Vėlyvų obuolių skynimas: paprastas krakmolo testas ir gudrybės, kad išsilaikytų per žiemą

Kaip suprasti, kad metas skinti?

Vėlyvų, dar vadinamų žieminių veislių obuolių skynimo laikas lemia, ar vaisiai išsilaikys iki žiemos pabaigos. Per anksti nuskinti obuoliai dažnai lieka prėskesni, o pernokę greitai suminkštėja ir pradeda gesti net ir vėsiai laikomi.

Patikimiausia vertinti kelis požymius vienu metu: pagrindinę žievelės spalvą, lengvą vaisiaus atsiskyrimą nuo šakelės ir sėklų spalvą. Vienas kriterijus gali suklaidinti, todėl sodininkai dažnai kalba apie skynimo brandą, kai obuolys jau užaugęs, bet dar tvirtas.

Apžiūrint žievelę svarbiausia ne raudonis, o foninė spalva toje vietoje, kuri mažiau apšviesta. Žali atspalviai bręstant paprastai pereina į gelsvai žalius ar kremiškus, o geltonų veislių spalva tampa sodresnė.

Krakmolo testas su Lugolio tirpalu

Tikslesniam įvertinimui taikomas krakmolo testas, ypač naudingas žieminėms veislėms. Prinokstant krakmolas vaisiuje virsta paprastaisiais cukrais, todėl jodo tirpalas leidžia pamatyti, kiek krakmolo dar likę minkštime.

Obuolį perpjaukite skersai per sėklalizdį ir vienos pusės pjūvio paviršių sudrėkinkite Lugolio tirpalu. Po maždaug minutės krakmolo turinčios vietos nusidažo tamsiai melsvai, o vietos, kur krakmolo mažiau, lieka šviesesnės.

Kuo mažesnis tamsiai nusidažęs plotas, tuo vaisius arčiau skynimo brandos. Praktikoje dažnai naudojama 1–10 skalė, o daugeliui veislių tinkamas momentas būna tuomet, kai nusidažo maždaug trečdalis–du trečdaliai pjūvio, tačiau tikslas priklauso nuo veislės ir planuojamo laikymo trukmės.

Testą verta pradėti maždaug prieš dvi savaites iki numanomo skynimo ir pakartoti kelis kartus, stebint pokytį. Svarbu atsiminti, kad tirpalu apdorotų obuolių geriau nevalgyti.

Skynimas ir laikymo sąlygos

Laikymui skirti obuoliai turėtų būti skinami atsargiai, su koteliais, nekratant šakų. Net menki įbrėžimai ar sumušimai tampa vartais puviniams, o dėžėje gedimas greitai persimeta į kitus vaisius.

Nukritę obuoliai dažniausiai jau būna pažeisti, todėl juos geriau suvartoti pirmiausia. Pripildytas dėžes naudinga kuo greičiau nunešti į vėsesnę vietą, nes šiluma spartina nokimą ir pelėsių plitimą.

Po skynimo dalis žieminių veislių dar kurį laiką bręsta ir tik tuomet įgauna geriausią skonį. Kuo aukštesnė laikymo temperatūra, tuo greičiau obuoliai minkštėja, be to, procesą spartina etilenas, kurio daugiau išskiria pažeisti ar pradėję gesti vaisiai.

Ilgiausiai obuoliai išsilaiko laikomi arti 0 laipsnių temperatūros ir esant 90–95 proc. santykinei drėgmei. Namų sąlygomis tai dažniausiai reiškia nešildomą rūsį ar garažą, bet svarbu, kad temperatūra nenukristų žemiau nulio, nes pašalę vaisiai vėliau greitai suges.

Jei patalpoje per sausa, obuoliai raukšlėjasi, nes netenka vandens. Tokiu atveju padeda perforuoti plastikiniai maišai ar dėžės, išklotos plėvele, kurios sumažina drėgmės praradimą, bet vis tiek leidžia cirkuliuoti orui.

Laikymui rinkitės tik sveikus, nepažeistus obuolius ir skirtingas veisles laikykite atskirai, nes jos noksta nevienodai. Taip pat pravartu obuolių nelaikyti šalia bulvių ar kvapių daržovių, nes vaisiai lengvai perima kvapus ir kai kuriais atvejais greičiau prastėja jų kokybė.