas didžiulis, virtinukus galima ruošti įvairiausiais būdais. Ewa Wachowicz pasiūlė išskirtinį variantą, kuriame bulvės derinamos su moliūgu. Tokie virtinukai ne tik maloniai nustebina skoniu, bet ir atrodo originaliai.
Gaminant verta laikytis proporcijų, tačiau Ewa Wachowicz pabrėžia, kad virtuvėje ne mažiau svarbus ir pojūtis. Esminis dalykas, lemiantis pavykusius virtinukus, – miltus berti palaipsniui ir stebėti, kad tešla netaptų per sausa.
Ne mažiau svarbus ir tinkamas bulvių pasirinkimas. Geriausiai tinka miltingos veislės – jos užtikrina lengvesnę, puresnę tešlos tekstūrą. Išvirtas bulves rekomenduojama dar karštas pertrinti per bulvių spaudyklę, o tada greitai atvėsinti – taip masė išlieka lipni ir ją lengviau formuoti.
Daugelyje namų vis dar taikomas paprastas, patikrintas triukas: pertrintos bulvės dubenyje padalijamos į keturias lygias dalis, viena dalis atidedama į šoną, o į atsiradusią vietą suberiami miltai. Tuomet viskas užminkoma. Ši proporcijų taisyklė jau seniai padeda pasiekti tinkamą tešlos konsistenciją.
Virtinukus geriausia virti porcijomis, dideliame kiekyje pasūdyto, verdančio vandens – taip jie mažiau linkę irti. Po virimo perliejimas šaltu vandeniu padeda jiems nesulipti.
Į pačią tešlą patariama dėti mažiau miltų, o likusius naudoti formuojant ir kočiojant. Taip virtinukai išlieka švelnūs, minkšti ir nepraranda subtilaus skonio.
Klasikiniai bulviniai virtinukai jau seniai džiugina ragautojus, o keli priedai, tokie kaip moliūgas, batatai ar špinatai, gali paversti juos netikėta kulinarine staigmena. Jie puikiai tinka tiek kasdieniams pietums, tiek kaip garnyras prie mėsos patiekalų.
Leave a Reply