Viržiai ir viržiai (vadinamieji wrzos ir wrzosiec) dažnai painiojami, nes abu priklauso erikinių šeimai ir parduotuvėse atrodo panašiai. Tačiau jų lapai, žiedai ir žydėjimo metas skiriasi, o neteisingai pasirinkus augalą neretai nusiviliama, kad jis nebežydi ar ima džiūti.
Vienas paprasčiausių atpažinimo būdų yra lapai. Paprastasis viržis turi labai smulkius, prie stiebo prigludusius lapelius, todėl šakelė atrodo tarsi lygi. Tuo tarpu erika dažniau turi nuo stiebo kiek atokiau augančius lapus, susitelkusius į menturius, todėl šakelė primena miniatiūrinį spygliuotį.
Skiriasi ir žiedo forma. Viržio žiedai būna labiau atsivėrę, o peržydėję dažnai ilgai išlieka ant šakelių ir dar kurį laiką išlaiko spalvą. Erikos žiedai dažniau būna pailgi, tarsi mažos ąsotėlio formos varpeliai, iš pirmo žvilgsnio atrodantys labiau uždari.
Kada jie žydi ir ką tai reiškia
Praktinis skirtumas, kurį verta žinoti planuojant gėlyną ar balkoną, yra žydėjimo laikas. Paprastasis viržis dažniausiai žydi vasaros pabaigoje ir ankstyvą rudenį, todėl rudenį prekyboje vyrauja būtent viržiai. Dalis erikų, ypač anksti žydinčios, pražysta nuo žiemos pabaigos iki pavasario, todėl jos dažniau pasirodo prieš sezoną, kai dar trūksta spalvų sode.
Toks sezoniškumas paaiškina, kodėl rudenį nusipirkus eriką ir tikintis ilgo žydėjimo iki šalnų, rezultatas kartais nuvilia. Ne visos veislės žydi tuo pačiu metu, o kai kurioms prireikia visai kitokio genėjimo grafiko, kad kitais metais jos formuotų tankią, žiedais nusėtą lają.
Dirva, vieta ir dažniausios klaidos
Erikoms ir viržiams svarbiausia sąlyga yra laidus, lengvas substratas, kuriame neužsistovi vanduo. Daugumai erikinių tinka rūgštesnė, humusinga dirva, o auginant vazone būtinas drenažas, nes sekliai išsidėsčiusios šaknys jautriai reaguoja į permirkimą ir gali pradėti pūti.
Vieta turėtų būti saulėta arba pusiau pavėsinga. Saulėje žydėjimas paprastai būna gausesnis, o lapija ryškesnė, tačiau visiška užuovėja be oro judėjimo gali skatinti grybelines ligas. Stiprus vėjas taip pat kenkia, nes greičiau išsausina ūglius, ypač augalus vazonuose.
Dažna džiūvimo priežastis po įsigijimo yra perdžiūvęs durpinis gniužulas vazone. Kai substratas stipriai perdžiūsta, jis pradeda blogai sugerti vandenį, todėl laistant drėgmė nuteka šalimais, o šaknys lieka sausos.
„Jei matote, kad vazono substratas lengvas ir vanduo nubėga paviršiumi, prieš sodinant verta vazoną kelioms minutėms panardinti į vandenį, kad gniužulas pilnai prisigertų“, – aiškina sodininkystės praktikai.
Gėlyne priešinga problema yra per daug vandens ir prastas pralaidumas. Jeigu po lietaus ilgai laikosi balos, šaknys ima dusti ir pūti, o augalas gali pradėti džiūti net esant drėgnai žemei. Vazonuose rizika kinta: karštomis dienomis nedidelis žemės kiekis išdžiūsta gerokai greičiau nei grunte, todėl būtina dažniau tikrinti drėgmę.
Genėjimas, laistymas ir tręšimas
Norint, kad krūmelis tankėtų ir neplikėtų per vidurį, genėjimas yra būtinas. Bendra taisyklė tokia: pavasarį žydinčias erikas geriausia genėti iškart po peržydėjimo, dažniausiai vėlyvą pavasarį. Vasarą ir rudenį žydinčius viržius patogiau trumpinti anksti pavasarį, prieš aktyvų augimą.
Genint svarbu neįkirpti į pliką, sumedėjusią dalį be lapelių, nes iš jos augalas dažnai nebeatsinaujina. Paprastai kerpama šiek tiek žemiau nužydėjusių žiedynų, iki vietos, kur dar matosi žaluma. Reguliariai genimas krūmelis išlaiko kompaktišką formą ir gausiau krauna žiedus.
Laistymo tikslas yra palaikyti lengvai drėgną, bet ne šlapią substratą. Geriau laistyti rečiau, bet gausiau, kad sudrėktų visas šaknų gniužulas, o perteklius galėtų nutekėti. Vandenį patartina pilti prie šaknų, ne ant žiedų ir lapų, kad mažėtų ligų rizika.
Drėgmę padeda išlaikyti mulčias, pavyzdžiui, pušų žievė, ypač kai karštis kaitina viršutinį dirvos sluoksnį. Tręšti reikėtų saikingai: dažnai pakanka vieno sezono tręšimo rūgščiamėgiams augalams skirtomis trąšomis po genėjimo. Pertręšimas erikiniams pavojingesnis nei lengvas maisto medžiagų trūkumas, nes šaknys jautrios druskų pertekliui.
Žiemą papildoma rizika yra išdžiūvimas, nes visžaliai augalai garina vandenį net šaltomis saulėtomis dienomis, o įšalusi žemė jo nepaduoda šaknims. Prieš didesnius šalčius verta gausiau palaistyti, o kerelius pridengti eglišakėmis ar kita orui laidžia danga; vazonus geriausia apšiltinti ir patraukti į nuo vėjo apsaugotą vietą.
Leave a Reply